Žmogus, gyvenimą paskyręs žmonijos ateičiai

Daktaru Aiskauda pramintas žymus Rusijos vaikų gydytojas matė ir revoliucijų, ir karų, ir žemės drebėjimų. Nes klausė ne baimės ar savisaugos instinkto, o sąžinės ir pareigos jausmo.

"Neduok Dieve, jums pamatyti tai, ką mačiau aš", – sakė Leonidas Rošalis, sulaukęs 75 metų, bet iki šiol nepaleidžiantis iš rankų chirurgo įrankių ir skubantis ten, kur siaučia stichija, švilpia kulkos ir sprogsta bombos.

Gavęs Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Antano Vinkaus kvietimą, Maskvos skubios vaikų chirurgijos ir traumatologijos mokslinių tyrimų instituto direktorius L.Rošalis šią savaitę apsilankė Vilniuje ir bendravo su žurnalistais.

– Vienas ryškiausių jūsų biografijos faktų yra derybos su teroristais per 2002 m. įkaitų dramą Maskvos teatre "Nord Ost" ir Beslane. Ką reikia pasakyti žmogui, kad jis padėtų ginklus ir padarytų nuolaidų?

– Taip, man teko akis į akį bendrauti su teroristais ir Maskvoje, ir Beslane. Turi būti normalus ir ramus žmogus, kad teroristai suprastų, jog nekeli jiems jokios grėsmės, jog atėjai su gerais ketinimais. Žinote, teatre netgi operavau teroristą, kuriam buvo perplėšta ranka. Jeigu vyksta karas ir sužeidžiamas priešininkas, aš, kaip ir bet kuris gydytojas, privalau jį sutvarstyti, atlikti jam operaciją. Galbūt jis belaisvis, galbūt jį paskui teis, bet aš savo pareigą privalau atlikti.

Tai leido man užmegzti kontaktą su teroristais. Išbuvau teatre maždaug šešias valandas. Pasikalbėjau su įkaitais, išsiaiškinau, kuo jie skundžiasi. Vienam nugara skaudėjo, kitas sirgo sloga, trečiam pakilo temperatūra, kai kas turėjo moteriškų problemų. Grįžęs paskambinau medikams, surinkome kelias dėžes medikamentų, ir aš keturis kartus nešiau juos įkaitams.

– Jums pavyko įtikinti teroristus paleisti vaikus?

– Taip, naktį kalbėjau su jų vadu Barajevu. Jis pažadėjo paleisti visus vaikus, bet apgavo. Paleido tik aštuonis, dar 25 paliko. Dalis jų žuvo.

Teroristai yra žvėrys. Jeigu nori kariauti – eik į mūšio lauką ir kariauk. O kėsintis į beginklių vaikų ir moterų gyvybę... Tam negali būti jokio gailesčio. O tai, kas vyko Beslane, išvis nenupasakojama.

– Papasakokite apie Beslano tragediją...

– Mielieji, pasigailėkite manęs. Kai pradedu pasakoti, man prieš akis vėl iškyla visas tas siaubas. Neduok Dieve, jums pamatyti tai, ką mačiau aš.

– Dar prieš kelis dešimtmečius jūs įsteigėte tarptautinę gydytojų komandą, kuri teikia pagalbą vaikams, nukentėjusiems nuo karų ir katastrofų. Ar ji iki šiol sėkmingai dirba?

– Taip. Mes neseniai grįžome iš Gazos ruožo, kur dirbome per Izraelio ir palestiniečių karą. Patekti ten buvo sunku, nes Tarptautinis Raudonasis kryžius padėti atsisakė. Vos ne vos per Egiptą nuvažiavome į Gazos ruožą. Pasirodo, buvome labai reikalingi.

Ši gydytojų brigada buvo suformuota dar 1988 m., kai Armėnijoje įvyko galingas žemės drebėjimas. Vėliau po tokių pat nelaimių dirbome Sachaline, Alžyre, Egipte, Turkijoje, Gruzijoje. Tris kartus vykome į Afganistaną, taip pat į Iraną, Indiją, Pakistaną, Indoneziją, Japoniją. Tiesa, du kartus mūsų paslaugų atsisakė. Pernai atsisakė kinai, patyrę galingą žemės drebėjimą, o šiemet – italai.

Tiesa, Italijos gydytojų asociacijos prezidentas man skambino ir sakė, kad jiems labai trūksta tokios patirties, kokią turime mes. Ypač gydant pacientus, kurių buvo užspausti organai, atliekant amputacijas. Tokios patirties, kokios per ilgą praktiką įgijome mes, daugiau niekas pasaulyje neturi.

Mes važinėjame ir dirbame kaip savanoriai, jokių pinigų už tai negauname. Aišku, žmonės reiškia mums didžiulę padėką.

Atvykę į nelaimės vietą dirbame vietos ligoninėse su vietos gydytojais. Jokių kalbos barjerų patirti neteko. Visi supranta angliškai arba prancūziškai. O šiaip gydytojai ir pirštais greitai randa bendrą kalbą.

Aišku, atvykus pirmą pusdienį į mus žiūri įtariai. Kas čia tokie? Iš kur atvažiavo? Iš Rusijos? Ar jie ką nors išmano? Bet pakanka pusvalandį pastovėti prie sunkaus paciento lovos, ir tampa aišku, kas yra kas.

– Ar jūsų brigadoje dirba gydytojų iš Lietuvos?

– Deja, ne. Beveik visi gydytojai yra iš mano instituto. Turiu kelias brigadas, todėl vienai išvykus kita gali pavaduoti. Surinkti komandą iš kelių šalių būtų sudėtinga. Jus viskas organizuojama greitai, per vieną parą. Ar spėsi iš kitos šalies atskristi?

– Jūs bendravote su Lietuvos sveikatos apsaugos ministru Algiu Čapliku. Ar kalbėjote apie sveikatos apsaugos reformą? Kaip ją vertinate?

– Jūsų sveikatos apsaugos ministras nėra gydytojas. Iki šiol į sveikatos apsaugą jis žiūrėjo kaip vartotojas. Pats sirgo, šeima sirgo, važinėjo pas gydytojus. Todėl paklausiau: kaip jums dabar atrodo, ko trūksta sveikatos apsaugai? Jis atsakė: pinigų. Ir buvo visiškai teisus.

Kalbėjome apie bendrosios praktikos gydytojus, pediatriją, pediatrijos fakulteto uždarymą. Jam papasakojau apie sveikatos apsaugą Rusijoje.

Aišku, demokratija jūsų šalyje veikia gerai. Kai pamačiau vienoje ligoninėje tris ar keturias profesines sąjungas, labai nustebau. Daugoka, mano nuomone. Aišku, gali ir trys žmonės susirinkti ir pasiskelbti, kad yra profesinė sąjunga. O suvienyti jų nepavyksta, nes kiekviena mato tik savo interesus.

Kažkas panašaus vyksta ir Rusijoje. Turime dvi medikų asociacijas, ir kiekviena laiko save deive. Dabar stengiamės sukurti vieną organizaciją, kuri galėtų perimti dalį valstybės funkcijų: licencijavimo, kvalifikacijos ir kitas.

Štai, pavyzdžiui, Japonijoje gydytojų asociacija yra tokia stipri, kad vyriausybė priversta su ja konsultuotis, o Jungtinėse Valstijose gydytojų asociacija atlieka reguliavimo funkciją.

– Apsilankęs Lietuvos ligoninėse ir poliklinikose, kaip įvertintumėte sveikatos sistemos būklę?

– Jūs galite didžiuotis rezultatais neonatologijos srityje. Kūdikių mirtingumas Lietuvoje labai mažas, nors sergamumas gana didelis. Jūsų neonatologai, reanimatologai ir vaikų chirurgai dirba labai gerai. Gerai tvarkotės su nudegimais. Nesu administratorius, iki šiol operuoju ir gydau, todėl žinau, ką kalbu.

Turime puikias galimybes stiprinti ryšius, keistis patirtimi. Pakviečiau jūsų vaikų chirurgą atvykti į Maskvą ir perskaityti pranešimą apie apendicito ir peritonito gydymą. Jis pasiekė puikių rezultatų: per pastaruosius dešimt metų – nė vieno mirties atvejo ir minimalios komplikacijos po operacijų. Tai tiesiog nuostabu.

Tiesa, apsilankęs Lietuvoje supratau, ko mes Rusijoje neturėtume daryti. Turime palikti pediatrus ir neperduoti jų funkcijų bendrosios praktikos gydytojams, rūpintis gerais kadrais. Vakaruose diegiama sveikatos apsaugos sistema finansiškai labai sudėtinga, joje per daug atskaitomybės. Dėl to gydytojai virsta buhalteriais. O jie turi gydyti.