Vaizdai tarsi iš Marso: kai fotografijos išduoda vienišumą

  • Teksto dydis:

Keistas vienišumo jausmas apima akistatoje su rugpjūčio 8 d. Vilniaus fotografijos galerijoje pradėsiančiais eksponuoti Evaldo Ivanausko darbais. Vaizdai labai jau primena kažkokius be gyvybės žymių sustingusius, nežemiškus akmenuotų vietovių peizažus, tačiau didingumo netrūksta.

Pirma, kas ateina į galvą, kad tai kosminių aparatų darytos nuotraukos, nufotografuotos galbūt kur nors Mėnulyje, Marse ar Jupiterio palydovuose: Ijo, Europoje, Ganimede ar Kalistoje. Nors jokių bent kiek apčiuopiamesnių užuominų apie nežemiškąją šių peizažų kilmę nėra (kaip ir tikimybės, kad jų autentiškumą galėtume atpažinti), vis dėlto tenka pripažinti bekompromisę jų įtaigos galią. Juose matomi didingi kanjonai ar slėniai yra ne kas kita, o pati tikriausia, meniniais principais grįsta fikcija, jokiais tiesioginiais saitais nesusijusi su kuria nors kita egzotiška planeta. Jais nesiekiama papasakoti apie kažkur beprotiškai toli realiai savo fiziniu pavidalu egzistuojančius pasaulius, tačiau labai įtaigiai prabylama apie regimybės ir vaizduotės inspiruotų būsenų realumą.

Stebint šiuos vaizdus visai nesunku įsivaizduoti tą vienišumo jausmą, koks gali apnikti tik mieste, suprantant, kad, nepaisant aplink zujančių žmonių, rutininių santykių, vis dėlto iš esmės esame vieni patys sau su savo mintimis, jausmais ir išgyvenimais. Tai tarsi mūsų monotoniškos kasdienybės dykumos, kaip jas vaizdžiai pavadino pats autorius, po kurias nuo ryto iki vakaro tai šen, tai ten vaikštome mes, miesto žmonės. Tačiau šis transcendentinis „patyrimas“ jau yra visai kas kita. Tai jau nebe tikra realybė, o jos simuliakras – virtuali psiaudorealybė, pačiu tiesiausiu keliu vedanti prie hiperrealybės – tai, kas realiau negu realu ir tikriau negu tikra.

Tačiau iš tiesų jie lengvai tampa dar viena virtualios pseudorealybės inkarnacija. Nesunku suprasti, kad pats kūrinys ir jį įkvėpęs objektas nei turi, nei gali lygiaverčiai atstoti vienas kitą, o net ir perskaityti pavadinimą sudarantys skaičiai jokio realaus aiškumo papildomai suteikti negali. Taip sukuriama gal net tikresnės už tikrąją realybės iliuzija. Prasiskverbdama per konkrečių objektų daiktiškojo suvokimo lauką, ji veržiasi ir tolsta siurrealistinės gelmės verpetuose, šiapus palikdama tik autonomiškas reminiscencijas.

Kad ir kaip bežiūrėtume, tai yra gyvenamo miesto fotografija, intelektuali, faktūriška, sluoksniška, nors ir bylojanti apie klajones po virtualiai kosmines mūsų kasdienybės dykumas, įvaizdinančias be galo keistą, o neretai tarsi Veidrodžių karalystėje iškreiptą pasaulio realybę. Tokia ji (dabar jau) yra. (pgl. Sigitas Laurinavičius „Dislokacijos“. Katalogas „Istorija objektyve“)

E. Ivanauskas gimė 1969 m. Kėdainių raj. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2004 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Apipavidalino ir parengė spaudai daugelį fotoalbumų, parodų katalogų, teatro plakatų. Savo kūryboje pirmenybę teikia skaitmeninio fotografijų komponavimo žanrui.

Apdovanojimai: I-oji vieta tarptautiniame skaitmeninės fotografijos konkurse „Cyberfoto 2004“, Lenkija; pagrindinis prizas tarptautiniame konkurse „Fujifilm European Press Profesional Awards 2006“, Slovakija; Auksinis prizas konkurse „Gamta visų namai“, Lietuva, 2006; Bronzos ir sidabro medaliai tarptautiniuose fotografijos konkursuose „Trierenberg super circuit“, Austrija, 2008, 2009. 2006 m. išrinktas Metų panevėžiečiu kultūros ir meno srityje. Dirba dizaineriu reklamos ir leidybos srityje.

Rugpjūčio 8 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4/Didžioji g. 19, Vilnius) eksponuojamą fotografijų parodą „Dislokacijos“ atidarys pats autorius. Ji veiks iki rugsėjo 9 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių