Kaip viduramžiais atrodė ligoninės ir prieglaudos?

Viduramžių špitolėse-ligoninėse keliems žmonėms tekdavo dalytis viena lova, o kai kurie ligoniai gulėdavo ant grindų, sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslų daktaras Martynas Jakulis.

Be to, pastebi jis, nors į špitoles-prieglaudas dažniausiai patekdavo tikrieji vargšai, bet kartais jose gyvendavo ir turtingesni žmonės – kai kurie turėdavo knygų, tais laikais prabanga laikytus akinius ar netgi nuomodavosi atskirus kambarius.

– Kokios špitolės veikė Vilniuje?

– Kaip ir visur, Vilniuje daugiausia buvo špitolių-prieglaudų. Jose gyvendavo po kelis, keliolika ar keliasdešimt žmonių. Špitolių-ligoninių buvo mažiau. Bonifratrų špitolė buvo įsikūrusi netoli prezidentūros ir Šventojo Kryžiaus bažnyčios. Prie tuometinių pilies vartų (dabartino Sereikiškių parko) šv. Roko špitolę prižiūrėjo tik Lietuvoje veikusi Šv. Roko vienuolių brolija. Taip pat veikė šaričių špitolė ir speciali liuteronų špitolė-ligoninė, kurioje buvo gydomi tik liuteronai.

Nežinau apie liuteronų špitolę, bet, pavyzdžiui, bonifratrų špitolėje daugiausia buvo gydomos vidaus ligos – tą rodo ligoninės registracijos knygos. O specifinė šv. Roko špitolės funkcija buvo venerinėmis ligomis sergančių žmonių gydymas.

– Iš špitolių kildinamos dabartinės ligoninės?

– Šv. Jokūbo ligoninė ilgai veikė ten, kur kadaise buvo šv. Jokūbo ir Pilypo špitolė, įsteigta kaip pagrindinė Vilniaus špitolė carinės Rusijos laikais. Nors vienuoliai, dirbę špitolėse, daug kartų keitėsi, bet kai kurie pastatai išsaugojo savo funkciją.

– Kokie žmonės kreipdavosi į špitoles?

– Prieglaudose dažniausiai gyvendavo tie, kuriuos galima pavadinti tikraisiais vargšais. Tikrųjų vargšų kategorija bendra visai krikščioniškai Europai. Tikrasis vargšas yra žmogus, nuskurdęs ne dėl savo kaltės, t. y. ne dėl lošimo, girtuokliavimo ar panašių priežasčių, ir kurį galima laikyti aplinkybių auka. Tikrieji vargšai buvo našlės, našlaičiai, senyvo amžiaus, neįgalūs žmonės ir t. t., išskyrus pamestinukus (tai buvo atskira vargšų kategorija). Jie dažniausiai būdavo vyresni nei 60 metų, kas tais laikais buvo suvokiama kaip senatvės riba. Kai kurių špitolių taisyklėse užfiksuota, kad reikėtų priimti ne jaunesnius kaip 50 metų žmones.



NAUJAUSI KOMENTARAI

geras

geras portretas
kas gali pasikeisti kai gyveni baudziavoje ogi niekas

ne ka geiau

ne ka geiau portretas
is vidaus atrodo ir dabartines,darbo priemones nuo viduramziu laiku
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių