Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Įgytos žinios - Gruzijai prikelti
2008-09-10
Živilė Jankauskaitė
Studentė iš Gruzijos Rusudan Magišvili šiąnakt bendrabutyje miegojo neramiai. "Ir vėl sapnavau košmarą, kad rusai pradėjo bombarduoti Tbilisį. Tą patį sapną sapnuoju nuolat", - guodėsi mergina. Jos draugai Šota Saganelidzė ir Ivanė Kšelaslvilis taip pat neranda ramybės: niekaip negali pamiršti matytų mirusių žmonių kūnų ir aidinčių bombų sprogimų. Tačiau šiuo metu visi trys jaunuoliai saugūs. Lietuvoje jie studijuoja architektūrą ir svajoja padėti savo šaliai.
Stipendija - iš Gruzijos vadovo
Dvidešimtmetė Rusudan iš Gruzijos į Lietuvą atvyko studijuoti prieš metus. Čia ją pasikvietė Lietuvoje gyvenantys šeimos draugai. Merginai patiko Vilniaus universitete studijuoti architektūrą.
"Studijos čia daug gyvesnės. Gruzijos aukštosiose mokyklose žinios daugiausia teorinės, o Lietuvoje gauni praktinių patarimų. Skiriasi ir bendravimas su dėstytojais - čia jie draugiškesni. O Gruzijoje dar jaučiasi didelis atstumas tarp studento ir dėstytojo", - pasakojo Rusudan.
Merginai mūsų šalyje trūko tik draugų. Du geriausi bičiuliai - Šota ir Ivanė - buvo pasilikę Gruzijoje. Todėl grįžusi namo ji pradėjo raginti bičiulius drauge vykti į Lietuvą.
"Rusudan mums papasakojo daugybę gerų dalykų apie Lietuvą. Be to, supratome, kad studijuoti čia galėsime palyginti pigiai. Juk jei norėtume mokytis, pavyzdžiui, Italijoje, reikėtų mokėti tris kartus daugiau", - tikino Šota.
Todėl visi trys bičiuliai nusprendė tęsti architektūros magistro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). Gruzijos prezidento fondas jiems suteikė stipendijas, tačiau už tai jie prisižadėjo baigę studijas grįžti ir mažiausiai dvejus metus dirbti savo tėvynėje.
Ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. "Kitą dieną po to, kai pateikėme prašymus vizai gauti, mūsų šalį užpuolė rusai", - tyliu balsu ištarė Rusudan.
Prisilietė prie mirties
Gruzijos sostinę Tbilisį, kur gyveno jaunuoliai, ir Pietų Osetijos pasienyje esantį visiškai rusų suniokotą Gorį skiria tik kiek daugiau nei 60 km. "Tbilisio gyventojai buvo apimti panikos. Visi masiškai pirko maisto produktus. Kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti atsisveikindavome taip, tarsi matytumės paskutinį kartą", - pasakojo Rusudan.
Šota buvo pakviestas į privalomąją karinę tarnybą ir turėjo išvykti į Gorį. "Ten nekariavau, buvau atsargoje. Bet prisižiūrėjau vaizdų, kurių nepamiršiu visą gyvenimą. Keletą kartų mirtis buvo visai šalia. Mačiau daug žūstančių žmonių ir yrančių kūnų, - išgyvenimais dalijosi Šota. - Kartą miegojome mokykloje. Naktį sprogo šalia jos stovintis pastatas. O jame nakvojo jauni - 20-30 metų - žmonės."
Po Goryje praleistos savaitės Šota sužinojo, jog gavo vizą, ir su Rusudan bei Ivane išvyko į Lietuvą.
Pasiryžę kibti į mokslus
Jaunuolių artimieji buvo laimingi - Lietuvoje jų vaikai bus saugūs. Tačiau patys studentai nuolat jaučia įtampą ir baimę dėl šeimos narių. "Didžiąją dalį dienos ieškome informacijos apie Gruzijos įvykius. Kadangi nesuprantame lietuviškai, klausomės užsienio žinių, karštligiškai naršome po internetą", - aiškino Rusudan.
Slogias mintis draugai bando nuvyti pasinerdami į studijas. "Girdėjome, kad studijuoti VGTU labai sunku, bet mes to ir norime - žinių ir rimtų studijų", - tikino Rusudan. Ateityje studentai svajoja tapti garsiais architektais. "Kol kas niekuo negalime padėti savo šaliai. Bet turime stengtis tapti pačiais geriausiais architektais. Gruzijai, patyrusiai tiek bombardavimų, jų reikės daug. Mes grįšime ir atstatysime savo šalį", - svajojo Šota.
Na, o kol kas vos savaitę Lietuvoje gyvenantys jaunuoliai bando priprasti prie studentų bendrabučio. "Sąlygos gana geros", - šyptelėjo Šota. "Tik va, turkai erzina. Jų čia daug ir jie kiekvieną dieną klauso turkiško "popso". Šiandien mane ir vėl tos jų dainuškos prižadino", - guodėsi Rusudan.
Prisibijo lietuvių vaikinų
Mergina džiaugėsi, kad kambaryje gyvena viena, todėl su niekuo nereikia taikstytis. O Šota ir Ivanė gyvena kartu, nors mielai kambariu pasidalytų ir su lietuviu.
"Prieš atvykdami į Lietuvą girdėjome, kad lietuviai šalti žmonės. Tačiau tokie jie atrodo tik iš pradžių. Kai pasakome, kad esame iš Gruzijos, iškart tampa labai draugiški. Taigi arba jie nešalti, arba mes juos veikiame kaip šildytuvas", - nusijuokė Šota.
Studentai Lietuvoje jaučiasi kaip namie. "Mes didžiuojamės Lietuvos žmonėmis. Jie daug padėjo mūsų šaliai. Matome net mašinas su mūsų šalies vėliavėlėmis. Tai suteikia jėgų", - džiaugėsi Rusudan.
Visi trys studentai sako, jog mylimųjų Gruzijoje nepaliko, todėl neatmeta galimybės antrąją pusę susirasti mūsų šalyje. "Prieš išvykdama į Lietuvą stengiausi neužmegzti jokių romantiškų santykių, kad nieko nereikėtų skaudinti ir palikti", - atviravo gruzinė.
Simpatiška mergina dažnai sulaukia lietuvių vaikinų dėmesio, bet jos tai pernelyg nežavi. "Yra malonių vaikinų, bet dauguma jų atrodo agresyvūs. Kažką šiurkščiai kalba lietuviškai ir aš dažniausiai nežinau, kaip reaguoti. Kai užkalbina būrelis vaikinų, dar nemaloniau. Tada stengiuosi tylėti, nes nenoriu nesusipratimų", - pasakojo mergina.
O jos draugus mūsų šalies merginos tiesiog žavi. "Visos lietuvės tikros gražuolės. Norėčiau, kad mano žmona būtų iš Lietuvos", - šyptelėjo Šota.
