Teroras elektroniniais laiškais – kova su vėjo malūnais: kaip apsisaugoti mokykloms?

– Kaip surasti tuos, kurie rašo šiuos laiškus? Ar tai įmanoma?

– Yra įvairių techninių sprendimų, leidžiančių nustatyti, kas yra laiškų siuntėjas. Kas yra teksto autorius, ir kas koordinavo visus šiuos veiksmus – tam naudojami specialūs metodai.

– Kodėl policija per metus vis dar nerado kaltųjų, kurie terorizavo Lietuvą šiais elektroniniais laiškais ir grasinimais?

– Manau, kad policija neturėjo prieigos prie serverių, kurie buvo naudojami laiškams siųsti. Jie gali kreiptis pagalbos, paprašyti prieigos prie serverių ir gauti duomenis, kurie yra Europos duomenų centruose. Tačiau, jei serveriai yra trečiųjų šalių jurisdikcijoje, tu negali paprašyt jų prisijungimų, išklotinių ar informacijos, kas tuos serverius administravo.

– Kur tie serveriai turi būti, kad policija prie jų prieitų?

– Idealiausias variantas – Europos Sąjunga, antras variantas – JAV ir draugiškos šalys.

– O jeigu priėjimo nėra, tai kur tie serveriai būna?

– Turkijoje, Sirijoje, Egipte, Kinijoje ar kitose šalyse. Tos šalys turi šiek tiek lėtesnį internetą, tačiau jų duomenų centrai ar užkrėsti kompiuteriai gali būti panaudoti tokiai veiklai.

– Ar žmonės, kurie rašo šiuos grasinančius laiškus, žino, kur yra paslaugų tiekėjai ir jų serveriai? Ar atliekamas nuodugnus darbas, prieš siunčiant tokius grasinimus?

– Jei kalbame apie praėjusių metų atvejį, tai buvo taip, kad pradžioje laiškų gavėjai buvo mokyklos, vėliau – valstybės institucijos, bibliotekos ir kitos viešos vietos. Sąrašas nebuvo baigtinis, jis nuolat pildėsi. Šiam tikslui buvo pasitelkti papildomi žmonės, kuriuos koordinavo, jiems buvo duodamos užduotys. Praėjusių metų atvejis rodo, kad tai buvo žmonės, kurie siekė dėmesio. Jie naudojo „Telegram“ kanalus tam, kad pritrauktų lankytojus, kurie žiūrėdami reklamas atnešdavo kanalų savininkams simbolinius pinigus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kitaip tariant, viskas buvo daroma dėl pinigų, o ne dėl tikrų grasinimų?

– Ten buvo pinigai ir garbės troškimas. Jų pagrindinis tikslas buvo patekti į televiziją bei interneto portalus, kad pritrauktų kuo daugiau dėmesio savo kanalams. Jie norėjo surinkti kuo daugiau vaikų, kurie siųstų reportus, nuotraukas, iliustracijas ir straipsnius į tuos portalus, kur visa tai buvo publikuota. Vaikų buvo prašoma, jei įvyktų evakuacija, kad jie dalintųsi ta informacija viešose grupėse. Vėliau jie pavieniais atvejais bandė žaisti su grasinimais, kad bus sprogdinamos degalinės ir prašė pasidalinti žmonių nuotraukomis, kad esą degalinėse kažkas vyksta.

Mokyklos turi būti pasirengusios, apmokiusios savo darbuotojus, vadovus ir administracijos darbuotojus, kurie gauna mokyklai skirtus laiškus, kaip reaguoti į juos.

– Kas vyksta šį kartą? 30 laiškų Vilniuje galėjo būti pavieniais atvejais bandant kažką atkartot. Kas yra žinoma?

– Laiškai, kuriuos aš mačiau, yra pagal vieną šabloną. Yra šiek tiek rusų kalbos klaidų, taip pat klaviatūros rašymo klaidų. Tai nėra tie patys žmonės, kurie tai darė prieš metus, nes skiriasi braižas ir informacija. Aš tokius žmones vadinu sekėjais – žmonėmis, kurie žino, kas įvyko praeityje ir bando atkartoti tuos įvykius.

– Kaip mokykloms su tuo gyventi? Kaip apsisaugoti? Gal yra tam tikrų technologinių priemonių, kurios filtruoja tokius dalykus?

– Aš nesu tikras, ar reikėtų juos filtruoti. Tai yra mano nuomonė. Mokyklos turi būti pasirengusios, apmokiusios savo darbuotojus, vadovus ir administracijos darbuotojus, kurie gauna mokyklai skirtus laiškus, kaip reaguoti į juos. Šiuo atveju policijos pateikta instrukcija yra tokia: pirmiausia, perskaitykite laišką, apžiūrėkite patalpas, įsitikinkite, ar tikrai nieko įtartino nėra palikta, jei turite kameras, peržiūrėkite, kokie žmonės pateko į patalpas arba galėjo patekti. Jeigu nieko įtartino nepastebite, informuokite policiją apie tai, kad gavot tokį laišką. Prasivalykite, susitvarkykite ir tęskite mokymo procesą.

– Negalima šių laiškų 100 proc. ignoruoti, ar ne?

– Aš neignoruočiau jų 100 proc. ir vis dėlto tai vadinčiau labiau mokymais. Vieną dieną tai gali pasikartoti realiai. Kai kuriose šalyse, Europoje ir JAV, tokie grasinimai, kurie būdavo vienetiniai, kartais įvykdavo. Tačiau dažnai tai būdavo ne grasinimas, o tiesiog įspėjimas: „Sveiki, aš jus įspėju, kad mano kaimynas gali padaryti kažką blogo.“

– Ir į tai nebūdavo niekaip reaguojama?

– Į tai nebūdavo reaguojama, nes žmonės jau yra pavargę. Tai panašu į pasaką apie berniuką ir vilką: berniukas šaukia „vilkas, vilkas“, bet vilko nėra ir berniukas apsimelavo. Po dešimto karto vilkas iš tikrųjų ateina, berniukas šaukia, tačiau niekas nebereaguoja. Šiuo atveju naudokimės proga pasimokyti ir tapti šiek tiek budresniais.