T. Chalameto kūrybos viršūnė
„Didysis Martis“ yra režisieriaus J. Safdie solo debiutas. Brolių Safdie tandemas, išgarsėjęs filmais „Geras laikas“ (2017) ir „Neapdorotos brangenybės“ (2019), 2024 m. pasuko skirtingais keliais. Abu režisieriai 2025 m. debiutavo su savo naujais filmais: Benny pristatė „Triuškinančią mašiną“, o Joshas – „Didįjį Martį“. Vien šis pavadinimas konotuoja pagrindinio veikėjo grandioziškumą ir tam tikrą asmenybės kultą, kurį neabejotinai sustiprino ir filmo rinkodaros kampanija. Aktorius T. Chalametas atsidūrė absoliučioje šlovės viršūnėje. Jo vaidmenys filmuose „Vadink mane savo vardu“ (2017), „Kopa“ (2021) ir „Bobas Dylanas: visiškai nežinomas“ (2025) jau buvo pripažinti ir gerai įvertinti tiek kritikų, tiek žiūrovų, tačiau „Didysis Martis“ tapo aktoriaus magnum opus. Istorijos apie T. Chalameto ilgus metus, praleistus stalo teniso treniruotėse su šio sporto profesionalais, ar jo regėjimą pagadinusius įkūnijamo personažo akinius atskleidžia aktoriaus atsidavimą kuriant Marčio Mauzerio vaidmenį. Tad nenuostabu, kad tai ir yra geriausia ir įdomiausia filmo dalis. Nuo pirmųjų sekundžių T. Chalameto vaidyba taip įtraukia į filmą, kad nė nepajunti, kaip praeina dvi su puse valandos. Žiūrovą prikausto ir režisieriaus J. Safdie įvaldytas didžiulis tempas, įtampa ir chaotiška atmosfera viso filmo metu. Aktoriai beria savo eilutes kaip žirnius, o greitas montažas neleidžia atsikvėpti nei žiūrovui, nei Marčiui, kuris įsivelia į vis keistesnes ir pavojingesnes situacijas vien tam, kad pasiektų savo tikslą.
Martis yra vienas egocentriškiausių veikėjų, kuriuos esu mačiusi didžiajame ekrane. Jis naudojasi savo artimaisiais, nuolat pykstasi su šeima ir draugais, lipa per kiekvieno sutikto žmogaus galvą vien tam, kad laimėtų stalo teniso čempionatą Japonijoje ir kitiems įrodytų savo talentą, kuriuo pats nė sekundės neabejoja. Kai vaikino suviliota aktorė Kay Stone (akt. Gwyneth Paltrow) paklausia, ką jis planuoja daryti, jeigu jo svajonės žlugtų, Martis atsako: „Aš apie tai nė nesvarstau“ (ang. That doesn’t even enter my consciousness). Gana įspūdinga stebėti, kiek tiltų Martis Mauzeris yra pasiruošęs sudeginti dėl savo svajonės ir tikslo. Kad ir kokie morališkai nepriimtini jo sprendimai būtų, vaikino užsispyrimas neabejotinai žavi.
Niekas neprilygsta Didžiajam Marčiui
Deja, T. Chalameto talentas šiek tiek pakiša koją pačiam filmui. Svarbu tai, kad filme gausu neprofesionalių aktorių, kuriuos režisierius pasirinko dėl jų išvaizdos ir kilmės. Taip J. Safdie siekė kuo tiksliau atspindėti vaizduojamo laikotarpio Niujorką ir ypač žydų bendruomenę, kuriai priklauso Mauzerių šeima. Nors šis sprendimas tikrai sukuria realistišką miesto ir jo gyventojų įvaizdį, visi jie nublanksta prieš T. Chalametą. Joks aktorius negali varžytis su jo intensyvumu ir atsidavimu, tad trūksta lygiavertiškumo tarp personažų – Timothee energija nušluoja viską. Marčiui talentu prilygsta tik japonų stalo tenisininkas Koto Endo (įkūnijamas profesionalaus stalo teniso žaidėjo Koto Kawaguchi), kuris pirmasis sudrebina vaikino pasitikėjimą savimi. Tačiau vyrų varžymasis yra vien sportinis, o patys stalo teniso turnyrų kadrai ne itin kelia įtampą – veikėjų nerimą ir užsidegimą labiau atskleidžia prakaituotų, susiraukusių veidų stambūs planai. Žiūrėdama „Didįjį Martį“ vis su nostalgija prisimindavau režisieriaus Luca Guadagnino 2024 m. filmą „Varžovai“ ir operatoriaus Sayombhu Mukdeepromo jaudinamai užfiksuotą teniso žaidimą. Be abejo, šių filmų stilius, tonas ir kertinės ašys yra visiškai skirtingi, tačiau, vertinant vien sportinių žaidimų filmavimą, „Didžiajam Marčiui“ tikrai yra kur pasistiebti. Vis dėlto apskritai operatoriaus Dariaus Khondji darbas puikiai papildo filmo istoriją – judri kamera, stebinti kiekvieną Marčio judesį, atspindi chaotišką vaikino gyvenimą.
„Didžiojo Marčio“ moterys
Visiškai normalu, kad filmas apie jauną vaikiną, parašytas ir režisuotas vyrų, bus vyriškas. Tai savaime nėra blogas dalykas. Gaila, kad dėl to šiek tiek kenčia filmo moterų personažai. Ryškiausios moterys Marčio gyvenime yra jo mama Rebeka (akt. Fran Drescher), vaikystės draugė Reičelė (akt. Odessa A’zion) ir meilužė Kay Stone (akt. G. Paltrow). Marčio Mauzerio santykiai su motina yra pašliję ir nestabilūs, tačiau jaučiama abipusė meilė ir savotiškas rūpestis. Tačiau Rebeka geriausiu atveju yra epizodinė veikėja ir, žinant aktorės F. Drescher talentą, gaila, kad jai nebuvo skirta daugiau dėmesio. Kay Stone vaidmuo šiek tiek ryškesnis tiek pačiame filme, tiek Marčio gyvenime. Aktorės G. Paltrow elegancija ir grakštumas išryškina šiaip jau nelabai ypatingą personažą. Kažkada Holivudo žvaigžde buvusi moteris dabar vaidina pigiuose teatro pastatymuose ir yra įstrigusi nelaimingoje santuokoje su verslininku Miltonu Rockwellu (akt. Kevinas O’Leary). Kiek juokinga stebėti, kaip Kay sužavi Marčio entuziazmas ir kaip lengvai ji pasiduoda jo vilionėms. Nors tai mums turėtų signalizuoti, kad Martis Mauzeris yra toks charizmatiškas, kad gali suvedžioti net tokias moteris kaip Kay Stone, jų romanas labiau primena netikėtai išsipildžiusią berniukišką svajonę. Moteris išnyksta iš istorijos tą pačią sekundę, kai nebegali Marčiui niekaip padėti. Taip vėlgi pabrėžiama, kaip paprastai ir be jokių skrupulų jis naudojasi kitais žmonėmis.
Vis dėlto svarbiausia moteris Marčio Mauzerio gyvenime yra jo vaikystės draugė ir meilužė Reičelė. Po vieno iš jų slaptų pasimylėjimų Marčio dėdės parduotuvėje mergina pradeda lauktis kūdikio. Nors Martis visą filmą neigia, kad vaikas yra jo, filmo pradžioje panaudota animacija, kur spermatozoidai iriasi link kiaušialąstės, virstančios teniso kamuoliuku, aiškiai paneigia vaikino iliuzijas. Reičelė seniai įsimylėjusi vaikiną, tad aklai siekia jo meilės ir pripažinimo, jos nestabdo net sutuoktinis Aira (akt. Emory Cohenas). Merginos ryžtas primena Marčio atkaklumą ir ji yra kone vienintelis personažas, prilygstantis vaikinui savo intensyvumu, tad gaila, kad nuostabus O. A’zion vaidmuo susilaukė kiek mažiau kameros dėmesio, nei nusipelnė. Martis jai aiškiai pasako, kad jo tikslas kur kas svarbesnis nei Reičelės norai ar gyvenimo negandos. Stebint jų santykius, visas šis Marčio kultas, kylantis tiek iš paties veikėjo, tiek iš filmo kūrėjų, perauga iš įdomios personažo psichologijos į erzinančią karikatūrą.
Tikslas pateisina priemones
Keisčiausia filmo dalis yra jo pabaiga. Per daug neatskleidžiant siužeto, Martis tam tikra prasme laimi ir gauna viską, ko norėjo. Jis įrodo, kad yra talentingas stalo teniso žaidėjas, ir net pasiekia šeiminio gyvenimo laimę. Taip kūrėjai tarsi suteikia vilties, kad net toks nepastovus individas kaip Martis gali įsilieti į visuomenę ir tapti geru žmogumi. Tačiau juk filmas ne apie tai. „Didysis Martis“ yra apie vaikiną, be paliovos siekiantį savo svajonių, ir apie triuškinantį chaosą, kurį jis sukelia. Tarsi iš dangaus nukritusi laiminga pabaiga yra kardinalus posūkis, kuris konotuoja nelabai priimtiną logiką. Atrodo, nesvarbu, kiek blogo tu padarai kitiems, – jeigu pasieki viską, ko norėjai, gyvenimas grįš į savas vėžes. Kitaip tariant, „Didžiajame Martyje“ tikslas pateisina priemones. Nemanau, kad didaktinė pabaiga, kurioje Martis turėtų atlyginti visas savo padarytas skriaudas, būtų geresnė, tačiau tikiu, kad galėjo būti šiek tiek realistiškesnis finalas, labiau derėjęs su filmo tonu.
Film bro kūriniai
Tad kodėl Marčio Mauzerio svajonę vadinu vyriška? Pradėkime nuo to, kad „Didysis Martis“ neabejotinai bus priskirtas vadinamajam film bro kanonui. Šiuo epitetu lengvai pašiepiamas kino žiūrovo tipas – dažniausiai vyriškos lyties kino gerbėjas, kuris tariamai kalba vien apie tam tikrus filmus ir pernelyg tapatinasi su jų (anti)herojais. Film bro kūriniams priklauso „Taksi vairuotojas“ (1976), „Kovos klubas“ (1999), „Amerikos psichopatas“ (2000) ir daugybė kitų, vienaip ar kitaip nagrinėjančių vyriškumą ir jo reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje. Gana ironiška, kad dauguma jų kritiškai žvelgia į vyrišką idealą ir savo pagrindinių veikėjų nestato ant pjedestalo, tačiau tokie personažai kaip Tyleris Durdenas (akt. Bradas Pittas) ar Patrikas Beitmenas (akt. Christianas Bale’as) vis tiek tampa savotiškų kultų veidais. Atrodo, kad Martis Mauzeris atlieka tokį patį vaidmenį šiandienėje popkultūroje – kelias savaites po filmo premjeros buvo neįmanoma išvengti didžiulių žiūrovų liaupsių filmui ir tam tikro mėgdžiojimo ar stipraus pritarimo šio personažo ideologijai. Praėjus tiek nedaug laiko po „Didžiojo Marčio“ išleidimo, sunku vertinti, ar filmo poveikis jaunajai vaikinų kartai bus toks stiprus, kokiu pasižymi anksčiau minėti filmai, tačiau akivaizdu, kodėl nemaža dalis žiūrovų atrado bendrystę su Marčiu Mauzeriu. Jis kilęs iš nepasiturinčios šeimos, pats atkakliai dirba siekdamas savo tikslo, nenorėdamas, kad kažkas kitas išspręstų visus jam kylančius sunkumus, yra veržlus ir neieško žodžio kišenėje. Martis vilioja gražiausias moteris vien savo charizma, tam netrukdo net jo vis dar paaugliškas, aknės randų išvagotas veidas. Jo asmeninė ir profesinė sėkmė žiūrovui teikia vilties, kad atkaklumas ir nepailstamas ryžtas galiausiai duos vaisių, o visos klaidos ar padarytos skriaudos bus atleistos pasiekus trokštamą tikslą. Tačiau, skirtingai nei didžiosios dalies kitų film bro kūrinių, „Didžiojo Marčio“ kūrėjai į savo žvaigždę nežvelgia ironiškai ar kritiškai. J. Safdie yra akivaizdžiai susižavėjęs savo sukurtu personažu ir siekia žiūrovą įtikinti, kad Martis Mauzeris, paprastas vaikinas iš Niujorko, išties yra Didysis Martis, nusipelnęs mūsų pripažinimo ir atlaidumo.
Būtent dėl to „Didysis Martis“ palieka kartoką skonį burnoje. Dvi valandas stebėjus vaikino sukeltą chaosą ir destruktyvų pėdsaką, jo paliktą artimų žmonių gyvenimuose, sunku toliau tikėti Marčio kultu. Galbūt žiūrovams, besitapatinusiems su Marčiu Mauzeriu, tokio keblumo nekyla, tačiau man šis personažas galiausiai tampa griaunančios jėgos simboliu, o ne vyrišku idealu.
„Projektas „Sveika, Marija“: optimistinė ir linksma kosmoso drama
Kovą didžiuosiuose ekranuose pasirodė gerbėjų ilgai lauktas filmas „Projektas „Sveika, Marija“ (Project Hail Mary), sulaukęs didžiulės komercinės sėkmės visame pasaulyje. Tai gerai mokslinės fantastikos gerbėjams žinomo rašytojo Andy Weiro to paties pavadinimo romano adaptacija. Šis rašytojas jau yra žinomas kino gerbėjams – 2015 m. Ridley Scottas pagal jo romaną režisavo kritikų ir žiūrovų pamėgtą filmą „Marsietis“.
Filmą „Projektas „Sveika, Marija“ režisavo Philo Lordo ir Christopherio Millerio duetas. Šių menininkų kūryba dar ne itin gausi, bet gerai žinoma – 2012 m. pasirodė jų pilnametražis debiutas „21 Jump Street“, greitai pripažintas komedijos žanro gerbėjų.
Kaip ir dauguma žiūrovų, turėjau nemažai abejonių sužinojusi, kad šis duetas imasi A. Weiro romano adaptacijos. Šis autorius žinomas dėl itin tikroviško mokslo vaizdavimo ir, be abejo, sunku būtų šio filmo nelyginti su nuostabia R. Scotto „Marsiečio“ adaptacija.
Pasirodo, baimintis nebuvo pagrindo – filmas nuosekliai seka knygos siužetą, o meilė originaliam kūriniui filme liejasi kiekviename kadre. Filmas sąmoningai vengia perdėtų, holivudinių efektų, todėl žiūrėti buvo itin smagu. Jis filmuotas IMAX 70 mm formatu, todėl spalvos ir kokybė tiesiog gniaužė kvapą.
Žinoma, filmuojant tokiu formatu tenka susidurti su tam tikrais iššūkiais – tenka išsižadėti daugumos kompiuterinių efektų, kuriems reikalingas „green screen“, todėl reikia pasirinkti praktinius efektus ir statyti detalias filmavimo aikšteles.
Šiuo aspektu „Projektas „Sveika, Marija“ labiausiai ir žavi – scenografijoje atsiskleidžia itin nuoširdi kūrybinė vizija ir jaučiama, kad filmo komanda turi asmeninį ryšį su originaliu kūriniu. Didžioji veiksmo dalis vyksta erdvėlaivyje, kuris man atrodė gyvesnis ir ryškesnis nei tas, kurį sukūrė mano pačios vaizduotė, kai skaičiau knygą. Pagrindinį mokslininko, tapusio pradinės mokyklos mokytoju, vaidmenį įkūnija kanadiečių aktorius Ryanas Goslingas – ir taip jau senai žinomas ir įvertintas aktorius, kurdamas šį vaidmenį, sužibėjo išskirtinai. Reikia pripažinti, kad iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į šio aktoriaus pasirinkimą – keistai atrodė, kad Holivudo gražuoliukas, prieš porą metų įkūnijęs (pridursiu, kad labai įtikinamai) lėlę Keną, vaidins paplaukusį vienišą mokytoją. Buvau labai maloniai nustebinta, kad ekrane nemačiau paties R. Goslingo, o tik jo įkūnytą veikėją Rylandą Grace’ą, kurį, kaip ir, ko gero, visi filmo žiūrovai, visiškai pamilau.
Tačiau tikroji žvaigždė, pavergusi žiūrovų širdis, buvo ateivis Rokis, tapęs mūsų herojaus geriausiu draugu. Nors jis tapo visų mėgstamiausiu veikėju, spėju, kad kūrybinė komanda nesijautė taip pat, nes šį personažą perteikti kino ekrane buvo iš tiesų nelengva. Rokis turėjo du modelius – animatroninį robotą ir lėlę, kurią valdė ir įgarsino lėlininkas Jamesas Ortizas. Toks pasirinkimas suteikė tikrumo draugystei tarp žmogaus ir ateivio – rezultatas vertas pastangų.
Itin nustebino vokiečių aktorės Sandros Huller vaidyba. Ji įkūnijo griežtos projekto „Hail Mary“ vadovės Evos Stratt vaidmenį. Filme ji kur kas žmogiškesnė nei knygoje. Filmo komanda teigė, kad S. Huller tapo filmo širdimi, kai sutiko filme padainuoti Harry Styleso dainą „Sign of the Times“, tapusia neoficialiu filmo himnu. Tai vienas iš nedaugelio kūrybinių atsiskyrimų nuo romano, kuris man pasirodė išties tinkamas.
Puikiai suvaidintas, nufilmuotas ir sumontuotas „Project Hail Mary“ neša optimizmo ir vilties bangą į niūrų šiandienos pasaulį, kviesdamas žiūrovus atitrūkti nuo kasdienybės ir kartu keliauti į žvaigždes.
Naujausi komentarai