Geriančio vyro žmona: nuo visiško dugno iki absoliučios meilės sau

Padeda nebesirgti kartu

Šiandien moteris drąsiai iškėlusi galvą ir nebijo pasakyti: „Mano vyras buvo alkoholikas, visi tai matė, tik aš pati kaip strutis buvau įkišusi galvą į smėlį ir nieko nenorėjau suprasti.“ Raimonda prisistato ir kaip draugijos „Al-Anon“ atstovė, kurios asmeninė patirtis padėjo daugeliui moterų atsistoti ant kojų ir nebesirgti kartu su priklausomu nuo alkoholio vyru.

„Dabar jau galiu apie tai kalbėti, jau praėjo gana daug laiko. Draugijoje „Al-Anon“ esu jau daugiau kaip 20 metų“, – pokalbį pradeda Raimonda. Ji žino, ką išgyvena moterys, o kartais – ir vyrai, kurių antrosios pusės vartoja alkoholį ir pamažu griauna tai, kas jų gyvenime gražiausia – santykius, meilę, jaukumą, supratimą.

Mano pašnekovė puikiai prisimena pačią pradžią, tą nedrąsą, vidinę tylą, baimę kalbėti garsiai apie tai, kas skaudina labiausiai.

„Atėjau į susirinkimą, man baisu, skaudu, kalbu ir verkiu. Šiandien esu dėkinga ir laiminga, nebekyla daugiau jokių blogų emocijų, gyvenimas tęsiasi, skaudulių neliko, o aš žinau: išeitis visuomet yra“, – tvirtina moteris.

Net tamsoje yra šviesos

Kas tas „Al-Anon“? Oficialioje draugijos preambulėje skelbiama: „Al-Anon“ – tai alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Siekdami išspręsti bendras problemas, jie dalijasi vienas su kitu savo patirtimi, ištverme ir viltimi. Mes tikime, kad alkoholizmas yra šeimos liga ir kad kitoks požiūris gali padėti sveikti. „Al-Anon“ bendrija nesusijusi su jokia sekta, religija, politiniu subjektu, organizacija ar institucija; nedalyvauja jokiose diskusijose; neremia, bet ir neatmeta visuomeninių procesų; nerenka narystės mokesčių. „Al-Anon“ – nepriklausoma, savanoriška pagalba remiama bendrija. Vienintelis „Al-Anon“ bendrijos tikslas – padėti alkoholikų šeimoms. Naudodamiesi Dvylikos žingsnių programa, mes pasitinkame alkoholikų artimuosius ir suteikiame jiems paguodą, suprantame ir drąsiname alkoholiką.“

Dirba su savimi

Raimonda savo pavyzdžiu patvirtina: ši draugija rengia susirinkimus, skirtus žmonėms, kurių šeimose ar artimoje aplinkoje kas nors vartoja alkoholį. Susirinkimai vyksta anonimiškai ir tai, kas kalbama juose, lieka už uždarų durų.

„Mes dirbame su savimi, o tai – nelengvas darbas. Dažnai atėję į susirinkimus žmonės galvoja, kad gaus tabletę, paduos ją savo geriančiam artimajam ir viskas susitvarkys. Tačiau taip nėra. Jūs pirmiausia turite atsigręžti į save ir pripažinti štai tokį dalyką: nepriklausomai nuo to, ar jūsų artimasis geria tą dieną, ar blaivosi, jūs jo negelbėjate, o pati sau nusprendžiate būti laiminga. Principas paprastas: gyvenu pati ir leidžiu gyventi kitiems. Mes mokomės pažinti, priimti save, mylėti“, – paaiškina pašnekovė.

Kodėl to reikia? Raimonda leidžiasi į savo gyvenimo istoriją, vildamasi, kad bent viena šias eilutes skaitanti moteris (o gal ir vyras) išgirs žinią ir pagaliau padės sau.

Nuo vilko – ant meškos

Mano pašnekovė augo šeimoje, kurios galva vartojo alkoholį: penkias dienas tėtis būdavo geras, ramus ir tvirtas, o savaitgalį – piktas ir smurtaujantis.

„Matydama tokį pavyzdį tėvų šeimoje, aš galvojau, kad niekada neturėsiu vyro alkoholiko. Maniau, kad tikrai sugebu atskirti. Vis dėlto susipažinusi su būsimu vyru kažkaip praradau tą saugiklį, nors tikrai žinojau, kad mano išrinktasis turėjo polinkį į alkoholizmą. Tačiau galvojau: po vestuvių jis pasikeis“, – prisimena Raimonda.

Padraugavusi vos kelis mėnesius, pora susituokė. Raimondos vyras buvo trylika metų vyresnis, tad moteris vylėsi, jog jis mokės vertinti šeimą, vaikus. Tačiau šiandien į klausimus kodėl tuokėsi, kodėl užmerkė akis prieš akivaizdų dalyką, Raimonda jau rado atsakymą:

„Dabar aš suvokiu, kad nemylėjau jo. Norėjau kuo greičiau pabėgti iš kontroliuojančios mamos ir geriančio tėvo namų ir užšokau nuo vilko ant meškos. Buvau bejėgė pakeisti savo vyrą. Pradžioje jis gerdavo tik savaitgaliais, bandė ir mane įtraukti, vos nepaslydau. Jis prarasdavo darbą, vieną, kitą, paskui jau gerdavo savaitėmis, netrukus – ir mėnesiais“, – skaudžią praeitį prisimena moteris.

Kaip ji elgėsi? Kaip bandė keisti vyrą?

„Slėpiau, bariau, kėliau įvairių ultimatumų, dangsčiau. Neišeidavo į darbą – skambindavau pati viršininkui, užglostydavau, dariau meškos paslaugą, kad tik jį gražiai apdangstyčiau. Neduodavau pinigų, paskui duodavau. Jeigu jis būdavo agresyvus, žinojau, kad geriau būtų ne maisto, o alkoholio. Buvau pradėjusi gerti pati, su ta mintimi, kad jam mažiau liktų“, – savo elgesio karuselę apibūdina Raimonda.

Ji nė neabejoja, kad daugelis moterų taip elgiasi, nesuvokdamos, kokią didžiulę klaidą daro.

„Visada buvau ta žmona, kuri mėgino įtikti. Man buvo sunku net prisileisti mintį apie skyrybas. Gąsdindavau vyrą, kad skirsimės, bet tai tebuvo gąsdinimas, o ne rimtas ketinimas. Visas mano elgesys kilo iš bejėgystės. Ačiū Dievui, neatsidūriau psichiatrijos ligoninėje. Turiu prisipažinti, kad nebuvau ideali mama savo vaikams, nes nuolat buvau pikta. Mėginau viską slėpti, nors aplinkiniai jau seniai matė, kas vyksta mano šeimoje“, – apgailestavo Raimonda.

Pasijuto ne tokia vieniša

Visos jos mintys sukosi apie viena: kaip išblaivinti vyrą ir kuo ilgiau išlaikyti negėrusį alkoholio.

„Kai pirmąkart sužinojau apie draugiją „Anoniminiai alkoholikai“ (AA), nuėjau pasitarti su jais. Mane buvo apėmęs įsitikinimas, kad kaip nors atitempsiu čia savo vyrą. Vienas AA narys, išgirdęs tokius mano ketinimus, tik nusišypsojo. Papasakojau savo vyrui apie tokią draugiją, jis, žinoma, atsisakė ir pridūrė, kad esą čia man reikia pagalbos, o ne jam“, – prisimena pašnekovė.

Nuolatiniai jos palydovai buvo nerimas, dirglumas, pyktis, nesusitaikymas. Antrąkart atėjusi į AA susirinkimą išgirdo patarimą kreiptis į draugiją „Al-Anon“. Pradėjusi lankyti grupę, Raimonda staiga suvokė, kad su tokia problema ir pragaru namuose ji gyvena ne viena.

„Grupėje aš turėjau pripažinti, kad alkoholizmas yra liga – psichinė ir dvasinė. Iki tol naiviai tikėjau: jei mylėsiu vyrą, jis klausys manęs ir mano meilė padės jam išgyti. Visais būdais mėginau jam įbrukti informacijos, net jo pietus įsukdavau į AA brošiūras. „Al-Anon“ pradėjo mane keisti“, – prisimena moteris.

Tiesa, ji dar bandė visais būdais padėti savo mylimajam: nuolatinio zirzimo išvestas iš kantrybės, jis nueidavo į AA, bet po susirinkimo keliaudavo tiesiai į alubarį. Raimonda tuo metu jau laukėsi ketvirtojo vaiko.

Mintys apie skyrybas vis dažniau sukosi jos galvoje. Ieškodama atsakymų ji kreipėsi ir į dvasininkus.

„Vyresni kunigai sakydavo – nešk savo kryželį. Kartą jaunesnis kunigas pasakė: neprivalai kentėti, mat vyras smurtavo ir fiziškai, ir psichologiškai. Pamenu, išėjusi iš bažnyčios taip verkiau, kad gatvėje prie manęs priėjo nepažįstama močiutė. Viską jai papasakojau. Ji sako: viskas paprasta, pareik namo, pasisodink vyrą, vaikus ir pasakyk jam: mes turime kažką nuspręsti. Vyrui pateikiau klausimą: ką renkiesi? Vaikų akivaizdoje jis pasakė: renkuosi alkoholį. Džiaugiuosi, kad tąkart viskas tapo aišku“, – sunkias akimirkas prisimena Raimonda.

Netrukus ji išsiskyrė. Gyventi, kentėti, kad vaikai matytų nesveiką aplinką, būtų buvę egoistiška. Tiesa, skyrybos užtruko dvejus metus, mat vyras bandė stabdyti procesą, kuris jau nusikėlė ir į teismus.

Kartojasi, jei neišmokstama

Šiandien Raimonda jau septyniolika metų išsituokusi. Prisipažįsta, kad tebėra viena, tačiau skuba užbėgti už akių: „Ne nuo vyrų mano gyvenimas priklauso, o nuo manęs pačios. Galvojau, kai turėsiu vyrą, būsiu laimingiausia moteris pasaulyje, tačiau taip nėra. Deja, daug moterų iki šiol galvoja taip“, – apgailestauja pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad tokias pamokas moterys gauna ne veltui. Jas reikia išmokti.Jeigu nepakanka išminties, tokios skaudžios patirtys ir vėl kartosis.

„Šiandien suprantu, kad tokį vyrą gavau Aukščiausiojo parėdymu. Man mama sakydavo, kad aš neištekėsiu, esu neišvaizdi. Neturėjau gerbėjų. Kai susipažinau su juo, jis man pasakė „Tekėk už manęs“, tai buvo pirmas kartas. Mama man aiškino: čia rimtas žmogus, jis turi ketinimų“, – prisimena Raimonda. Ji prisipažįsta: sunkiausia buvo atsisakyti aukos vaidmens.

Meilės sau mokykla

Draugija „Al-Anon“ Lietuvoje skaičiuoja 35 metus. Visame pasaulyje žinoma organizacija gali padėti tiems, kurie išgyvena panašias patirtis, apie kokias kalba Raimonda.

Kaip ir AA draugijoje, „Al-Anon“ taip pat taiko Dvylikos žingsnių programą. Draugijos susirinkimuose jos nariai dalijasi išgyvenimais, viltimi ir patirtimi. Susirinkimai vyksta kartą arba du per savaitę įvairiuose Lietuvos miestuose.

„Daugiausia renkasi moterys, bet pasitaiko, kad ateina ir vyrų. Saugiausia ir svarbiausia yra anonimiškumas ir konfidencialumas. Yra maldų, bet viskas proto ribose. Į grupes gali ateiti ir ateistai, ir krikščionys, mes tikrai nesame religinė organizacija. Neskleidžiame jokių intrigų, patarinėjimų ar paskalų. Viskas, kas vyksta tose patalpose, jose ir lieka. Nėra atsakingų vadovų ir pan. Tėra tas, kuris veda susirinkimus. Skaitome literatūrą, dalijamės jausmais, mintimis, organizuojame įvairius seminarus, stovyklas, bendradarbiaujame su AA“, – apie draugiją pasakoja Raimonda.

Ji skaičiuoja, kad šiuo metu Lietuvoje veikia šešiolika „Al-Anon“ grupių. Beje, susirinkimus galima lankyti ir nuotoliu, internetu prisijungus prie vadinamųjų „online“ grupių.

Skeptikas Raimondos paklaustų: 20 metų, ką dar galima veikti toje grupėje?

„Aš visuomet atsakau: kai man buvo blogai, aš buvau čia, kai man gerai, irgi esu čia. Esu gyvas įrodymas to posakio: tai, kas mūsų nesužlugdo, mus išgydo. Man buvo duota iš viršaus, kad skleisčiau žinią. Programa sujungia žmones ir padeda jiems, jokia istorija neišnešama į viešumą. „Al-Anon“ iki šiol man buvo ir bus meilės mokykla. Pirmiausia meilės sau. Galiu keisti tik save, tam reikia drąsos, noro. Kitų pakeisti mes negalime. Prisipažinimas sau, Dievui ir kitam žmogui, kad man reikia pagalbos – tai svarbiausia. Programoje yra daug išminties, kaip reaguoti, kaip į kiekvieną situaciją žvelgti. Mano didžiausiais džiaugsmas, kad atradau aukštesniąją jėgą ir asmeninį ryšį su ja. Šiandien aš esu laiminga. Išmokau gyventi čia ir dabar. Savo tėvui ir vyrui esu be galo dėkinga už šią patirtį ir pamokas, kurias iš jų gavau“, – apibendrina Raimonda.

Kur kreiptis pagalbos?

Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija „Al-Anon“

Internete: https://al-anon.lt,

Telefonu: +370 672 10 684.

Šiuo telefono numeriu pagalbos galite kreiptis kasdien 8–20 val.

Vilniaus grupė renkasi antradieniais 17.45 val., penktadieniais 17.30 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios (Sėlių g. 17, Vilnius) patalpose, tel. nr. +370 603 36 369), šeštadieniais 12 val. Švč. Kryžiaus atradimo bažnyčios parapijos namuose (Kalvarijų g. 329, Vilnius), tel. nr. +370 685 65 140.

Kauno grupė: antradieniais 18 val. Laisvės al.101 A. pastate Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčios kiemelyje (Laisvės al. 101 A, Kaunas), tel. nr. +370 616 40 050, penktadieniais 18 val. Pranciškonų provincijos Kauno Šv. Jurgio konvente (Papilio g. 9, antras aukštas, Kaunas), tel. nr. +370 655 28 816.

Klaipėdos grupė: šeštadieniais 15 val.  Šv. Brunono bažnyčios parapijos namuose (Debreceno g.3 A, Klaipėda), tel. nr. +370 682 28 741.