Priedangų klausimas Lietuvoje – vis dar neišspręstas: mėto kaip karštą bulvę

Sostinės Karoliniškių rajone – požeminė perėja, kuri ne tik požeminė perėja, bet ir priedanga. Požeminės perėjos sienas pagyvinę menininkai tikėjosi sukurti iliuziją, kad, išėję iš šios priedangos, žmonės atsidurs alternatyvioje, geresnėje tikrovėje. Tiesa, Karoliniškių gyventojai geresne tikrove netiki ir teigia, kad, jei tektų slėptis, prieglobsčio ieškotų kitur.

Jei ekstremali situacija prasidėtų šiandien, balkonai, rūsiai ir kitos visiškai atsitiktinės vietos taptų didžiosios daugumos lietuvių prieglobsčiu, mat iš 60 savivaldybių kol kas reikiamą priedangų skaičių turi tik dvylika. Dar 21 savivaldybė reikiamą prieglobsčių skaičių žada turėti greitai. Likusios – su priedangų paieška ir įkūrimu užstrigo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kiekviena savivaldybė, jeigu paklausite, turi savo įvairių argumentų. Dažniausias, kaip sakiau, argumentas – viešosios nuosavybės pastatų limitas išnaudotas. Tada kyla klausimas, kaip joms pavyksta susitarti su privačios nuosavybės savininkais“, – svarstė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda.

„Nenorime daryti to vien dėl paukščiuko. (Norime) iš tiesų turėti tokias priedangas, kurios, esant reikalui, galėtų išgelbėti žmonių gyvybes. Jos turi būti padarytos atsakingai“, – tikino Savivaldybių asociacijos viceprezidentas Audrius Klišonis.

Šiuo metu laikiną apsaugą galėtų gauti kiek daugiau nei 900 tūkst., arba 31 proc., šalies gyventojų. O tikslas – kad priedangose galėtų slėptis bent pusė visų gyventojų.

Didžiausia atsakomybė – savivaldybėms, nes, pasak vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, „jos geriausiai žino savo teritoriją, žino, kokie objektai yra jų teritorijoje, kurie galėtų atitikti priedangos statusą“.

Tačiau kai kuriuos savivaldybės tikina, kad valdžia jas paliko likimo valiai. „Nėra bendros informacijos, kokios priedangos turėtų būti, kaip jos turėtų būti įrengtos. Jeigu nemaža dalis tų priedangų yra padaryta daugiabučių namų rūsiuose, tai, saugumo požiūriu, turbūt nėra pats geriausias variantas“, – savivaldybių poziciją įvardijo A. Klišonis.

Didesnėse savivaldybėse yra keli parengties pareigūnai, mažesnėse – vienas.

Tiesa, tarp šių problemų – ir dar viena – civilinės saugos specialistų trūkumas. Pasak vidaus reikalų ministrės, prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo apie 1 tūkst. civilinės apsaugos specialistų, o šiuo metu – dešimt kartų mažiau. „Visoje šalyje jų iš viso yra 74. Žinoma, tai priklauso nuo savivaldybės dydžio – didesnėse savivaldybėse yra keli parengties pareigūnai, mažesnėse – vienas“, – skaičiavo A. Bilotaitė.

Tad dabar žadami vos savaitės trukmės ir itin platūs mokymai pareigūnams visose savivaldybėse.

„Nuo krizių valdymo ir civilinės saugos sistemų, kad turėtų bendrą suvokimą, taip pat perduodant žinias apie kolektyvinės saugos statinius, apie priedangas, apie tam tikras skirtingas ekstremalias situacijas“, – mokymų temas vardijo Ugniagesių gelbėtojų mokyklos vadovas Kęstutis Agintas.

Priedangų skaičiumi šiuo metu tarp gerųjų pavyzdžių – Kauno ir Kėdainių rajonai, o viena prasčiausių situacijų – Vilniaus rajone, kur jų užtektų vos 6 proc. gyventojų.