R. Kuodis: priėjome nelygybės aklavietę

„Politinėje scenoje dabar vykstantys dalykai atspindi visuomenės nepasitenkinimą tais procesais. Neoliberalizmas išsisėmė, ir tai suvokia vis daugiau intelektualų“, – teigia ekonomistas. Neoliberalaus mąstymo skatinama nelygybė, jo požiūriu, yra ir vienas svarbiausių masinės emigracijos veiksnių Lietuvoje, ir nusivylimo buvusiomis valdžiomis priežastis.

– Rinkimus laimėję „valstiečiai“ žada mokesčių reformą, kurią kai kas jau iš peties kritikuoja. Gal galite paaiškinti tos reformos esmę per daug neįsigilinusiems žmonėms? Ką lems darbo užmokesčio neskirstymas į darbuotojo ir darbdavio dalis?

– Penkiolika metų kalbu apie tai, kad valstybės apžiotos funkcijos yra neadekvačiai finansuojamos. Tai lėmė viešųjų sektorių išsigimimą: sveikatos apsauga nudreifavo į „vokelius“, aukštasis mokslas – į standartų nuosmukį; policininkai, muitininkai, kiti biudžetininkai – į korupcinius sandėrius. Akivaizdu, kad sistema – netvari, ir tokios, kokia ji yra dabar, toleruoti nebegalima.

Buvau parengęs mokesčių reformos paketus bent trims premjerams nuo Algirdo Brazausko iki Algirdo Butkevičiaus. Jų esmė tokia: arba turime padidinti biudžeto pajamas bent jau iki estų lygio, arba pabaigti privatizuoti jau pusiau privatizuotus viešuosius sektorius (įteisinti mokėjimus medikams, studentų mokėjimą iš savo kišenės už aukštąjį mokslą ir pan.).

Kuriuo iš šių kelių eiti – politinis klausimas. Manau, kad bus abiejų kelių mišinys. Aukštajame moksle studentai galėtų daugiau mokėti iš savo kišenės, nes jie yra didieji naudos gavėjai ir nesunkiai atpirks šią savo investiciją. Kita vertus, negalime toleruoti situacijos, kai biudžetininkų atlyginimai devintus metus nėra keliami, o pensininkų pensijos – artimos skurdo ribai.

Pagrindinės mano siūlomos mokesčių reformos kryptys yra trys. Pirmoji – sutvarkyti aiškiai išreikštus mokesčius: GPM, pelno mokestį, „Sodros“ mokesčius. Antra kryptis – gerokai supaprastinti mokesčių sistemą, sumažinant verslo formų įvairovę (jų dabar yra keliolika rūšių), paliekant iš esmės tik tris: AB, UAB ir tai, ką galėtume vadinti mažąja įmone.

Drastiška turtinė nelygybė nėra suderinama su demokratija, nes ilgainiui tas 1 proc. pajungia sau ir politinę sistemą. Išeina uždaras ratas, nes politinė sistema pradeda dar labiau turtinti tą 1proc., parduodama jam įstatymus, dereguliuodama arba suteikdama jiems mokestines privilegijas.

Trečia kryptis – „Sodros“ reforma, apjungiant darbdavio ir darbuotojo įmokas (nes visos įmokos iš esmės yra tik darbuotojo, o darbdavys tėra formalus jų pervedėjas). Nes darbuotojas, imantis „vokelį“, nesuvokdamas, ką daro, atsisako 31 proc. algos. „Sodros“ mokestį reikėtų paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu – indėlio banke juk nelaikome mokesčiu.

– Kodėl apskritai Lietuvoje buvo atskirtos vadinamoji darbdavio ir darbuotojo mokesčių dalys?

– Todėl, kad Lietuvoje, kuriant mokesčių įstatymus, darbo kodeksus, vyrauja teisinė, o ne ekonominė logika. Teisinė logika sako, kad mokestį moka tas, kuriam skirta prievolė jį mokėti. Ekonominė logika žvelgia giliau – ar iš tiesų tas, kuriam skirta prievolė, moka tą mokestį.

Antai 1993 metais įvestas PVM. Atrodytų, šis mokestis buvo įvestas verslui. Tačiau kainos pakilo PVM tarifu kaip tik vartotojui, kuris tą PVM sumokėjo. Tas pat taikytina ir vadinamajai darbdavio „Sodros“ įmokai: jis ją paima iš darbuotojo algos. Teisininkai ir juolab politikai šitų dalykų nesupranta. Todėl politikai renkasi tokias sistemas, kurios mokesčiais iš pažiūros apkrauna „nekenčiamus kapitalistus“, o ne darbuotojus. Taip nutiko ir 31 proc. „Sodros“ įmokai. Ir taip politikai paskatino „vokelius“.

Politikai, deja, net nesupranta bazinių sąvokų – tokių, kaip „progresinis mokestis“. To iki šiol nesuvokia seniai progresinius mokesčius „įvedinėjantys“ socialdemokratai. Progresyvumą sudaro ne tik NPD ir jo diferencijavimas, bet ir įmokų lubų daugiausiai neturintis, bet išmokų grindis turintis „Sodros“ mokestis (GPM II) – daugiau uždirbantys žmonės „Sodrai“ sumokės gerokai daugiau, nei iš jos gaus. Tai ir yra didysis progresyvumas.