„Snoro“ prigimtis – laviruoti ant bedugnės krašto

Dienraščio žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvą sukrėtusio "Snoro" žlugimo šaknų reikia ieškoti praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai Vladimiras Antonovas dar tik ruošėsi žengti į Lietuvą. Tuomet bankininkas jau buvo siejamas su pinigų plovimu Rusijoje, tačiau tai investuoti Lietuvoje jam nesutrukdė.

Žaidė rizikingus žaidimus

Prieš dešimtmetį neapsakomus augimo tempus ėmęs demonstruoti "Snoras" greitai įsiveržė į Lietuvoje veikiančių bankų elitą, tačiau niekada negalėjo pasigirti skaidria reputacija. Įplaukiantys neaiškios kilmės turtai ir nežinia kur išplaukiantys indėlininkų pinigai visą laiką kėlė nerimo. Į rusų pinigais išlaikomą banką įtariai žvelgė ne tik Vakarų Europos bankai, bet ir patys rusai. Lietuvoje veikiančių bankų veiklą turintis stebėti Lietuvos bankas (LB) į "Snoro" rizikingus ir neaiškius žaidimus visą dešimtmetį žiūrėjo gana atlaidžiai. Kai kurie LB veikėjai greičiausiai nuslėpė informaciją, kuri galėjo apsaugoti iš "Snoro" sąskaitų išgaravusius milijardus.

"Snoras" nuolat išskyrė iš kitų Lietuvoje veikiančių bankų gretų. Pagrindiniai akcininkai – V.Antonovas ir Raimondas Baranauskas – nuolat laviravo virš bedugnės, tačiau visuomenei "Snorą" sugebėjo pateikti kaip klestintį banką.

"Snoro" spalvingam praėjusiam dešimtmečiui "Kauno diena" skiria iš trijų straipsnių susidedantį žurnalistinį tyrimą. Pirmajame straipsnyje atskleidžiame, kokiomis aplinkybėmis V.Antonovas pravėrė lietuviško banko duris.

Priklausė nuo Rusijos

Prieš 21 metus "Snoru" pavadintas bankas visą gyvavimo laikotarpį aktyviai darbavosi Rusijoje, todėl įstaigos pamatai labai stipriai sudrebėjo, kai prieš 15 metų Rusiją supurtė milžiniška finansinė krizė. "Snoro" akcininkų susirinkime tuomet dalyvavusi žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė pasakojo, kad jai susidarė įspūdis, jog bankas laviravo ant bankroto ribos – buvo nemokus. "Snoro" savininkai rado gelbėtoją – specialiai bankui įsigyti įsteigtą Liuksemburge registruotą bendrovę "Incorion Investment Holding Company". Jos savininkas buvo ryšių su Rusijos nusikalstamo pasaulio autoritetais ir oligarchais turėjęs Rusijos ir Izraelio pilietis Aleksandras Glikladas.

Žiniasklaidoje skelbta, kad pinigai atkeliavo iš Šveicarijos, tačiau "Snore" šveicarų nebuvo matyti. Bene svarbiausiu žmogumi banke tapo Rusijoje gimęs Izraelio gyventojas Jefimas Borodulinas.

"Mano nuomone, būtent tokiu būdu per Izraelį į "Snorą" atėjo rusiški pinigai", – prisiminė A.Maldeikienė.

"Snoras" trumpam atsitraukė nuo bedugnės krašto, tačiau rizikingos veiklos neatsisakė. 2002 m. "Snoro" patikrinimą aptarusi Lietuvos banko valdyba pažymėjo, kad gana svari "Snoro" išduotų paskolų dalis – beviltiškos paskolos. Kai kurių paskolų užstatas buvo anglys ar cukrus. Dalis valdybos narių siūlė nebeleisti "Snorui" teikti paskolų, tačiau apsiribota draudimu teikti paskolas vadinamai C šalių grupei priklausančių valstybių piliečiams ir įmonėms. Į šių šalių sąrašą pateko ir "Snorui" labai svarbi Rusija, todėl nutarimą galima laikyti labai griežtu.

Lietuvos bankas "Snorui" taip pat nurodė griežtai kontroliuoti, kad būtų laiku grąžinamos rizikingomis laikomos paskolos. Vėliau pastebėta, kad bankas gudrauja. Paskolos buvo grąžintos, bet iškart tokios pačios sumos paskolos išduotos kitai tam pačiam kreditoriui priklausančiai bendrovei.

"Kunigaikštį" demaskavo VSD

Lietuvos banko valdyba pabijojo sukelti "Snorą" sužlugdysiančią visuomenės reakciją, todėl viešai nepranešė apie rizikingą banko veiklą. "Snorą" gelbėjo tai, kad Lietuvos banko valdyboje buvo jo užtarėjų. Prie jų galima priskirti 1998–2004 m. LB valdybos nario pareigas ėjusią žinomą ekonomistę Rūtą Vainienę. Ji visą laiką gynė "Snoro" teisę dirbti su lengvatinio apmokestinimo (vadinamosiose ofšorinėse) zonose dirbančiomis bendrovėmis.

"Jeigu ieškosi nerimo, visada jo rasi. Jeigu žiūrėsi į ofšorines kompanijas kaip į norą  daryti kažką nelegalaus, tada gali taip ir atrodyti. Mano nuomone, ofšorinės kompanijos yra naudingos mokesčių optimizavimo tikslais, tai yra įprasta priemonė", – teigė R.Vainienė.

"Snoro" padėtis buvo sunki. LB Kredito įstaigų priežiūros departamentas ne viešai pareiškė, kad "Snoras" yra nemokus. Viltis išgelbėti banką sužibo, kai J.Borodulinas 2002 m. Lietuvai pristatė naują 1,2 mlrd. litų vertės "Snoro" akcijų emisija besidomintį, giminystės ryšiais su Monako kunigaikščiais besipuikuojantį Prancūzijos pilietį Jeaną Philippe'ą Iliesco de Grimaldi. Jei sandoris būtų įvykęs, "Snoro" kapitalui Lietuvoje nebūtų prilygęs joks kitas bankas, tačiau susitarimui kelią pastojo Valstybės saugumo departamentas (VSD). Tuometis departamento vadovas Mečys Laurinkus pranešė, kad iš tiesų pirkėjas – išeivis iš Rumunijos, o už "Snorą" siūlomų turtų kilmė nežinoma. Spėta, kad jie susideda iš Rusijos ir tarptautinės mafijos pinigų.

"Dėkoju visiems tiems, kurie remia "Snoro" pastangas išsaugant skaidraus ir atviro banko reputaciją. Turiu galvoje Lietuvos banką ir VSD. Kvalifikuotas tyrimas bet kokioje situacijoje yra reali parama mums", – tada santūriai reagavo "Snoro" valdybos pirmininkas R.Baranauskas. Nei jam, nei kitiems banko veikėjams skaidrių stambių investuotojų į Lietuvą atvesti taip ir nepavyko. "Snoras" ne kartą pranešė ketinantis platinti didesnę ar mažesnę akcijų emisiją, tačiau iki 2011 m. to nepadarė.

Akcininkai – nežinomi

Kai Lietuva atstūmė "kunigaikštį", į "Snoro" duris ėmė belstis V.Antonovas. Jam ir jo tėvui Aleksandrui Antonovui priklausė kontrolinis banko "Conversbank" akcijų paketas. Šis bankas įsigijo "Incorion" – pagrindinį "Snoro" akcininką. Taip už "Snorą" mažesniam Rusijos bankui perėjo 49,9 proc. "Snoro" akcijų. Kam priklauso didžioji dalis kitų akcijų, niekas tiksliai nežinojo.

Iš viso "Snoras" 2003 m. pavasarį turėjo net 695 akcininkus. Be "Conversbank", daugiausia akcijų – 28,1 proc. (9,9 proc., 9,9 proc. ir 8,5 proc.) valdė trys bendrovės, kurios buvo registruotos lengvatinio apmokestinimo zonose. Vienos būstinė buvo JAV, kitų dviejų – Kipre, tuo pačiu adresu. "Snoras" ne tik priklausė lengvatinio apmokestinimo bendrovėms, bet ir toliau skolino dideles sumas tokios lengvatinio mokesčio tarifo zonose veikiančioms įmonėms.

Seimas nesureagavo

Antonovams pradėjus domėtis "Snoru", Seime pasirodė anoniminė pažyma, kurios autorius perspėjo, kad ryšių su įvairaus plauko veikėjais turintiems rusams tapus pagrindiniais akcininkais, "Snoras" virs pinigų plovykla. Neva už sandorio stovi labai spalvinga oligarchų, nusikaltėlių ir buvusių įtakingų tarnautojų ir karininkų grupė, pagal kurios interesus šoksiantis bankas užsiims ne tik neteisėta veikla, bet gali būti išsunktas ir nuvarytas iki bankroto. Pažymėta, kad pinigų skalbimo mašinos funkciją atlieka sūnui ir tėvui Antonovams priklausantis Rusijos bankas "Akademchimbank". Seime pažyma nesulaukė didelio dėmesio, o sandėris įvyko.

"Neatsimenu, gal ir buvo tokia pažyma, tačiau į ją niekaip nebuvo sureaguota. Nacionalinio saugumo komitete šio klausimo nesvarstėme. Nagrinėti tokių klausimų neturėjome kompetencijos", – pasakojo tuomečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas.

"Yra Lietuvos bankas, kuris turi spręsti, ar akcijas norintis pirkti žmogus yra tinkamas. Yra VSD, kuris pasako savo nuomonę, pagaliau yra Vyriausybė. Pilna institucijų. Žinoma, Seimas irgi gali nagrinėti tokius klausimus, bet tik tada, kai gauna konkrečius duomenis. Nepamenu, kad tokių būtų buvę", – kalbėjo tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Rusijoje sekėsi sunkiau

V.Antonovas į "Snorą" įžengė be Lietuvos politikų ir LB pasipriešinimo, o tai nustebino kai kuriuos bankų rinkas išmanančius asmenis. Gimtojoje Rusijoje V.Antonovui sekėsi sunkiau. 2004 m. "Akademchimbank" buvo parodytos durys, kai jis paprašė prisijungti prie Rusijos centrinio banko išplėtotos indėlių draudimo sistemos. Centrinio banko užsispyrimo neįveikę Antonovai 2006 m. "Akademchimbank" akcijas pardavė. Tais pačiais metais nuo žudiko kulkų mirė bene didžiausias tėvo ir sūnaus Antonovų oponentas Rusijos centriniame banke – valdybos narys Andrejus Kozlovas. Bankininkų pasaulyje akimirksniu pasklido kalbos, kad ši nelaimė – Antonovų arba jų partnerių rankų darbas, tačiau tai niekada nebuvo įrodyta.

Po kelerių metų kulkos skriejo ir į patį A.Antonovą. Tikslą pasiekė penkios iš jų, tačiau nė viena nebuvo mirtina. Maskvos daugiabučio kieme pasikėsinimo į bankininką vietą apžiūrėję pareigūnai surinko 18 šovinių tūtelių. Kelta ne viena pasikėsinimo versija. Neatmesta prielaida, kad kulkos A.Antonovui siųstos už banke "Akademchimbank" padarytas nuodėmes.

Ne viena nuodėmė praėjusį dešimtmetį lipo ir prie Antonovų valdomo "Snoro". Apie tai – kitame "Kauno dienos" straipsnyje.