Skiepytis nuo erkinio encefalito dar nevėlu

Meiliau pašvietus pavasario saulei, iš savo žiemos guolio išropojo alkanos erkės. Jų “medžioklės” sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, vos ištirpus sniegui, ir tęsiasi iki pirmųjų šalnų, tačiau aktyviausios jų maisto paieškos, priklausomai nuo įvairių klimato veiksnių, dažniausiai būna gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ir rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo viduryje. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +7ºC.

Tam, kad galėtų toliau vystytis ir sukurti naują kartą, erkės turi pasimaitinti krauju. Siurbdamos kraują, kartu su nuskausminamosiomis ir kraują skystinančiomis medžiagomis, erkės suleidžia ir įvairių ligų sukėlėjų. Tokiu būdu dažniausiai perduodamas erkinio encefalito virusas.

Žmogus erkių platinamomis ligomis dažniausiai užsikrečia įsisiurbus sukėlėjais infekuotai erkei, tačiau erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir vartojant nepasterizuotą, virusu infekuotą ožkų ir karvių pieną bei jo produktus.

Kur paplitęs erkinis encefalitas?

Erkinio encefalito virusas palitęs nuo Elzaso regiono vakaruose iki Vladivostoko ir Kinijos rytuose, nuo Skandinavijos šiaurėje - iki Graikijos, Italijos, Krymo pietuose. Europos regione erkiniu encefalitu galima užsikrėsti 27-iose šalyse, ir kasmet atsiranda vis naujos rizikos zonos - per pastaruosius du metus endeminių teritorijų sąrašą papildė 11 šalių. Daugiausiai erkinio encefalito atvejų registruojama Čekijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje.

Taigi, gyvenant ir keliaujant į vietoves, kur yra paplitęs erkinis encefalitas, vertėtų pasirūpinti apsauga nuo šios pavojingos centrinės nervų sistemos ligos.

Kaip pasireiškia erkinis encefalitas?

Daugumai pacientų, užkrėstų erkinio encefalito virusu, pirmieji ligos požymiai atsiranda po 1-2 savaičių. Užsikrėtus erkiniu encefalitu per pieną ir jo produktus, inkubacinis periodas dažnai būna trumpesnis – 3-4 dienos. Simptomai panašūs į gripo - karščiavimas, galvos, sąnarių skausmai, silpnumas. Po to dauguma žmonių kurį laiką, dažniausiai apie savaitę, jaučiasi geriau, bet vėliau vėl pakyla kūno temperatūra, atsiranda smegenų ir jų apvalkalų sudirginimo požymiai, pasireiškiantys stipriais galvos skausmais, vėmimu, galvos svaigimu, nemiga ar mieguistumu, kartais sutrinka kalba, prarandama sąmonė. Viruso sukeliamam erkiniam encefalitui specifinio gydymo nėra.

Persirgęs šia liga, žmogus įgyja imunitetą visam gyvenimui. Trečdalis ligonių pasveiksta per tris mėnesius nuo ligos pradžios, trečdalis – per vienerius metus. Maždaug trečdalis žmonių nevisiškai pasveiksta. Juos vargina miego sutrikimai, negalėjimas susikaupti, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai ir kt. Sunkūs liekamieji reiškiniai: paralyžiai ir parezės, raumenų atrofijos, traukuliai, psichikos sutrikimai, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai dažniausiai būna persirgus sunkia erkinio encefalito forma. Jie pasireiškia apie 10 proc. visų sirgusiųjų erkiniu encefalitu. Erkiniu encefalitu persirgę vaikai dažniausiai pasveiksta visiškai - ilgalaikiai liekamieji reiškiniai vaikams būna labai retai.

Erkinio encefalito sukėlėjai tarpsta erkės seilių liaukose, todėl jau pirmosiomis erkės įsisiurbimo minutėmis sukėlėjai pakliūna į žmogaus organizmą. Virusas, sukeliantis erkinį encefalitą, atsparus karščiui – esant +50º C inaktyvuojasi per 20 min., esant +60º C – per 10 min., esant +100º C – per 2 min. Erkinio encefalito virusas yra atsparus rūgščiai terpei, o piene ir jo produktuose išsilaiko iki 2 mėn. Su infekuoto gyvūno pienu virusas išsiskiria 7-10 parų. Erkinio encefalito virusas graužikų organizme išlieka gyvybingas 15-25 d., ežio organizme – iki 85 d., o erkėse šis virusas gyvuoja neribotą laiką.

2013 m. erkiniu encefalitu sirgo 48 kauniečiai (2012 m. – 29 kauniečiai) ir 14 rajono gyventojų (2012 m. – 18). Kauno apskrityje 2013 m. registruota 111 erkinio encefalito atvejų (2012 m. – 89).

Kauno apskrityje 2013 metais susirgimų dažniau pasitaikydavo tarp vyrų (57,7 proc.). Tarp sirgusiųjų daugiausiai sirgo 45-54 m. (24,3 proc.) ir 55-64 m. (18 proc.) amžiaus Kauno apskrities gyventojai, tuo tarpu erkiniu encefalitu sirgusių 0-17 m. amžiaus vaikų skaičius sudaro apie 10 proc. visų sirgusiųjų.

Kaip apsisaugoti nuo erkinio encefalito?

Tinkama apranga ir repelentų naudojimas gali pagelbėti išvengti erkės įkandimo, tačiau pati veiksmingiausia priemonė – skiepai. Visuotinės vakcinacijos nuo erkinio encefalito efektyvumas yra įrodytas: 1982 m. Austrijoje buvo pradėta visuotinė žmonių vakcinacija nuo erkinio encefalito. Šiuo metu, kai 96 proc. šalies gyventojų yra pasiskiepiję nuo šios ligos, erkinio encefalito susirgimų sumažėjo daugiau kaip 12 kartų.

Vakcinavimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta. Rekomenduojama įprastinė skiepijimo schema – 3 vakcinos dozės (pasiskiepijus pirmą kartą, po 1-3 mėn. skiepijama antrą kartą, o dar po 9-12 mėn. – trečią). Pirmoji revakcinacija reikalinga po trejų metų. Vėlesnė palaikomoji revakcinacija rekomenduojama kas 5 metai, vyresnio amžiaus žmonėms (vyresniems nei 60 m.) – kas treji metai.

Pagreitinta skiepijimų nuo erkinio encefalito schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus. Ši schema įvairių gamintojų vakcinoms gali būti skirtinga, ji nurodoma vakcinos anotacijoje.

Vakcina neapsaugo nuo erkinio encefalito, jei erkė įkando dar prieš skiepijantis ar per dvi savaites po pirmosios dozės suleidimo. Skiepai garantuoja apsaugą nuo erkinio encefalito praėjus dviem savaitėms nuo antrosios dozės įskiepijimo (taikant tiek įprastinę, tiek pagreitintą skiepijimo schemą).

Patikimų duomenų apie erkinio encefalito vakcinų poveikį nėščiosioms nėra. Taip pat nežinoma, ar vakcinoje esantis inaktyvuotas erkinio encefalito virusas perduodamas su motinos pienu. Todėl erkinio encefalito vakcinos gali būti skiriamos nėščiosioms ar žindyvėms tik įvertinus vakcinacijos naudą ir galimą riziką.

Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Jaunesnio amžiaus vaikai skiepijami išimtinais atvejais, esant realiai grėsmei užsikrėsti.