Verslininko požiūris

Dabartinio jaunimo problema – iniciatyvumo trūkumas

Šių dienų jaunimas ženkliai skiriasi nuo to, kuris į veikliąją visuomenę įsiliejo iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Anas jaunimas aktyviai reiškėsi ne tik verslo aplinkoje, bet ir kasdieniame politiniame ir socialiniame gyvenime. Šiuolaikinio jaunimo siekis dažniausiai apsiriboja troškimu gauti diplomą ir pasyviai laukti darbo pasiūlymų. Be abejo, kiekviena taisyklė turi išimčių, tačiau daugumai dabartinio jaunimo trūksta iniciatyvos ir veiklumo. Tokiam jaunimui, kuris jau po penkerių ar dešimties metų taps aktyviausia Lietuvos gyventojų dalimi, bus sunku pritapti prie milžinišku greičiu besiformuojančių kapitalistinių santykių. Savo požiūrį į šią problemą ir galimas jos priežastis „Lieptui“ sutiko papasakoti daug metų versle aktyviai dalyvaujantis UAB „Avitelos prekyba“ generalinis direktorius Jonas DIRGINČIUS. Šiandien verslininkas šia tema sakys kalbą Klaipėdoje vyksiančioje konferencijoje „Dvasingumo sklaida visuomenės sociokultūrinių interesų erdvėje“.

- Koks yra esminis skirtumas tarp dabartinio ir Jūsų kartos jaunimo?

- Abi jaunimo kartas reikėtų vertinti pagal tuos kriterijus, kurie jas vieną nuo kitos skiria labiausiai – iniciatyvumas, aktyvumas ir socialinis atsakingumas.

- Jūsų manymu, kodėl tuometinis jaunimas buvo itin iniciatyvus?

- Po nepriklausomybės atkūrimo jaunuomenė aiškiai matė dideles veiklos ir verslo galimybes, nes rinkos ekonomikos, kaip ir konkurencijos, tiesiog nebuvo. Tokia palanki situacija atvėrė plačias veiklos perspektyvas tuometiniam jaunimui. Jaunas, veržlus, naujoviškai mąstantis protas tuomet generavo supernovatoriškas idėjas, jaunatviškas užsidegimas vertė siekti vis naujų ir naujų veiklos aukštumų. Kol rinkoje nebuvo stambiojo kapitalo, pakakdavo geros verslo idėjos, o dažnai – tik stropaus pasišventimo darbui, orientacijos į rezultatą, savirealizacijos siekimo. Be to, jaunimo aktyvumas pasireiškė ne tik verslo sferoje – jis dalyvavo visuomenės politiniame ir socialiniame kasdieniniame gyvenime.

- Situacija pasikeitė. Ar labai pasikeitė ir jaunimas?

- Ypač greitai kintanti politinė ir konkurencinė situacija, greitėjanti verslo procesų globalizacija kuo toliau, tuo labiau užgožia individualią asmens iniciatyvą. Natūralu, kad kintanti, neaiškumų kupina padėtis gąsdina jaunimą. Daugeliu atvejų jis į visuomenę įsilieja pasyviai. Mažėjantis jaunimo dalyvavimas socialiniame ir politiniame gyvenime yra skaudus, tačiau teisingas jaunimo iniciatyvumo indikatorius. Didžioji dauguma jaunuolių tik atsistoja į eilę gauti mokslą, gauti darbą, gauti uždarbį, susitvarkyti buitį. Tik vienetai susimąsto, ar yra kitas, individualus kelias.

- Kokios yra dabartinio jaunimo pasyvumo priežastys?

- Pastarojo laikmečio jaunimas nėra ir socialiai atsakingas, nes nepriklausomybės metai nepuoselėjo jauno individo socialinės atsakomybės. Prisiminkime netolimą praeitį, kai tiek versle, tiek politikoje tikslas laimėti pateisindavo pačią didžiausią riziką ir bet kokius amoralius žingsnius žmonių gyvenime. Veiksniai, formavę dabartinio jaunimo psichologiją, buvo finansinės piramidės, kriminogeninė organizuoto nusikalstamumo situacija, didieji privatizavimo, korupcijos, bankrotų ir net politiniai skandalai. Apmaudu pripažinti, bet per visą nepriklausomybės laikotarpį vyresnioji visuomenė nesugebėjo pademonstruoti ilgalaikio deramo atsakingumo pavyzdžio dabartiniam jaunimui.

- Vadinasi, tai yra lietuviškojo mentaliteto pasekmės?

- Manau, kad jaunimo pasyvumą didina ir vyresnių žmonių nusivylimas dabartine situacija šalyje. Aktyviai dalyvauju versle, todėl kalbėsiu verslo kalba. Galbūt nėra korektiška naudoti ekonomikos terminologiją kalbant apie žmones, tačiau noriu pabandyti apibūdinti dabartinę visuomenę pro darbo vietas kuriančios organizacijos prizmę. Versle visada analizuojamos pajamos ir išlaidos. Vyresnių žmonių nusivylimas bei pasyvumas atneša didžiulių išlaidų visuomenei. Jokiu būdu netvirtinu, kad vyresni žmonės yra „nuostolingi“. Jie visą gyvenimą stengėsi ir sunkiai dirbo, tačiau negailestingas laikmetis jų atžvilgiu pasielgė nesąžiningai ir suformavo didelį šių žmonių nusivylimą.

- Nejaugi nėra vilties, kad požiūris pasikeis?

- Aktyvioji visuomenės dalis – verslininkai, menininkai, mokslininkai, politikai, inteligentija privalo stengtis sumažinti pagyvenusių žmonių nusivylimą ir pasyvumą. Naudodamas tą pačią terminologiją, mūsų visuomenės pajamomis pavadinčiau akademinį jaunimą. Tai yra būtent ta visuomenės dalis, į kurią reikėtų investuoti. Ne kiekvienas turi įgyti bakalauro diplomą, tačiau dabartinė švietimo politika akivaizdžiai šlubuoja. Negailestingas taupymas įvairiausių būrelių, meno ir sporto mokyklų, kitų užklasinę jaunimo veiklą skatinančių įstaigų sąskaita gali skaudžiai atsiliepti po penkerių ar dešimties metų.

- Turbūt Jums nėra keista, kad Lietuvos jaunimas veržiasi į užsienį?

- Tokiomis sąlygomis auginta didžioji dauguma jaunimo Lietuvos narystę Europos Sąjungoje supranta toli gražu ne kaip naują veiklos ir savirealizacijos galimybę, bet kaip šansą išvažiuoti į užsienį ir ten gauti geriau mokamą darbą. Jiems nėra svarbu ką dirbi, svarbiausia, kad būtų kuo daugiau mokamas. Jaunimas yra pasiryžęs kalti, malti, krauti, griauti, kad tik gerai mokėtų. Deja, taip mąsto karta, kuri už kelerių metų bus pati aktyviausia Lietuvos visuomenės dalis. Grįžtant prie verslo žargono, geras verslininkas visada bando padidinti pajamas, tad reikia stengtis, kad kuo didesnė jaunos visuomenės dalis būtų išsimokslinusi. Galbūt visuomenė ir sumokės už jaunimo mokymą, tačiau ateityje jai pačiai visos išlaidos sugrįš su kaupu.

- Bet juk dėl jaunimo inertiškumo galima kaltinti ir nestabilumą šalyje?

- Į užsienį išvykęs jaunimas, jau pakankamai ilgai gyvenantis rinkos ekonomikos ir kapitalistinės santvarkos sąlygomis, turi gilesnį supratimą apie gyvenimo psichologiją ir misiją. Mūsų jaunimui bus sunku adaptuotis prie šių milžinišku greičiu besiformuojančių kapitalistinių santykių. Nuolatinis nestabilumo jausmas psichologiškai nepasiruošusiam žmogui dažniausiai sukelia stresą ir depresiją. Būtina ne tik skatinti jauną žmogų siekti prasmingų gyvenimo tikslų, bet ir ruošti jį psichologiškai, kad kitimas dabar yra jo savirealizacijos šansas. Tik jis pats privalo atrasti savo geriausias savybes ir sėkmingai jas „parduoti“. Tačiau nestabilumas taip pat turi savų privalumų. Dažnai pakanka tik suvokti ir patikėti, jog pokyčių bus, ir tai padeda žymiai ramiau juos sutikti.

- Ką patartumėte šiuolaikiniam jaunimui, kuriančiam savo gyvenimus?

- Visų pirma, jaunimas turėtų suvokti, kad svarbu ne gauti diplomą, o išmokti viską, ko tau reikės, kad realizuotum savo vizijas. Svarbu ne gauti darbą, o turėti tokių sugebėjimų, kurių reikėtų kitiems. Svarbiau už viską yra ne sutvarkyta buitis, bet galimybė drąsiai ištarti: „Šiame gyvenime turėjau puikių galimybių ir daugumą jų išnaudojau.“