Kaizerio piratas Pirmajame pasauliniame kare, drąsus jūrininkas, išmaišęs visas pasaulio jūras, Halės miesto gelbėtojas baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Puikus pasakotojas ir bestseleriais tapusių knygų autorius. Visa tai apie vokiečių jūrininką ir rašytoją marinistą Feliksą Grafą fon Luknerį (1881–1966), kuris turėjo „Jūrų velnio“ pravardę.

Gyvas tėvynainių atmintyje

Luknerio pavardė Lietuvoje, net ir jūreivių mieste Klaipėdoje, šiandien daugeliui nieko nesako. Tarpukaryje ją žinojo beveik visi apie jūrą svajojantys jaunuoliai. Tiesa, lietuvių kalba jo knygų tada, kaip ir dabar, nebuvo išleista. Tačiau žurnalas „Jūra“, kai kurie kiti leidiniai, siekę „susijūrinti“, kartais spausdindavo jų ištraukas. Redaktorių dėmesį traukė ir F.G.Luknerio asmenybė, kurią gaubė legendos ir mitai. Bibliotekose vartydamas to meto Kauno bulvarinius laikraščius, esu aptikęs ne vieną rašinį apie „Jūrų velnią“. Tokiu epitetu F.G.Luknerį apdovanojo amerikiečių žurnalistai po jo kelionės burlaiviu „Seeteufel“ („Jūrų velnias“). Galvoje turėti ir jo audringi nuotykiai Pirmajame pasauliniame kare.

1937 metų pradžios „Lietuvos Aido“ numeryje perskaičiau tokį sakinį: „Mūsų „Kretingos“ vyriausiasis atsakovas yra kapitonas Šimkus (pagal pasą Šimkevičius), stambios, atletinės išvaizdos vyras, primenąs vokiečių jūrų rašytoją Lucknerį, nors savo amžiumi yra jauniausias iš visų mūsų kapitonų (27m.)“. Tai rodo, kad ne tik „Jūros“ žurnalo bendradarbiai S.Vainoras ir V.Bakūnas, ieškoję leidiniui įdomesnių vertimų, buvo susipažinę su F.G.Luknerio kūryba. Į jūrų skautus susibūrę to meto Klaipėdos gimnazistai lietuviukai, mokėję vokiečių kalbą, tikriausiai taip pat galėjo būti skaitę garsiojo marinisto nuotykių knygas.

Naciams nepavyko Pirmojo pasaulinio karo didvyrio ir populiaraus rašytojo panaudoti propagandiniais tikslais, todėl tuometinė spauda ir literatūros kritikai jį ignoravo. Neįtiko jis ir Rytų Vokietijos ideologams, kurie uždraudė spausdinti marinisto knygas. Užtai dabar, ypač pastarąjį dešimtmetį, išėjo nauji F.G.Luknerio knygų leidimai. Jo asmenybei ir kūrybai nemažai dėmesio skiria jūreivystės istorijos ir marinistinės literatūros tyrinėtojai. Apie kapitono F. G.Luknerio nuotykius buvo sukurtas bendras vokiečių ir prancūzų 39 serijų televizijos filmas. Jau daugiau kaip 20 metų gyvuoja jūreiviškų dainų choras „Shantychor Graf Luckner“, kurio dabar dažnai su malonumu pasiklausau „You Tube“ internetinėje svetainėje.

Nuo 2004 metų Vokietijoje veikia jo vardo draugija, kuri siekia pagerbti humanistinius idealus puoselėjusio F.G.Luknerio atminimą. Neseniai ji paskelbė, kad Sankt Peterburge surastas paskutinis F.G.Luknerio laivas – škuna „Seeteufel“. Ji po karo atiteko Sovietų Sąjungai. Burlaivio, kuris jau kelerius metus stovi apleistas, savininkas susisiekė su draugija ir pasiūlė jį nupirkti. Draugija, kuri turi apie 200 narių šešiolikoje valstybių, pradėjo rinkti pinigus istoriniam laivui išgelbėti.

Pasinaudodamas pastarojo meto publikacijomis, kurias radau laikraščiuose ir interneto svetainėse, norėčiau „Jūros“ skaitytojams pristatyti šį įdomaus likimo vokiečių jūrininką ir rašytoją marinistą.

Nuo jungos iki bokso ringo

Nors tėvas norėjo matyti sūnų siekiantį karininko karjeros, trylikametis Feliksas pabėgo iš namų ir svetima pavarde pasisamdė junga rusų burlaivyje „Niobe“, kuris iš Hamburgo plaukė į Australiją. Šioje kelionėje galėjo baigtis Prancūzijos maršalo ir Reino kariuomenės vyriausiojo vado Nicolaus Luckner proanūkio gyvenimo istorija. Vandenyno viduryje junga iškrito už borto, o rusų kapitonas, nenorėdamas gaišti brangaus laiko, atsisakė pasukti laivą atgal ir ieškoti nelaimėlio. Tik kapitono padėjėjo grasinimas privertė jį pakeisti sprendimą. Albatrosų būrys, besisukiojantis vienoje vietoje virš bangų, kur iš visų jėgų kapanojosi junga, padėjo gelbėjimo valties komandai surasti paauglį.

Atvykęs į Vakarų Australijos Frimantlo uostą, vaikinas paliko rusų laivą ir pradėjo nuotykių keliones per pasaulio jūras. Per septynerius metus jaunuolis išbandė daug profesijų. Dirbo indų plovėju ir padavėju, geležinkelio darbininku ir švyturio prižiūrėtojo padėjėju, žveju ir medžiotoju. Iš protėvių paveldėjęs ne tik polinkį į avantiūrizmą, bet ir išskirtinę fizinę jėgą, vėliau jis kovojo dėl prizų bokso ringe, demonstravo sugebėjimus cirko arenoje, saugojo abejotinos reputacijos personas Pietų Amerikoje. Jis sugebėjo tarp nykščio, smiliaus ir didžiojo piršto sulenkti monetą, rankomis perplėšti storiausią telefonų knygą.

Nė vienoje šalyje Feliksas ilgai neužsibūdavo – vaikystės svajonė vėl jį atvesdavo į laivo denį. Po nuotykių kelionių, jau dvidešimties metų, F.G.Lukneris grįžo namo, kad ištesėtų tėvui duotą pažadą – užsivilkti garbingą kaizerinės Vokietijos karininko mundurą. 1903 metais jis mokėsi Liubeko navigacijos mokykloje, kad gautų „Steuermann auf großer Fahrt“ patentą. Tai buvo pirmasis jo tolimesnės jūrinės karjeros žingsnis.

Tapo reiderio kapitonu

Po kelerių metų, eksternu išlaikęs jūrų kapitono egzaminus, F.G.Lukneris pradėjo tarnauti kaizerinės Vokietijos kariniame jūrų laivyne. Jis buvo paskirtas artilerijos karininku linijiniuose laivuose. Per didžiausią Pirmajame pasauliniame kare vokiečių ir anglų jūrų mūšį Skagerako sąsiauryje F.G.Lukneris komandavo šarvuotlaivio „SMS Kronprinz“ pabūklo bokšteliui. Šis mūšis baigėsi dideliais nuostoliais ir vokiečių, ir anglų karo laivynams, bet šarvuotlaivis, kuriame tarnavo mūsų herojus, buvo vienintelis nenukentėjęs.

Karas tęsėsi ir netrukus išmušė F.G.Luknerio didžioji žvaigždžių valanda. Likimas, kaip rašė jo biografas Norbertas fon Frankenšteinas, lėmė dalyvauti komiškiausiame ir kartu tragiškame Pirmojo pasaulinio karo laikų epizode, kuris jam pelnė karo didvyrio aureolę.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietija apginklavo daugelį  prekybinių bei keleivinių garlaivių ir pasiuntė juos į vokiečių užjūrio kolonijas su specialia užduotimi. Jie turėjo puldinėti anglų ir jų sąjungininkų komercinius laivus. Dalis reiderių (ginkluotas transportinis laivas) netrukus buvo susekti ir paskandinti, o kiti, pristigę anglių garo mašinų pakuroms, buvo nusiųsti į neutralius Pietų Amerikos uostus.

Sumanyta reiderių gretas papildyti trimis burlaiviais – „Möwe“, „Wolf“ ir „Seeadler“, kuriems nereikėjo anglių. Į Vokietijos karinio jūrų laivyno istoriją jie įėjo kaip „kaizerio piratai”. Pirmieji du burlaiviai apvylė lūkesčius, nes nesugebėjo prasiveržti pro anglų karo laivus, blokuojančius išėjimą į Atlanto vandenyną. Pasisekė tik trečiajam – „Seeadler“, kuriam vadovauti buvo paskirtas didelę patirtį buriniuose laivuose turintis kapitonas leitenantas F.G.Lukneris.

Žymiausias karo burlaivis

1916 metų rudenį pirataujantis vokiečių povandeninis laivas Šiaurės jūroje sulaikė ir konfiskavo  amerikiečių kompanijai priklausantį tristiebį 80 metrų ilgio burlaivį “Pass of Balmaha“. Parsivarę jį į Bremerhafeną, vokiečiai pradėjo laivą ruošti slaptai misijai. Jame už atlenkiamų planšyrų paslėpė du 105 mm pabūklus ir du kulkosvaidžius, įrengė patalpas  belaisviams, sumontavo pagalbinį variklį. Taip taikus amerikiečių burlaivis virto vokiečių karinio laivyno pagalbiniu kreiseriu „Seeadler“ („Jūrų erelis“). Į jūreivystės istoriją jis įėjo, kaip paskutinis žymiausias burlaivis karo tarnyboje.

Į reisą „Seeadler“ išplaukė baigiantis 1916 metams, paskutinę Kalėdų dieną. Tai jau buvo taikus miškavežis „Irma“, plaukiojantis su Norvegijos vėliava. Formuojant įgulą, buvo atsižvelgta, kad karininkai ir nemaža įgulos dalis mokėtų norvegų kalbą. Užmaskuotas vokiečių reideris tikėjosi be mūšio įveikti anglų blokadą. Tai jam pavyko. Į pietvakarius nuo Grenlandijos tariamą burlaivį „Irma“ sustabdė britų kreiseris „Avenger“ (“Keršytojas“). Karininko vadovaujama komanda jį apžiūrėjo, bet apgaulės nepastebėjo.

Ištrūkęs į Atlantą, ginkluotas vokiečių burlaivis pradėjo „misiją“. Pirmas jo sutiktas laivas buvo „Gladis Royle“, plaukęs su anglių kroviniu iš Kardifo į Buenos Aires. Burlaivyje plevėsuojanti Norvegijos vėliava anglams nesukėlė įtarimo, bet priplaukus arčiau ji staiga buvo pakeista į Vokietijos karinio jūrų laivyno vėliavą. Trys patrankos šūviai įtikino garlaivio kapitoną sustoti. Jo įgula buvo paimta į nelaisvę, o laivas nuskandintas.
225 dienas vokiečių pagalbinis kreiseris „Seeadler“ siautėjo Atlanto ir Ramiajame vandenynuose. Per tą laiką jis užgrobė ir nuskandino 15 anglų, prancūzų ir amerikiečių prekybos laivų, daugiausia burinių. Visi jie buvo užpulti pagal seną piratų paprotį – naudojant melagingą vėliavą.

Pražiopsojo potvynį

Teigiama, kad per visą F.G.Luknerio piratavimo laiką nuo jo komandos žuvo tik vienas anglų jūreivis. Jį „Horngarth“ laive smarkiai apdegino karšti garai iš vamzdžio, kurį pramušė vokiečių paleistas sviedinys. F.G.Luknerio biografai rašė, kad laivų užgrobimas be kraujo praliejimo ir humaniškas elgesys su belaisviais pelnė jam „nemirtingą šlovę tarp draugų ir priešų“.

Po kelių sėkmingų operacijų kaizerio piratui iškilo problema – kaip išmaitinti ir kur sutalpinti belaisvius. Užgrobęs keturstiebį prancūzų barką „Cambronne“, F.G.Lukneris nusprendė perkelti į jį visus savo kalinius ir paleisti plaukti kur nori. Prieš tai vokiečiai nupjovė dalį burlaivio stiebų ir rėjų. Sumažintas rangautas garantavo, kad „Cambronne“ dar negreitai pasieks krantą ar sutiks piratų medžiotojus.

Vis dėlto „Seeadler“ paslaptis išaiškėjo. Bėgdamas nuo jį persekiojančių anglų kreiserių, F.G.Lukneris nukreipė laivą per Horno kyšulį į Ramųjį vandenyną. Čilės pakrantėje jis sužinojo, kad į karą Antantės pusėje įstojo ir JAV. Dabar jis be sąžinės graužimo galėjo puldinėti ir amerikiečių laivus. Per porą savaičių „Seeadler“ komanda apiplėšė ir nuskandino tris amerikiečių škunas.

1917 metų liepos 29 dieną „Seeadler“ priplaukė maždaug 10 kilometrų skersmens negyvenamą koralinį atolą Mopelia Draugijos salyne. Dėl jį supančių rifų laivui nepavyko įplaukti į gilią ir nuo vėjų apsaugotą lagūną. Inkarą teko nuleisti salos pakrantėje. Kol didžioji įgulos dalis ir jos belaisviai, surengę pikniką, puikiai leido laiką negyvenamoje saloje, kurią vėliau savo atsiminimuose F.G.Lukneris pavadino rojaus kampeliu, potvynio banga nubloškė burlaivį ant rifų ir sudaužė į šipulius.

Karas baigėsi nelaisvėje

Robinzono padėtyje atsidūrusiems jūreiviams pavyko išgelbėti kelis šaunamuosius ginklus ir dvi valtis. Kai per kelias savaites horizonte nepasirodė joks laivas, F.G.Lukneris su penkiais savo įgulos vyrais sėdo į vieną iš likusių valčių ir, pakėlęs bures, leidosi ieškoti pagalbos. Jis planavo nusigauti iki artimiausios gyvenamos salos, užgrobti laivą ir grįžti į Mopelią, kur jo laukė komanda. Įveikusi daugiau kaip 2000 jūrmylių Ramiajame vandenyne, F.G.Luknerio grupė pasiekė Fidžio salyną, kur prisistatė norvegų jūrininkais, patyrusiais laivo katastrofą. Vienas skeptikas jais nepatikėjo ir iškvietė policiją, kuri apsimetėlius demaskavo ir areštavo. Sulaikytuosius nugabeno į Naujosios Zelandijos salą Motuihe, kurioje buvo įrengtas lageris jau anksčiau iš įvairių vietų surinktiems vokiečiams.

F.G.Lukneris net ir atsidūręs lageryje nenorėjo sutikti, kad karas jam jau baigėsi. Pasinaudodamas lagerio komendanto aplaidumu, kartu su kitais belaisviais apgaulės būdu užvaldė jo greitąją motorinę valtį „Perle“ ir pabėgo. Netrukus jie sutiko Naujosios Zelandijos 90 tonų škuną „Moa“, kurią, grasindami kulkosvaidžiu, lengvai užgrobė. Turėdami didesnį laivą, pabėgę iš lagerio vokiečiai, vadovaujami F.G.Luknerio, tikėjosi grįžti tėvynėn arba nusigauti į saugesnę vietą. Bet anglų laivas „Iris“ po kelių dienų juos pasivijo ir paėmė į nelaisvę. Pagaliau kaizerio piratui F.G.Lukneriui, lygiai prieš metus pradėjusiam medžioti anglų ir jų sąjungininkų prekybos laivus, karas baigėsi. Dvejus metus jis leido laiką įvairiose belaisvių stovyklose Naujojoje Zelandijoje, kol 1919 metais buvo grąžintas į Vokietiją.

Vokietijoje ėmėsi plunksnos

Grįžęs iš nelaisvės, F.G.Lukneris apsigyveno tėvų namuose Halės mieste. Pagal Versalio taikos sutartį karą pralaimėjusi Vokietija beveik visą karinį jūrų laivyną turėjo atiduoti valstybėms nugalėtojoms. Daugelis šio laivyno jūrininkų liko, vaizdžiai tariant, už borto. Reikėjo susirasti naują užsiėmimą.

Dar prieš karą, tarnaudamas laivyne, F.G.Lukneris pagarsėjo įdomiais pasakojimais apie jaunystėje patirtus nuotykius. Dabar Pirmojo pasaulinio karo didvyris, apie kurio žygius dar neseniai rašė Vokietijos laikraščiai, galėjo papasakoti kvapą gniaužiančių istorijų, patirtų septyniose pasaulio jūrose plaukiojant su „Seeadler“. Audringo gyvenimo fragmentus buvęs jūrininkas pradėjo skaityti nuo scenos garsiausiame Halės pramogų centre „Saaleschloß Brauerei“. Klausytojų netrūkdavo.

Matyt, tai ir paskatino jį imtis plunksnos. 1920 m. gegužę Vokietijos knygynuose pasirodė pirmoji F.G.Luknerio knyga “Seeteufel: Abenteuer aus meinen Leben“ („Jūrų velnias: mano gyvenimo nuotykiai“). Ji greitai tapo bestseleriu. Vien tik Vokietijoje buvo parduota apie pusę milijono šios knygos egzempliorių. Vėliau, jau lankantis jam JAV, šią F.G.Luknerio knygą dideliu tiražu išleido ir amerikiečiai.

Vėl po burių sparnais

Literatūrinė sėkmė skatino F.G.Luknerį siekti naujų iššūkių. 1925 m. jis įkūrė fondą, kuris rinko lėšas burlaiviui, skirtam tolimoms kelionėms, statyti. Jau kitų metų rugsėjį Vokietijoje statytas burlaivis „Vaterland“ išplaukė į Niujorką. Netrukus jis naująjį laivą pervardijo į „Mopelia“, pagerbdamas tą koralinę salą, kurioje, sudužus laivui, rado prieglobstį „Seeadler“ komanda ir jos belaisviai.

Iki 1933 metų Lukneris daugelį kartų skrodė Atlanto vandenyną su naujuoju burlaiviu plaukdamas į JAV. Čia jis pasakojo apie jūrininkystę ir jo vadovaujamo laivo piratinį reisą, kurio metu nebuvo pralieta nė lašo kraujo, ir užkariavo amerikiečių simpatijas. Jam atsivėrė daugelio žymių klubų, universitetų ir mokyklų durys. Pasiklausyti jo pasakojimų susirinkdavo didžiulės auditorijos, jis pelnė daugelio JAV įžymybių, diplomatų, politikų ir verslo magnatų dėmesį. Henris Fordas net padovanojo jam lengvąjį automobilį, o San Francisko miestas suteikė garbės piliečio vardą.

Kartu su literatūrine šlove atėjo ir dideli pinigai. Už juos F.G.Lukneris 1936 m. nusipirko dvistiebę 37 m ilgio škuną ir suteikė jai „Seeteufel“ („Jūros velnias“) vardą. Mat anksčiau jo turėtas laivas „Mopelia“ prieš metus sudegė Bremerhafeno uoste.

1937 metais iš Oslo išplaukęs burlaivis „Seeteufel“ pradėjo beveik trejus metus trukusią kelionę per pasaulį. Per tą laiką F.G.Luknerio vadovaujama škuna lankėsi Karibų jūros salose, Taityje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indonezijoje, Ceilone, Kokosų salose Indijos vandenyne, Adene, Italijoje ir Anglijoje.

Keliones jau ne su karine, o su geros valios misija jis aprašė knygose „Seeteufel eroberte Amerika“ („Jūrų velnias užkariauja Ameriką“) ir „Seeteufels Weltfahrt“ ("Jūrų velnio pasaulinė kelionė“).

Užsitraukė nacių nemalonę

Vokietijos nacistinė valdžia, finansiškai parėmusi F.G.Luknerio kelionę burlaiviu „Seeteufel“, tikėjosi, kad tai bus propagandinis reisas. Visur nuoširdžiai sutinkamas garsus vokiečių jūrininkas turėjo reklamuoti Trečiojo reicho pramonę, amatus ir kultūrą. Iš dalies jis tai ir darė, todėl kai kur buvo net apšauktas nacistinio režimo apologetu. Bet grįžęs namo sulaukė priekaištų ir iš nacių valdžios, kad daugiau reklamavęs save patį ir knygas, nei naująją Vokietijos tvarką. F.G.Luknerio reputaciją nacių valdžios viršūnių akyse sugadino išaiškėjęs faktas, kad jis yra masonas, Laisvųjų mūrininkų ložės narys ir nepanoro atsisakyti garbės vardų, kuriuos jam buvo suteikę San Franciskas ir daugelis JAV visuomeninių organizacijų.

Nemalonumai ant garsiojo marinisto galvos užgriuvo jam grįžus iš kelionės aplink pasaulį. Asmenišku Hitlerio nurodymu nuo 1940 metų Luknerio pavardė dingo iš vokiečių spaudos puslapių, niekas, kaip anksčiau, nebekviesdavo jo pasidalyti prisiminimais, leidyklos nebeleido jo knygų. F.G.Luknerio banko sąskaita buvo įšaldyta, nebeliko honorarų, kurie buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis.

Išgelbėjo Halę nuo sunaikinimo

Antrojo pasaulinio karo metais užsitraukęs nacistinės valdžios nemalonę, F.G.Lukneris tyliai gyveno savo motinos namuose Halėje. Jis vėl išgarsėjo ir pelnė didvyrio vardą, kai 1945 metų balandžio 16 dieną išgelbėjo savo gimtąjį Halės miestą, kuriame gyveno daugiau kaip 250 tūkstančių žmonių, nuo sunaikinimo.

Kaip gerai mokančio anglų kalbą ir Amerikoje žinomo asmens burmistras paprašė F.G.Luknerio, kad jis susitartų su artėjančiomis amerikiečių pajėgomis dėl taikaus miesto pasidavimo, bet pirmiausia reikėjo įtikinti vokiečių karinio dalinio vadovybę pasitraukti be šūvio. Tai buvo pavojinga misija, nes mieste dar buvo likę gestapininkų ir esesininkų. Pagaliau vokiečių daliniai paliko miestą, o amerikiečių armijos 104-oji divizija atšaukė jo bombardavimą ir apšaudymą iš sunkiosios artilerijos pabūklų. Jau agoniją išgyvenanti nacistinė valdžia už akių paskelbė F.G.Lukneriui mirties nuosprendį,
Vėliau, kai amerikiečiai išėjo, o Halės miestą perėmė sovietinės kariuomenės vadovybė, F.G.Lukneris pasitraukė į Vakarų zoną, o po kurio laiko su savo antrąja žmona švede apsigyveno Malmės mieste, kur, sulaukęs 84 metų, ir mirė.

Pokario metais Lukneris parašė tik dvi knygas – „Jūrų velnias: seni ir nauji nuotykiai“ ir „Iš septyniasdešimties gyvenimo metų“. 2000–2005 metais Vokietijoje pakartotinai buvo išleistos visos jo knygos, taip pat F.G.Luknerio laiškų ir straipsnių rinkinys, kelios šiam rašytojui ir jūrininkui skirtos monografijos.

Gimė 1881 m. liepos 9 d. Drezdene (Vokietija).
1894–1901 m. kelionės po įvairius vandenynus ir šalis.
1903–1907 m. mokėsi ir eksternu išlaikė egzaminus Liubeko navigacijos mokykloje.
Nuo 1908 m. tarnavo laivuose "Petropolis", "Panther", "Kronprinz Vilhelm".
1916–1917 m. buvo Vokietijos valdžios nurodymu plėšikavusio burlaivio „Seeadler“ kapitonas. Po to pakliuvo į nelaisvę ir į Vokietiją grąžintas 1919 m.
1920 m. gegužę Vokietijos knygynuose pasirodė pirmoji F.G.Luknerio knyga “Seeteufel: Abenteuer aus meinen Leben“ („Jūrų velnias: mano gyvenimo nuotykiai“).
1925 m. įkūrė fondą naujam burlaiviui statyti. Jau 1926 m. rugsėjį  burlaivis „Vaterland“, vėliau "Mopelia", išplaukė į Niujorką. JAV vokiečių marinistas tapo žymus rašytojas.
1936 m. nusipirko dvistiebę 37 m ilgio škuną ir suteikė jai „Seeteufel“ („Jūros velnias“) vardą. Ji pakeitė 1935 m. sudegusią "Mopelia".

 Asmenišku Hitlerio nurodymu nuo 1940 m. Luknerio pavardė dingo iš vokiečių spaudos puslapių, niekas, kaip anksčiau, nebekviesdavo jo pasidalyti prisiminimais, leidyklos nebeleido jo knygų.

Didvyrio vardą bei nacių prakeikimą pelnė, kai savo įtakos dėka 1945 metų balandžio 16 dieną išgelbėjo savo gimtąjį Halės miestą nuo amerikiečių bombardavimo.
Po karo pasitraukė iš Halės miesto, kurį perėmė sovietinė vadovybė.
Mirė 1966 m. balandžio 13 d. Malmėje (Švedija).