Keistasis motorinas: valdžios eksperimentai pykdė vairuotojus

Vargas dėl įstatymo

Vienas keisčiausių tarpukario Lietuvos įstatymų buvo priimtas 1935 m., o įsigaliojo 1936 m. kovo 31-ąją. Tuomet Respublikos prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio pasirašytu įstatymu „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti“ Lietuvoje, galima sakyti, buvo nutraukta prekyba grynu benzinu.

Mat nuo šio įstatymo įgyvendinimo dienos kiekvienas „autovežimio“ vairuotojas į savo transporto priemonių talpas jau pildavosi ne benziną, bet benzino ir spirito mišinį, vadinamą motorinu. Pagal 1936 m. Vyriausybės išleistas taisykles „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti“, motoriną sudarė 75 proc. benzino ir 25 proc. dehidruoto ir denatūruoto spirito mišinys. Tokiu santykiu buvo skiedžiamas ne tik benzinas, bet ir „benzolas, gazolis ir kitos skystos degamos medžiagos, vartojamos susisiekimo priemonių varikliams varyti“.

Nuo 1936-ųjų prasidėjo Lietuvos vairuotojų vargai, kurie pasireikšdavo ne tik akivaizdžiu transporto priemonės kuro sąnaudų padidėjimu, bet ir variklio galios sumažėjimu ir dažnais kuro sistemos gedimais.

Kritika: nepaisant valdžios pastangų reklamuoti motoriną, vairuotojai jį keikė dėl neigiamo poveikio varikliui ir kuro sistemai. / E. Einorio archyvo nuotr.

Kenkė ne tik varikliui

Kaip rašė to meto spauda, nuolatinis motorino naudojimas pasireiškė žalingų veiksnių seka, iš kurių pagrindinis – pabrangusi automobilio eksploatacija, sumažėjęs variklio ir kuro sistemos efektyvumas ir ilgaamžiškumas.

Dar viena ne mažiau svarbi detalė – kuro sudėtyje esantis spiritas, patekęs ant automobilio ar motociklo kėbulo paviršiaus, chemiškai reaguodavo su dažais, pažeisdamas paviršinį jų sluoksnį.

Taigi kodėl buvo priimtas toks keistas Vyriausybės sprendimas? Jeigu manysite, kad šis įstatymas buvo skirtas kovai su transporto tarša ar kokiam kitam aplinkosaugos tikslui, būsite neteisūs. Pirmiausia, šiuo veiksmu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų, bulvių augintojus.

Nuo 1936-ųjų prasidėjo Lietuvos vairuotojų vargai, pasireikšdavę ne tik kuro sąnaudų padidėjimu, bet ir variklio galios sumažėjimu ir dažnais kuro sistemos gedimais.

Antrasis tikslas – skiedžiant benziną spiritu, buvo siekiama atpiginti „autovežimių“ kurą. To padaryti nepavyko – netgi buvo pasiektas atvirkštinis rezultatas. Dėl pabrangusio spirito gryninimo ir kuro skiedimo kaštų, motorino kaina netrukus pralenkė benzino kainą. Prieš įstatymo įvedimą litras benzino kainavo 93 centus, o, įsigalėjus įstatymui, degalinės motoriną pardavinėjo po 98 centus. Tiesa, grynas benzinas niekur nedingo, tik jį naudoti buvo galima išskirtinais tikslais ir su išlygomis, kurias pagal pateiktą prašymą nustatydavo Mokesčių departamentas.

Be to, nuo šio įstatymo laikymosi buvo atleistos valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų mašinos. Visi kiti eismo dalyviai privalėjo laikytis įstatymo nuorodų, o Mokesčių departamento ir policijos pareigūnai netgi turėjo teisę tikrinti visas pasirinktas transporto priemones, paimdami kuro pavyzdžius ir testuodami juos specialiais reagentais.

Žala: kuro sudėtyje esantis spiritas, patekęs ant automobilio kėbulo paviršiaus, chemiškai pažeisdavo paviršinį dažų sluoksnį. / „SK Klasika“ nuotr.

Sutrukdė karas

Sąmyšis tęsėsi net trejus metus, kol 1939 m. liepos 22 d. „Vyriausybės žiniose“ Nr. 654 buvo paviešintas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įstatymo panaikinimas“. Jis skelbė, kad nuo 1939 m. rugsėjo 15 d. vienas keisčiausių Lietuvos įstatymų nustoja galios ir šalies „autovežimių“ vairuotojai grįžta prie tradicinio kuro – benzino naudojimo.

Viskas gal taip ir būtų įvykę, jeigu ne rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Netrukus, rugsėjo 5 d. valstybės prezidentas, reaguodamas į sudėtingą politinę ir ekonominę situaciją, paskelbė „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą“, kuriuo finansų ministrui buvo suteikta išskirtinė teisė „leisti įsakymus“.

Vienas pirmųjų finansų ministro pasirašytų įsakymų – rugsėjo 14 d. paskelbtas „Degamosioms medžiagoms spiritui atskiesti įsakymas“, kuris įsigaliojo 1939 m. rugsėjo 15 d. Kitaip sakant, šiuo įsakymu buvo pratęstas motorino naudojimas, o kartu su juo dar ir pakeistos spirito skiedimo taisyklės: šiltuoju sezonu spirito kiekis benzine turėjo sudaryti 30 proc., o šaltuoju – 25 proc.

Tiesa, jau 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro Ernesto Galvanausko pasirašytu taisyklių pakeitimu vėl buvo grįžta prie 25 proc. mišinio koncentracijos.

Grėsė milžiniškos baudos

Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lenkiją ir prasidėjus karui, mūsų šalyje trūko ne tik iškastinio kuro, bet ir elementarių pramoninių prekių, todėl niekam nė į galvą nešovė mintis apie grįžimą prie gryno benzino naudojimo.

Atvirkščiai, taupant kuro išteklius, buvo trumpinami ir atšaukiami autobusų ir traukinių maršrutai, normuojamas kuro išdavimas valstybiniam transportui ir pramonės įmonėms. Rugsėjo 7 d. potvarkiu finansų ministras paskelbė dar griežtesnį įsakymą, kuriuo įmonėms, įstaigoms, ūkininkams ir gyventojams žibalas ir gazolis buvo parduodamas tik pagal specialius leidimus, kuriuos išduodavo vietos policija. Tokios pačios taisyklės buvo taikomos ir motorino, benzino pardavimui valstybiniam ir specialiajam transportui, taksi, sunkvežimiams ir autobusams.

Įdomiausia, kad šiuo įsaku ministras su menkomis išlygomis visiškai uždraudė „pardavinėti benziną ir motoriną privačių lengvųjų automobilių ir motociklų laikytojams“. Už nurodymo nesilaikymą buvo griežtai baudžiama, o jo vykdymą prižiūrėjo Kainų Tvarkytojo įstaiga.

100 000 – tokią sumą tuomečiais litais siekė didžiausia bauda už motorino prekybos taisyklių nesilaikymą.

Baudžiama buvo ne tik už tai, bet ir už parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų kėlimą. Ir netgi už didesnio kiekio prekių įsigijimą. Didžiausia bauda už žibalo, gazolio, benzino ir motorino prekybos taisyklių nesilaikymą siekė 100 tūkst. litų (dabartiniais pinigais – gerokai per 100 tūkst. eurų). Už kainų priežiūros įstatymo pažeidimą numatyta bauda – iki 15 tūkst. litų.

Kainų kontrolė

Sumažėjus krovinių ir keleivių pervežimui automobiliais ir į rinką grįžus arkliniam transportui, pakilo pervežimų įkainiai, o tai daryti buvo draudžiama. Taigi 1939 m. rugsėjo 14 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodęs Kainų Tvarkytojo prašymas jau nieko nenustebino.

Jame buvo teigiama, kad „skysto kuro taupymui buvo susiaurintas autosunkvežimių susisiekimas. Naudodamiesi ta proga autosunkvežimių savininkai ir vežėjai arkliais pradėjo imti didesnį atlyginimą už prekių išvežiojimą. Piliečiai, patyrę kad autovežimių savininkai bei vežėjai arkliais kelia atlyginimus už prekių išvežiojimą, prašome apie tai pranešti Kainų Tvarkytojui“.

Jau kitame „Lietuvos žinių“ numeryje raginama taupyti ne tik kurą, bet ir žvakes: „tuo reikalu Kainų Tvarkytojas kreipėsi į katalikų ir žydų dvasiškiją, prašydamas paraginti savo tikinčiuosius, kad jie taupytų žvakes“.

Reikalavimas: įstatyme numatyta, kad motorine turi būti bent 25 proc. dehidruoto ir denatūruoto spirito. / E. Einorio archyvo nuotr.

Ugdė taupumą

Kalbant apie taupymą, trejų metų motorino naudojimo ir skiedimo patirtis buvo tik į naudą šalies pramonei ir ūkiui. Tiksliau, platesnis denatūruoto spirito panaudojimas, kuris taikos metu buvo laikomas nereikalinga keistenybe, karo metu tapo išganinga būtinybe.

Spiritu buvo skiedžiamas ne tik skystasis kuras, naudojamas pramonėje, bet netgi buvo svarstoma apie platesnį jo pritaikymą kasdienėje buityje. Net žibalinėse lempose ir viryklėse buvo siūloma naudoti ne žibalą, o spiritą. Gal taip ir būtų atsitikę, jei ne aplinkybė, kad litras spirito kainavo 2 litus, o žibalo – tik 33 centus.

Taigi motorinas, kaip pagrindinė autotransporto kuro rūšis, pradėjęs savo gyvavimą Lietuvoje 1936 m. kovo 31 d., liko iki pat nepriklausomybės praradimo, 1940 m. Sovietų okupacijos. Paskutinį kartą nepriklausomos Lietuvos įstatymuose motorinas paminėtas 1940 m. balandžio 30 d. finansų ministro E. Galvanausko pasirašytame „Degamosioms medžiagoms spiritu atskiesti įstatymui vykdyti taisyklių pakeitime“.