Dešimtasis laiškas iš Ukrainos: kaip per karą Pereiti į pagrindinį turinį

Dešimtasis laiškas iš Ukrainos: kaip per karą

Šiandien yra lapkričio 20-oji. Esu Užhorode, Užkarpatėje. Tai vienintelis miestas Ukrainoje, kuriame nėra komendanto valandos. Nors sirenos vis tiek kaukia. Šis regionas labai glaudžiai susijęs su Lietuva. Šalia Užhorodo esančio Mukačevo pilį pastatė ir joje mirė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino anūkas Teodoras Karijotaitis. Pilies direktorius su pasididžiavimu aprodė jam skirtą salę, kurią atidarė Alfredas Bumblauskas. Mukačeve gimė perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Užhorodo pilyje paminėjome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų, parodėme dokumentinį Vytauto V. Landsbergio filmą „Debesų laivu“, atidarėme Stasio Eidrigevičiaus teatro plakatų parodą, Užkarpatės choras lietuviškai atliko Lietuvos himną ir M. K. Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų. Buvo puiki šventė, dar kartą parodžiusi, kaip mūsų kultūra reikalinga Ukrainai tokiu sunkiu metu. 

Šiandien – lapkričio 28-oji. Svarbi diena Ukrainos teatro pasauliui, nes trijų dienų vizito į Kyjivą atvyko vienas garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinio teatro režisierių, festivalio „Wiener Festwochen“ meno vadovas Milo Rau. Jo susitikimas-diskusija su Ukrainos teatro bendruomene, kurioje taip pat dalyvavo kompozitorius, šiuolaikinės operos „Opera Aperta“ įkūrėjas Ilja Razumeika, režisierė Tamara Trunova ir kariaujanti režisierė Olena Apčel, vėliau buvo pavadinta tribunolu. Iš tiesų buvo šiek tiek nejauku sėdėti ir klausyti, kaip O. Apčel „apšviečia“ M. Rau apie „geruosius“ rusus, su kuriais režisierius nemažai bendrauja, ir apie Ukrainos kolonizaciją, į kurią Europai yra nusišvilpti. M. Rau po susitikimo pripažino, kad dėl tokių pokalbių ir egzistuoja diskusijos. Ir pridūrė: norint suprasti, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, būtina joje apsilankyti. 

Šiandien – lapkričio 29-oji. Iš Kyjivo išvažiavau anksti ryte, pokšint priešraketinei gynybai. Beveik ant kiekvieno didesnio tilto stovėjo mobiliosios karių grupės su kulkosvaidžiais ir laukė atskrendančių dronų. Dažnai pagalvoju, kad aš irgi norėčiau pašaudyti dronus arba bent jau pabūti šalia ir pažiūrėti, kaip tai vyksta. Jau būdamas Lvive sužinojau, kad vienas dronas pataikė visai šalia bičiulio Bohdano namo, su kuriuo prieš porą mėnesių rengėme Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ kostiumų parodą Lvive. Ačiū Dievui, jam ir jo šeimai nieko nenutiko, bet namai atrodo kaip po karo. Dabar šį posakį reikėtų keisti: kaip per karą. 

Kyjivas, kaip ir beveik visa Ukraina, jau kurį laiką didžiąją paros dalį praleidžia be elektros, o kai kuriuose rajonuose nėra ir šildymo. Gatvėse burzgia generatoriai, o namuose jauku – su žvakutėmis daugiau romantikos. Tiek politikai, tiek analitikai pripažįsta, kad Ukraina išgyvena sunkiausius mėnesius nuo karo pradžios. O dar tie korupcijos skandalai, nekeliantys pasitikėjimo Ukrainos valdžia nei patiems ukrainiečiams, nei pasaulyje. Tačiau mes visada kartu iki pergalės! Šlovė Ukrainai!

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų