A. Ramanausko-Vanago palaikai į bažnyčią įnešti skambant „Lietuva brangi“

Penktadienio rytą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado Alfonso Ramanausko-Vanago palaikai iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros atvežti į Vilniaus universiteto Šventų Jonų bažnyčią.

Trispalve uždengtą karstą su A. Ramanausko-Vanago palaikais, kurį į Didįjį universiteto kiemą įnešė Lietuvos kariai, pasitiko jo dukra Auksutė, vaikaičiai, kiti artimieji, pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Skambant antruoju Lietuvos himnu vadinamai giesmei „Lietuva brangi“ karstą į bažnyčią palydėjo ir kariuomenės vadai, valstybės institucijų atstovai.

Išreikšti pagarbą šiai iškiliai asmenybei galės kiekvienas.

Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.

A.Ramanausko-Vanago valstybinių laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.

Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.

13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.

Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Įkvepia jaunuosius karius

Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago pasiaukojimas ir priesaikos vykdymas iki mirties įkvepia jaunuosius karius, sako kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.

Jis tikisi, kad šios kariuomenei ir visuomenei svarbios asmenybės laidotuvės turės teigiamą poveikį kviečiant jaunuolius į kariuomenę, padės susimąstyti „apie istoriją ir ateitį“.

„Mums tai yra labai gražus pavyzdys – Lietuvos kariuomenei, visuomenei, ypač Lietuvos jaunimui, jauniems kariams, kurie ateina tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tai labai gražus savo pareigos, savo priesaikos vykdymo supratimas, jos vykdymas iki galo, pasiaukojimas vardan savo šalies“, – žurnalistams penktadienį sakė J. V. Žukas, atvykęs pagerbti partizanų vado palaikų į šv. Jonų bažnyčią Vilniuje.

„Čia mūsų vadas“, – paklaustas apie A. Ramanausko svarbą kariuomenei sakė jis.

Anot kariuomenės vado, A.Ramanausko-Vanago palaikų radimas turi ir ypatingą simbolinį vaidmenį Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, taip pat minint paties laisvės kovotojo šimtąsias gimimo metines.

Generolas taip pat pritarė, kad būtų galima svarstyti įtraukti A. Ramanausko–Vanago atsiminimų knygą į mokyklinę programą.

„Švietimo ir mokslo ministerija turėtų spręsti, ar tai galėtų būti įtraukta į mokymo programą. Aš manau, kodėl gi ne – yra nedaug atsiminimų, parašytų apie pokario meto kovas, tik keletas knygų. Tai būtų naudinga“, – svarstė kariuomenės vadas.

 

 

Laidotuves G. Grušas vadina istoriniu teisingumu

Partizanų vado A.Ramanausko-Vanago krikščioniškos laidotuvės yra pergalės ženklas vykdant istorinį teisingumą, sako Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

„Istorinis teisingumas, kad žmogus, kuris paaukojo savo gyvenimą, pasiaukojo Tėvynei ir tarnavo mylintis Dievą ir Tėvynę, būtų krikščioniškai palaidotas. Mūsų valstybei tai yra mūsų pergalės, laisvės ženklas“, – žurnalistams penktadienį sakė Lietuvos katalikų bažnyčios vadovas.

Anot jo, A. Ramanausko laidotuvės yra valstybės atkūrimo šimtmečio ženklas ir kulminacija primenant „mūsų laisvės kainą ir progą padėkoti už tai“.

G. Grušas pabrėžė ir Bažnyčios vaidmenį, jau kitomis priemonėmis tęsiant užgniaužtą ginkluotą partizanų pasipriešinimą sovietų valdžiai.

„Bažnyčia visada eidavo su tauta, visada buvo už žmogaus laisvę, žmogaus teises – tai yra viena iš kovų, kurias Bažnyčia išlaikė po rezistencijos kovų su „Katalikų bažnyčios kronika“ ir tolesniais žygiais iki Sąjūdžio kartu“, – kalbėjo jis.

A. Ramanauskas-Vanagas nestokojo humoro

Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, siekdamas praskaidrinti kovotojų kasdienybę, dažnai pasitelkdavo humorą, prisimena jo bendražygis Juozas Jakavonis-Tigras.

„Jis buvo dirbęs mokytoju, o aš buvau dar jaunas – 19 metų, jis su manimi elgėsi kaip su mokiniu. Bet jis gyveno labai su humoru“, – žurnalistams penktadienį pasakojo J. Jakavonis.

Šiuo metu 93-ejų J. Jakavonis 1945–1946 metais tėvų kieme buvo įrengęs bunkerį, kur dirbo tuometiniai Pietų Lietuvos partizanų vadai A. Ramanauskas-Vanagas bei Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šioje partizanų vadavietėje J. Jakavonis sako gana artimai susibičiuliavęs su A. Ramanausku.

Jis prisiminė, kad keliaujant po partizanų būrius, įsitvirtinusius prie dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija, A. Ramanauskas nuolat sugalvodavo įvairių pokštų.

„Gerai prisimenu – aš laikydavau žvakutę, nakties metu prie laužo, jis iš parabelio (pistoleto – BNS) šaudavo. Bet ten, žinoma, buvo užkišta tik popierėliais. Aš tuo metu žvakutę užspausdavau. Visi galvodavo: ale ir taiklumas, kaip tu nesibijojai? Aš sakydavau, kad esu užtikrintas, kad jis taiklus ir nepataikys į mano ranką“, – pasakojo J. Jakavonis.

Jis taip pat prisiminė kitus J. Ramanausko-Vanago pokštus, kai, pavyzdžiui, sutarus su kuriuo nors partizanu ir muilu užrašius ant jam rankos kokius nors žodžius bei vėliau prie laužo patrynus šią vietą pelenais, ant rankos išryškėdavo kuriam nors kitam partizanui skirta „pranašystė“.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

J. Jakavonis-Tigras, ir pats buvęs kankinamas sovietų represinių tarnybų reikalaujant išduoti kovos draugus, vėliau ištremtas į Sibirą, teigė, kad dalis partizanų palūždavo.

„Mane kankino mėnesį Varėnoje, beveik užmušdavo. Bet buvau pasiryžęs, kad neišduosiu, tegu užmuša. Daug kartų buvau beveik negyvas, bet jie mokėjo kankinti. Dalis partizanų sutikdavo dirbti. Nedaug tokių, bet buvo, kurie išsigando kankinimų ir išdavė draugus“, – pabrėžė jis.

Aktyvus partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko 1944 – 1953 metais. Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo.

Džiaugiasi, kad bus žinomas kapas

Į valstybines partizanų vado A. Ramanausko-Vanago laidotuves atvykstantys žmonės džiaugiasi nuo šiol turėsiantys vietą pagerbti jam ir šalies istorijai.

72-ejų draugijos „Lietuvai pagražinti“ pirmininkas Juozas Dingelis sako nuo vaikystės gyvendamas Dzūkijoje daug girdėjo kalbant apie A. Ramanauską-Vanagą ir jo autoritetą, teisingumą.

„Žinau, koks jis buvo autoritetas, koks jis buvo teisingas, įvedęs drausmę partizanams, jei būdavo prasižengimų, juos bausdavo“, – BNS pasakojo J. Dingelis.

Anot jo, vienas iš A. Ramanausko priesakų buvo raginimas kovojant už laisvę siekti įsitvirtinti ir sovietų saugumo struktūrose, taip bandant sužinoti saugumiečių ketinimus.

„Šiandien yra šventė, tai mūsų visų pergalė, mūsų džiaugsmo šventė, kad rasti jo palaikai, kad jo dukrelė žinos, kur kapas, kad ir mes galėsime ateiti jį pagerbti prie to kapo“, – sakė J. Dingelis.

71-erių Vincentas Jasiulevičius sako taip pat atvykęs pagerbti laisvės kovų didvyrio, tapusio ir vienybės simboliu.

„Atvykome pagerbti. Tokių didvyrių Lietuvoje nedaug. Juolab kad mes savotiškai nupilietėjame: niekur nesikišame, nesidomime, neturime laiko, išvažiuojame. Laisve reikia rūpintis, o mes ja rūpintis nemokame“, – BNS teigė V. Jasiulevičius.

Vilniaus universiteto archeologijos studentė Simona Čepelytė sako atvykusi pagerbti A. Ramanausko-Vanago atminimo ir pasidžiaugti savo dėstytojo atradimu – aptiktais partizanų vado palaikais. Mergina sako gerbianti istoriją, esanti patriotė, ji taip pat džiaugėsi, kad atliekama vis daugiau archeologinių tyrimų, susijusių su partizanų paieškomis.

„Kai kurių Lietuvos valdovų, kaip Mindaugo ar Vytauto, jau negalime rasti, tad svarbu bent kažkokią istorijos dalį turėti, kur žmonės gali atvykti kasmet ir atiduoti pagarbą“, – kalbėjo S. Čepelytė.

ELTA primena, kad Lietuvos pedagogo, žurnalisto, karininko, rezistento, kovotojo už Nepriklausomybę, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio.

1918 metų kovo 6 dienos Niu Britene, JAV gimęs A. Ramanauskas-Vanagas po suėmimo ir žiaurių kankinimų nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną, būdamas 39 metų.

A.Ramanausko-Vanago artimieji jį mato ne kaip privatų asmenį, o kaip valstybės žmogų.

„Tai yra visos Lietuvos žmogus, nes jis atidavė save Lietuvai ir Lietuva jo nepamiršta“, - yra sakiusi sakė A. Ramanausko Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Partizanų vado vaikaitė - pulkininkė leitenantė Inga Jancevičienė prisimena senelės - A. Ramanausko-Vanago žmonos žodžius, kad garsusis jos vyras niekada nesuabejojo savo pasirinkimu kovoti ir siekti nepriklausomos Lietuvos.

„Tai yra valstybės žmogus. Jis savo gyvenimą atidavė Lietuvai. Tai nėra privatus asmuo, mes jį matome kaip valstybės žmogų“, - paklausta, kur norėtų, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai būtų palaidoti sakė I. Jancevičienė.

A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.

Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Kaip skelbė ELTA, A.Ramanauskas-Vanagas 1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Buvo suimtas 1956 metais ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai paskelbė, kad mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta - paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.

Tiesa, LGGRTC istorikas Darius Žygelis ragina nedaryti skubotų išvadų - kad būtų galima tvirtinti, jog politiniams kaliniams buvo taikytos išskirtinės mirties bausmės, reikia atlikti detalesnius Našlaičių kapinėse palaidotų palaikų tyrimus.

LGGRTC taip pat nustatė, kad jau po paskelbto mirties nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.

Tyrėjai taip pat informuoja, kad generolas sovietų buvo žiauriai kankinamas - jo akiduobės gilumoje aptikti sužalojimai, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. „Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant A. Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje“, - teigė tyrėjai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metais jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 metais - dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat įteisinti dar 1949 ir 1950 metais Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai: 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. Jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.

Kaip skelbė ELTA, Seimas, atsižvelgdamas į A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, 2018-uosius paskelbė A. Ramanausko-Vanago metais, o Vyriausybė patvirtino 100-ųjų gimimo metinių minėjimo planą. Parengta plati kultūrinė, edukacinė, mokslinė programa, kuri padės plačiau atskleisti iškilią asmenybę, parodys Lietuvos laisvės kovų kelią.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Perspausta

Perspausta portretas
Iki dugno. Garbinti žmogžudį, daryti iš š didžiavyrį tegali moraliai žlugusi tauta. Reikėtų su jo aukų nuotraukomis ir nužudytųjų mirties aprašais padaryt šalia kapo atminimo stendą. Ruoštas usa kenkti tėvynei, savo tautiečiams - iš tikrųjų tautos išdavikas, išgama.

Tomas

Tomas portretas
Na nesuprantu uz ka tie partizanai isvis garbinami juk nepriklausomybe iskovojo visai ne jie o visi zmones kure isejo i gatves prie televizijos boksto partizanai pri to neprisidjo... O patys jei buvo banditai ir zmogzudziai mato tevo dede nuzude jie ateje i namus nes neatidave samo maisto ir nerado tvarte kiaules kuria pardave kad turetu uz ka viakus maitinti... Ta knyga apie juos parasyta teisinga kur aj visi uzsipuole gryna politika kazkokia geda visai vadziai uz tokius dalykus ir baznycia dar prisideda aisku neji organizavo ir neturejo is ko rinktis bet visi aprtizanai dabar turetu sedeti kalejimuose kurie dar gyvi uz savo nusikaltimus pries savo tauta ir zudimus paprastu zmoniu nes jie ju nuzude daugiau tikriausiai nei tuo metu patys rusai kurie okupave buvo leituva...

Arvydas

Arvydas portretas
Konservatoriai ritasi vis žemyn ir žemyn,tai čia lygtai viskas aišku,bet kunigai.Kaip jūs kunigai galite leisti rengti šou bažnyčioje?Jeigu tie kaulai tikrai banditėlio,tai jie pokario metais išžudė tūkstančius žmonių.Tai reiškia bažnyčia tai laimina?Tai baisu.Ar nebijote,kad aukų artimieji nustos eiti į bažnyčią?Anksčiau net nekrikštintus,savižudžius laidojo atskirtame kapinių kampe,o dabar žmogžudžius laidoje su bažnyčios pampastika ir šalia Prezidentų. Tai,jeigu tas jūsų vanagas ir nežudė,tai tą darė jo vadovaujami sėbrai,juk sakote,kad jis vadas.Manęs Putino draugu nevadinkite,aš esu vanagų auka,nes,jie nužudė 6 mano artimiausius žmones.Skaitau,kad turiu teisę išsakyti tiesą,tai ką aš mačiau.O gal jau negalima,gal reikia meluoti?
VISI KOMENTARAI 33

Galerijos

Daugiau straipsnių