KAS KIMBA

Liepos mėnesį žuvys vangios, bet kimba

Liepa – tuščias mėnuo meškeriotojui. Mūsų krašto žvejai skundžiasi, kad laimikiai labai suprastėjo. Netgi „kibiausios“ vietos šiemet nepateisina savo vardo, atiduoda tik menką nuošimtį praeityje garsėjusių laimikių.

Vieni kaltina nepastovius orus, šokinėjantį atmosferos slėgį, kiti nepalankius vėjus, vandens drumstumą ir lygį.

Moksliniu požiūriu į žūklę garsėjantis kaunietis Ričardas Adamonis naujausiame „Žūklės“ žurnalo numeryje apžvelgia visas Lietuvoje besiveisiančias žuvis ir siūlo sėkmingos žūklės receptus. Keletą patarimų siūlome ir mūsų puslapio skaitytojams.

Lydekos. „Vidurvasarį lydekos dantis keičia“- blogą dantytųjų kibimą aiškina seni spiningautojai. Plėšrūnės dantis tikrai keičia, bet ne tik vasarą – nuolat. Tad išklibę dantys neturi jokios įtakos jos apetitui. Prastas kibimas pateisinamas maisto gausa ir meškeriotojo nepastabumu – reikia parinkti tokius dirbtinius masalus, kurie būtų panašūs į toje žūklavietėje dominuojančias žuvis, kuriomis vasarą maitinasi aštriadantės. Kadangi lengviausiai sugaunamų žuvelių tuntai plaukioja netoli krantų, vandens augmenijos juostų, tenai jų ir tykoja margašonės, tik pačios didžiosios lieka tūnoti gelmėse, ant povandeninių skardžių šlaitų. Tvenkiniuose, upėse lydekos vasarą grobio ne tik tykoja, bet labai dažnai ieško – paplaukia, prisiglaudžia prie kokios kerplėšos ar akmens, ir vėl keičia savo medžioklės vietą.

Kuojos. Jei kitos žuvys per vasaros kaitrą nenoriai kimba, tai kuojų apetitas beveik nesikeičia. Tik vandeniui itin įšilus sidabrašones, kaip ir kitas žuvis, apima snaudulys – pakimba žemyn galvomis. Kadangi jos maisto ieško sukdamos ratus, galima ilgam jaukais sulaikyti vienoje vietoje. Geriausi masalai – kviečiai, perlinės kruopos, įvairios tešlos, duonos minklės, nes jų neapžioja smulkmė ir kimba pačios stambiausios raudonakės. Šie masalai itin patogūs mėgstančiam keliauti meškeriotojui: nesunkiai paruošiami, o sausi negenda.

Raudės. Liepa – pats geriausias šių žuvų gaudymo metas. Lengva plūdinė ar palaidynė į rankas – ir prie ežero, kur rytais teškenasi raudonsparnių būriai. Juoba, kad galvos sukti nereikia, kokį masalą pasiimti – kartais užtenka tik kelių juodos ar baltos duonos riekių ir jokių kvapiųjų medžiagų žuvims vilioti. Minkštimo rutuliukas, atsargus mostas – ir plūdė nutupia už besiskleidžiančio lelijos žiedo. Nespėjo nė ratiliukai nuraibuliuoti, kai plūdė nučiuožė į šoną vis giliau panerdama, o pirmoji gražuolė jau spurda delne.

Salačiai. Na, ir plaka uodegomis tos didžiosios aukšlės, mažąsias gainiodamos – net antis su savo šeimynėle į pašalius sprunka. Tekšt ten, tekšt čia, o pasimetęs žvejys spiningautojas nežino nė į kurią pusę blizgę sviesti. Ir nereikia gainiotis. Geriau tik įsidėmėti, kokiais maršrutais tas bedantis plėšrūnas užkandžiauti plaukia, ir tyliai pamėtyti toje vietoje pjautinę ar sukriukę – gal pavyks pataikyti jam panosėn. Tik traukti blizgutes reikia prie pat paviršiaus, kad net bangelės ristųsi. O apniukusią, lietingą dieną galima ir viduriniuosiuose sluoksniuose pabandyti.

Šapalai. Atsiganę po neršto plačiaburniai jau išrankesni, juoba kad ir maisto vandenyje sočiai. Dabar pats geriausias būdas – palaidynė su vingiliu, dėle ar kvietinio blyno gabaliuku ant kabliuko – šiais masalais susigundo patys stambiausi šapalai. Beje, kaip ir anksčiau, storasprandžius Neryje lengviausia suvilioti batono minkštimu ant kabliuko ar vasarinės avižėlės. Mažuose upeliuose jie taip pat neblogai kimba ant baltos duonos minkštimo, bet reikia iš toli plukdyti masalą prie šapalų buveinės – jie, kaip ir upėtakiai, tykoja maisto po medžių šaknimis, vandenžolėmis. Tiems, kurie mėgsta „stacionarią“ žūklę, reikia rinktis jautrią dugninę su šėryklėle. Ant kabliuko pasmeigus žirnį ar kelis kukurūzų grūdus, reikia užmesti įkypai srovės ir į tą vietą dar pažerti saują kitą grūdų. Spiningautojai taip pat gali sugundyti šią žuvį mažomis sukriukėmis, o dar geriau – nedideliais rusvais perlamutriniais riperiukais ar tvisteriukais.

Lynai. Šįmet, ko gero, tik liepos mėnesį jie ir ims neršti – labai jau permainingi ir vėsūs orai buvo birželį. O jei jau šie dumblo artojai neršia, sunkiau suvilioti juos masalais ir jaukais – ne tas galvoje. Tik reikia parinkti tokią vietą, kur ant dugno mažiau žolių, nes kitaip prievilas prasmegs jose, lynai kuisis po žolėmis, o masalas ramiai gulės ant žolių virš jų. Jei tokios rasti nepavyksta, reikia bent išgriebti toje vietoje žoles grėbliu ar spygliuota viela ir tik tada išberti jauką. Vasarą jiems tinka visi masalai: sliekai, musės vikšrai, trūkliai, tešlos, bet geriau naudoti augalinius – jų nepuls smulkios kuojūkštės, ešeriukai. Per kaitras ir paryčiais gelsvašoniai mėgsta rankioti nuo lūgnių ir vandens lelijų lapų apačios dėlikes, vabzdžių lervutes. Nužiūrėjus tokį plotą, masalą su kabliuku reikia per 5-10 cm nuleisti šalia lapo, o svarelį padėti ant jo – lynas jį būtinai aptiks. Jei dumblynų mėgėjai nesusigundys jokiais jaukais, pabandykite juos pamasinti senoviškai – įmeskite apsvilintą karvės kanopą ar ragą.

Plakiai ir karšiai. Dabar jų metas, tad karšininkai gali įsitvirtinti savo pamėgtose vietose. Ir vienus, ir kitus galima žvejoti dugninėmis, plūdinėmis. Plakių geriau važiuoti į Nemuno žemupį – tenai užkimba patys stambiausieji ir riebiausieji. Ežeriniai plakiai – tikri susnos ir neverta nė laiko gaišti. Karšiai jau noriai renkasi į jaukinvietes, tad tereikia gundantį masalą parinkti. Tai gali būti pirktiniai kukuliai, trūkliai ar musės lervos bei visa gama augalinių patiekalų. Stambūs plačiašoniai konservatyvūs ir iš masalų gausos renkasi tradicinius sliekus.

Žiobriai. Jei orai bus vėsūs, jų nerštas gali užtrukti iki liepos vidurio. Išneršę žiobriai ilgai neužsibūna upėse ir ritasi atgalios į jūrą, bet pakeliui neatsisako sugriebti apsiuvos, trūklio ar musės vikšro ant kabliuko. Dažniausiai pasitaiko juos sugauti prie kitoms žuvims išberto jauko. Tik vasariniai žiobriai ne tokie gražūs – tarsi nublukę ir skoniu nepasižymi.

Karpiai. Nėra reikalo aiškinti, kad vasara – karpių žūklės metas. Tad nieko nuostabaus, kad prie karpinių vandenų išrikiuotos dugninių baterijos, pypsi elektroniniai signalizatoriai, pliumpsi į vandenį baltyminių kukulių lietus. Karpių tykojant kartais verta paeksperimentuoti ir pabandyti šias žuvis sugundyti kitokiais masalais nei garsių firmų kukuliai.

Ešeriai. Šie plėšikai jau siaučia visa jėga – gainioja ir ryja šiųmetį mailiuką, būriais atakuoja aukšlių tuntus prie pakrančių augmenijos, virš povandeninių kalnelių. Juos galima vilioti natūraliais ir dirbtiniais masalais. Su lengvučiu spiningu, plonu valu ir mažyte blizgute ar tvisteriuku galima visą būrį dryžuotųjų plėšikėlių išgaudyti nepasitraukus iš vietos, bet tai bus tik „skutami“ ešeriai. Stambiųjų reikia ieškoti ant duburių skardžių arba palaukti, kol ims paviršiuje medžioti jų mažesni broliai – didieji tada pakyla ir plaukioja žemiau, rankiodami jų sužalotas aukas.

Sterkai. Nemune jau plaukioja sterkų mailiukas, tad jų tėveliai intensyviai maitinasi, stengdamiesi atgauti per nerštą prarastas jėgas. Daugiausia plėšrūnų sugaunama dugninėmis, ant kabliukų užkabinus aukšlikes, jų pusikes. Kuršmarėse ir Kauno mariose taip pat pats sterkų sezonas – juos galima sugundyti blizgėmis, riperiais bei tvisteriais.

Plekšnės. Rytais, kol vasarotojai nepradėjo teškentis Baltijos bangose, galima jūrine dugnine pamedžioti plekšnių. Tik reikia tolokai nusviesti masalą – gal pavyks jas privilioti sliekais, žuvies gabaliukais.

Menkės. Jei jūra rami, jų medžioti galima išplaukti ir didesnėmis pūstinukėmis su pakabinamais varikliais. Šių artimiausių vėgėlių giminaičių reikia ieškoti tolėliau nuo kranto, kur prasideda povandeniniai skardžiai arba, kaip vietiniai žvejai sako, už akmenų. Joms masinti tinka viskas – sunkios pjautinės blizgės, galvakabliai su riperiais ir tvisteriais, „paternoster“ sistemėlės su žuvies gabaliukais ant kabliukų – menkės ne itin išrankios, tik reikia užtikti jų tuntus.