Modestas ir Jurgita Valkiūnai: apie tėvystę be rėkimo

Barimo metodas neveikia

Paprašytas prisistatyti, Modestas atsako paprastai: jau 32 metus jis yra kariškis. Ką kariškiai veikia taikos metu? Jie treniruojasi, mokosi karybos, nuolat tobulina įgūdžius ir gilina profesines žinias. Tačiau grįžęs namo Modestas pirmiausia – vyras ir keturių vaikų tėtis.

Anksčiau jis manė, kad kariška drausmė turėtų veikti ir auginant vaikus: pasakei – ir komanda įvykdyta. Tačiau augant vaikams suprato, kad šeimoje galioja kiti dėsniai.

„Vaikams kur kas labiau reikia meilės ir dėmesio, o muštro jie ir taip gyvenime gaus. Gali pabarti, pakelti balsą – tą kartą suveiks, bet ilgalaikėje perspektyvoje toks ugdymas neveikia“, – atvirai dalijasi savo patirtimi jis ir priduria, kad rimtas, atviras pokalbis palieka kitokį pėdsaką. „Reikia kalbėtis. Vaikai – tokie patys žmonės kaip ir mes. Suaugusieji problemas sprendžia dialogu, taip pat turime elgtis ir su jais. Jei kalbėsi iš širdies, bent vienas žodis į kurią nors smegenų kertelę įkris ir jiems“, – įsitikinęs jis.

Yra posakis, kurį Modestas nešiojasi širdyje: žmogus galbūt neprisimins tavo vardo, bet visada prisimins, kaip jautėsi šalia tavęs. Šia išmintimi jis vadovaujasi ir bendraudamas su vaikais.

Modesto žmona Jurgita – maisto pramonės diplomą turinti specialistė, jau daugiau nei dešimtmetį ji dirba mokykloje-darželyje „Dobiliukas“ virėja. Darbas netoli namų leidžia suderinti pareigas ir rūpestį vaikais.

„Ne paslaptis, kad didžiausias krūvis dažnai tenka žmonai, nors namų kampais esame pasidaliję, – šypsosi Modestas. – Du kampai jos – namų tvarka ir vaikai. Mano atsakomybė – finansinė šeimos gerovė ir įvairūs projektai. Statydamas šeimai namą daugelį darbų atlikau pats. Ateityje planuoju ir daugiau statybinių projektų – tikrai neketinu ilsėtis“, – šypsosi pašnekovas.

Akimirka: bendros kelionės – itin brangios ir vertingos. / M. ir J. Valkiūnų šeimos archyvo nuotr.

Vaikai be galo savarankiški

Visus Valkiūnų vaikus vienija ryškus bruožas – nepaprastas savarankiškumas. Tai abiejų tėvų nuoseklaus auklėjimo ir pasitikėjimo vaikais rezultatas.

Paklaustas, ar planavo tokią gausią šeimą, Modestas atšauna: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. „Kalbėjome apie du ar tris vaikus, o štai atėjo ir ketvirtas. Netikėtas, bet labai lauktas“, – skuba pabrėžti jis.

Vyriausioji Liucija – devyniolikos. Šiuo metu mergina gyvena Kaune, studijuoja gyvūnų priežiūrą ir dirba, kad galėtų pati save išlaikyti. Tėtis juokiasi, kad pabėgo nuo triukšmo namuose ir drąsiai nėrė į didelio miesto sūkurį.

Po Liucijos gimė Vakaris, dabar jam keturiolika. Savarankiškas, atsakingas, išrinktas klasės seniūnu. Tėtis džiaugiasi, kad paauglystė kol kas ragų nerodo.

Trečioji atžala – dvylikametė Augustina. Jei galėtų, į namus parsineštų viso pasaulio kates. Tėvai jos meilės gyvūnams nevaržo – namuose gyvena katinas, dvi šinšilos ir šuo.

Jauniausiasis Jokūbas – tikras šeimos linksmuolis ir išdykėlis. Antroko energija veržiasi per kraštus.

Visi keturi Valkiūnų vaikai mokosi Kėdainiuose. Tėvams jų kasdien vežioti į mokyklą nereikia – ryte juos nuveža kaimynai, o po pietų grįžta savarankiškai autobusu. Tai dar vienas įrodymas, kad Valkiūnų namuose ugdomas pasitikėjimas ir atsakomybė duoda vaisių.

Ar sunku auginti keturis vaikus? Modestas atviras – tikrai nelengva. Didžiausias iššūkis – atsakomybė už kiekvieną iš jų. Darbe kolegoms jis juokais sako, kad namuose dirba antru etatu. „Mūsų šeima – mano gyvenimo iššūkis. Tačiau jis labai pozityvus. Tikrai neturiu kuo skųstis“, – šypsodamasis priduria.

Staigmena: gimtadienis – ypatinga šventė, kurį būtina paminėti ir būnant karinėse pratybose. / M. ir J. Valkiūnų šeimos archyvo nuotr.

Namai – šiluma ir saugumas

Namai Modestui – vieta, kur šilta ir saugu. Ten laukia patys artimiausi žmonės, kuriuos jis švelniai vadina draugais. „Visą savo gaują vadinu draugais“, – juokiasi jis ir prisipažįsta, kad būtent namuose labiausiai atsipalaiduoja.

Kaip įmanoma atsipalaiduoti tokioje didelėje ir triukšmingoje kompanijoje? – juokais klausiu.

„Darbe – vieni rūpesčiai. Atrodo, kad vieną paveikslą tapai. Grįžti namo – jau kitas paveikslas. Jokios monotonijos“, – šypsosi Modestas. Jei darbe daugiau tenka sėdėti, namuose jis juda, ką nors tvarko, veikia. Ir atvirkščiai – nuolatinis ritmo keitimasis, sako, jį veikia kaip poilsis.

Tiesa, kartais tarnyba „pavagia“ šeimos laiką. „Būna ir išvykų, ir pratybų, kai Jurgitai tenka likti vienai su vaikais. Ji – puiki šeimos vadybininkė. Reikia nemažai pastangų, kad tėčiui išvykus viskas veiktų sklandžiai – nesulūžtų ir nesugriūtų“, – su pagarba žmonai kalba jis.

Kariuomenė Modestą išmokė disciplinos. „Žmogus iš prigimties linkęs tinginiauti“, – šypteli. Taip pat – ir komandinio darbo, gebėjimo siekti bendro tikslo. Gyvenant su gausia komanda šios savybės labai praverčia. Dar viena pamoka – pagarba istorijai. „Mokykloje ji man nebuvo įdomi. Sovietmečiu dėstyta istorija nebuvo tikra, bet šiandien ją vertinu visiškai kitaip“, – aiškina.

Ar Valkiūnų vaikai turi pareigų? Turi, tačiau jos – saikingos ir pagal amžių. „Jų vaikystė – tegul ją gyvena taip, kaip nori jie, o ne kaip norime mes“, – sako Modestas. Jo įsitikinimu, atsakomybės jausmą svarbu ugdyti, bet ne vaikystės sąskaita.

Nors šeima gyvena nuosavame name, jų ūkis nedidelis. Vasaromis augina avietes, braškes, pasisodina ankstyvųjų bulvių, pomidorų, agurkų, prieskoninių žolelių – tiek, kad užtektų savoms reikmėms ir galėtų paragauti savo užauginto derliaus. Visa kita, ko prireikia kasdienybei, šeima įsigyja parduotuvėje. Daugiau plėstis, anot Modesto, ir neapsimoka, ir gaila laiko, jėgų.

Portretas: gauti tokią mielą dovaną nuo savo vaiko – kiekvieno tėčio svajonė. / M. ir J. Valkiūnų šeimos archyvo nuotr.

Pelėdnagių ruoniai

Prieš šešerius metus socialinėje erdvėje atsirado nauja Modesto paskyra – „Pelėdnagių ruoniai“. „Tarnybos metu dalyvavau įgūdžių pratybose. Mus ten žiemą išmaudė lediniame vandenyje, paskui nusprendžiau tą patį išbandyti savarankiškai. Sukūriau puslapį, kuriame dalijuosi šia idėja su kitais“, – pasakoja kariškis, parašęs ir „Ruonių pradžiamokslį“.

Modestas tikina, kad baimę šalčiui lengva nugalėti, pradėjus grūdintis po šaltu dušu. Prieš pirmąsias maudynes lediniame vandenyje jis rekomenduoja bent 4–7 dienas iš eilės atlikti po dušu elementarų grūdinimąsi.

„Per drąsūs, nepasiruošę ruoniai, – juokauja Modestas, – dažnai tampa urologų ar sąnarių ligų gydytojų pacientais, nors patys apie tai nutyli. Tačiau menkas atsparumas šalčiui nebūtinai reiškia ligą. Galūnės dažniau šąla tiems, kurie mažai juda, dirba sėdimą darbą arba smulkaus sudėjimo žmonėms. Patarimas paprastas – daugiau judėti arba pasinaudoti pirties terapija“, – savo pradžiamokslyje rašo jis ir tęsia, kad pirmą kartą į eketę pataria eiti tik kai kūnas sušils pirtyje arba po fizinių pratimų. Pirmosios maudynės turėtų trukti vos 5–10 sekundžių, nes antraip asmenukė gali per daug brangiai kainuoti. Jei žmogus jaučiasi gerai, po minutėlės gali pakartoti.

Pelėdnagių ruonių bendruomenė nedidelė – apie 30 narių. „Aš maudausi žiemą, o kas nori – prisijungia. Savaitgalį – pirtelė, po jos – į eketę, po eketės – vėl į pirtelę. Vyresni vaikai, kai nori, irgi prisijungia“, – pasakoja Modestas.

Nors yra kariškis, jis nespaudžia vaikų sportuoti papildomai. Pakanka to, ką jie daro mokykloje. Ironizuoja, kad kai kurį sportą – pavyzdžiui, naršymą telefone – netgi reikia riboti. „Jei nebūtų tėvų kontrolės, nežinia, kaip būtų. Dabar limitas – dvi valandos per dieną“, – sako jis.

Paklaustas, ką labiausiai nori perduoti savo vaikams, Modestas ilgai svarsto: „Norėčiau, kad užaugtų sąžiningi, ne per daug egoistiški, sąmoningi ir sąmojingi, kad būtų savarankiški ir kaip tie muškietininkai – visi už vieną ir vienas už visus. Juk tokia vieninga ir turi būti šeima.“

Norėčiau, kad būtų kaip tie muškietininkai: visi už vieną ir vienas už visus. Juk tokia vieninga ir turi būti šeima.

Šeimos jėga – vienybėje

Valkiūnų šeimos vieningumas ypač matyti kelionėse, kurias visi šeši labai mėgsta. „Deja, keliauti kur nors toliau pradėjome neseniai – reikėjo, kad paskutinis vaikas išliptų iš vežimėlio“, – juokiasi daugiavaikis tėtis, kelionėms paprastai ieškantis pigesnių skrydžio bilietų. Šeima jau yra buvusi Maltoje, Italijoje.

Įprastesnis Valkiūnų laisvalaikis – šeimyniškas, kasdienėje rutinoje. Užsisukę įprastoje kasdienybėje, jie mokosi džiaugtis ir mažais dalykais, pavyzdžiui, maisto gaminimu. „Visi pas mus mėgsta gaminti. Koks mūsų firminis patiekalas? Naujausias išradimas – krevečių ir pomidorų sriuba su daug česnakų, o Latvijos pajūrio patiekalas yra troškinys, valgomas paplūdimyje“, – dalijasi Modestas.

Ar finansiškai sunku išlaikyti didelę šeimą? „Su restoranais neprabangiaujam, bet kartais sau leidžiam. Rugsėjo pirmąją einame visi kartu papietauti“, – pasakoja jis.

Valstybės parama jiems minimaliai reikalinga: „Gauname vaiko pinigus, o išsilaikome patys. Mokslas nemokamas, gydymas nemokamas. Mano atlyginimas geras, žmona irgi uždirba. Būtų negražu skųstis ir vyti Dievą į medį – mums užtenka, tikrai neskurstame“, – sako Modestas ir priduria, kad tikrą laimę suteikia ne didelės išlaidos ar tolimi kraštai, o paprastos kasdienės akimirkos – maisto gaminimas kartu, atviras pokalbis, juokas.

Judesy: kai tik gali, Valkiūnai renkasi aktyvų poilsį. Stop kadras iš šeimos laisvalaikio Taurų parke. / M. ir J. Valkiūnų šeimos archyvo nuotr.

Pokalbis – visa ko raktas

Kalbamės, kad daugiavaikės šeimos šiais laikais – reta išimtis. Kaip paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų? Anot Modesto, kariuomenėje sakoma: „Lead by example“ (liet. rodyk savo pavyzdžiu). Todėl pamokslauti jis nelinkęs.

„Kol esi jaunas, mąstai vienaip. Sulaukus 50 ar daugiau metų gali apimti liūdesys dėl neišnaudotų gyvenimo perspektyvų, gyvenimo tikslo ir prabėgusio laiko. Kai norisi kažką palikti po savęs, aš renkuosi vaikus. Taip pat vadovaujuosi principu: gyvenk taip, kad nebūtų gėda ir liūdna numirti“, – dėsto savo sampratą.

Modestas pastebi, kad valstybės požiūris į šeimą galėtų būti geresnis. Jaunos šeimos bijo įsipareigoti, nes vaikų auginimas yra rimta atsakomybė, pirmiausia dėl finansų. „Jauni žmonės bijo įsipareigoti neturėdami tvirto pamato. Reikėtų juos kaip nors labiau paskatinti“, – mano jis.

Kai sutiko Jurgitą, Modestui buvo šiek tiek per 30, Jurgita – devyneriais metais jaunesnė. Jis jau dirbo, ji dar tik ieškojo savo profesinio kelio. „Kalbant apie finansinę pusę, abu buvome pliki basi. Susibėgome į krūvą, atšokome vestuves ir po truputį ėmėme kurti bendrą lizdą“, – prisimena pradžią.

Šiandien jiedu su Jurgita kartu jau daugiau nei 20 metų. Anot Modesto, jų laimės receptas labai paprastas: atsakomybė ir pareiga. „Vien tik iš meilės košės nevalgysi. Savo šeimai, o ir kitoms, linkėčiau nenustoti komunikuoti. Reikia mokėti kalbėtis ne tik tada, kai gerai, bet ir tuomet, kai blogai. Pokalbis visur – ne tik šeimoje – yra visa ko raktas“, – tvirtina jis.

Anksčiau šeima praktikuodavo bendrus susėdimus, kai visi galėdavo atvirai išsakyti savo mintis ir norus – tai veikė puikiai. Tačiau vaikams augant tokie susibūrimai tapo retesni. Modestas tiki, kad juos verta atnaujinti, nes tik bendravimas šeimoje skatina didesnį supratimą ir artumą.