Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Naftos pokeris
2004-09-28
Renaldas GABARTAS
(Pradžia Nr. 224)
Kainos mįslė
Vienas sunkiausiai šifruojamų Būtingės terminalo statybos aspektų - šio projekto kaina. Dokumentai liudija, kad “Fluor Daniel” laimėjo terminalo projektavimo konkursą, nes pagal šios kompanijos viziją iš viso “nepriklausomybės garantas” turėjo atsieiti 170 mln. dolerių.
Antroje vietoje pagal kainą buvo Argentinos kompanijos “Techint” (174 mln. dolerių), trečioje - minėtoji prancūzų “Bouygues” (195 mln. dolerių), o ketvirtoje - italų “Snamprogetti” (200 mln. dolerių).
Akademikas A.Kudzys sakė esąs tikras, jog amerikiečių siūlyta kaina buvo dirbtinai sumažinta, tai vėliau atsiėjo pakankamai skaudžiai. Jo teigimu, 1999-aisiais baigtos terminalo statybos iš viso atsiėjo apie 325 mln. dolerių.
Kaip tai paaiškinti šį “nesusipratimą”? Kalbinti specialistai spėjo, kad daugelį kainos šuolių lėmė didžiojo projekto skaidymas į mažesnius, kuriuos įgyvendindavo vis kiti subrangovai. Juo labiau kad “Būtingės naftos” valdyba kai kurias sutartis su rangovais pasirašė numatydama galimybę dėl kai kurių “pastabų” derėtis statybos eigoje.
“Kadangi visas objektas buvo lipdomas atskirais gabalais, kiekvienas jų “po truputį” pabrangdavo - taip susidarė baisus kainų skirtumas, kurio niekas nekontroliavo.
Triukšmas kilo tik tada, kai jau buvo išleista per 200 mln. dolerių, o darbų pabaigos nesimatė”, - prisiminė A.Kudzys.
Dar vienas šių procesų liudytojas, turintis itin solidžios patirties rengiant ir įgyvendinant panašius projektus užsienio šalyse, spėjo, kad sunkiai paaiškinamam pabrangimui įtakos turėjo terminalo finansavimo komplikacijos.
Kadangi Lietuva tuo metu buvo laikoma ne pačia saugiausias vieta investicijoms, “Būtingės naftą” stačiusios Vokietijos kompanijos “Preussag Wasser & Rortechnik” pasiūlytas finansavimo mechanizmas buvo viena nedaugelio galimybių išjudinti terminalo statybas.
Sutikę su vokiečių sąlygomis lietuviai vėliau bejėgiškai stebėjo, kaip didinamos atskirų darbų kainos bei daromi kiti finansiškai skausmingi pakeitimai. 1998-ųjų rudenį buvo pagrasinta su “Preussag” nutraukti sutartį, dėl To kilo tarptautinio lygio konfliktas.
Spėjama, kad įtakos turėjo ir tai, kad beveik visos terminalo statybai naudotos paskolos buvo gautos su valstybės garantija.
Dėl pastarosios priežasties kreditoriai visiškai nesuko galvos, kaip racionaliai leidžiami pinigai - jie buvo visiškai ramūs, kad esamos ir būsimos Lietuvos mokesčių mokėtojų kartos už “nepriklausomybės garantą” susimokės.
Orimulsijos baubas
Iš ambasadoriaus V.Dambravos siūlytų visų venesuelietiškų iniciatyvų ir projektų, kaip ir buvo minėta, sėkmingai įgyvendinta viena - Lotynų Amerikos Orinoko upės baseine išgaunamos gamtinio bitumo ir vandens emulsijos naudojimo “Lietuvos elektrinėje”. Nors bandomoji partija šio kuro į Lietuvą atkeliavo dar 1995-aisiais, daugybė žmonių galėtų prisiekti, jog orimulsija yra ne kas kita, kaip dar vienas nuodas, žalojantis sveikatą ir gamtą.
“Teiginiuose apie šio kuro nešvarumą yra tiesos. Degant orimulsijai iš tiesų išsiskiria tam tikri teršalai, tačiau jie yra lygiai tokie pat, kokie išsiskiria deginant mazutą. Orimulsijos ir mazuto prigimtis bei cheminė sudėtis yra identiška, todėl ir vienus, ir kitus dūmus reikia valyti. Esminis skirtumas tarp šio kuro rūšių yra tik vienas - mazutas niekada nebuvo taip politizuotas, kiek orimulsija. Kadangi derėtis dėl alternatyvaus kuro į Venesuelą važiavo tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius, orimulsija buvo paskelbta “bloga”, - pasakojo “Lietuvos elektrinės” direktorius Pranas Noreika.
Aiškindamas skirtumus tarp įprasto kuro ir išgaunamo Venesueloje, garbusis energetikas patikino, kad orimulsija iš esmės yra ta pati nafta, tik dėl tam tikrų geologinių sąlygų virtusi tiršta mase. Iš žemės gelmių ji išgaunama į gręžinį pumpuojant žibalą ir siurbiant ištirpintą orimulsiją. Perdirbimo įmonėse žibalas atskiriamas ir vėl grąžinamas į gręžinius, o orimulsija skiedžiama vandeniu, nes tokiu pavidalu ją patogiau transportuoti.
“Vanduo orimulsijoje sudaro maždaug 30 proc. tūrio, todėl šis kuras yra beveik tokia proporcija mažiau kaloringas nei mazutas - tam pačiam šilumos kiekiui išgauti jos sudeginti reikia daugiau. Tačiau tai yra visi skirtumai. Kūrenant orimulsiją naudojami tie patys rezervuarai, tie patys katilai, tie patys purkštukai ir t.t. Dūmų valymo technologija ir įranga taip pat visiškai identiška. Mes jau baigėme viename bloke montuoti specialius filtrus, kuriuos naudojant, nesvarbu ar deginama orimulsija ar mazutas, į aplinką patenka mažiau teršalų nei deginant gamtines dujas”, - pasakojo P.Noreika.
Kalbėdamas apie orimulsijos naudojimo prasmę ir ypatumus “Lietuvos elektrinės” vadovas pastebėjo, kad šis kuras jau dabar atlieka efektyvaus elektros kainų stabilizatoriaus funkciją. Jos kaina yra du kartus mažesnė už mazuto ir maždaug 20 proc. nei gamtinių dujų. Netgi ir po dvi savaites trunkančios kelionės tanklaiviais iki Klaipėdos uosto, o vėliau geležinkelio cisternomis iki Elektrėnų, orimulsija pabrangsta maždaug 10 proc.
“Mes nekeliame tikslo trūks plyš deginti orimulsiją ir tikrai to nedarysime, jei dujų kaina liks panašaus lygio, koks yra šiuo metu. Kadangi mūsų elektrinė kol kas atlieka rezervinio generatoriaus funkcijas ir dirba minimaliu apkrovimu. Šios problemos aktualios taps po Ignalinos AE uždarymo”, - teigė P.Noreika.
Beje, orimulsiją sėkmingai naudoja ne tik Venesueloje, bet ir Danijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje bei dar keliose išsivysčiusiose šalyse.
