Mielosios, mielieji, neseniai pasijutau absoliučiai balta varna niūriame šiuolaikiniame kontekste. Einu į darbą per šlapdribą, o širdis dainuoja, atseit „žiema, žiema...“ Darbe šefas pasakė, kad vėl mažins atlyginimus, visi dejuoja, o aš imu aiškinti, kad “nieko, moterys, pasispausim, mūsų vyrukai mažiau alaus išgers“.
Aiškinu, kad „čia jokia tragedija, kad tai tik pinigai, fi...“
Draugė verkia, kad jos jau antra duktė emigruoja į užsienį, o aš ją guodžiu: atseit, nu ir gerai, pasaulio pamatys, gaivaus oro įkvėps, sakau, laimė kokia. Leistų man