Aktorės I. Paliulytės patirčių bagažas – laukimo pievoje

Ko nežino ekskursantai

Ekskursantų grupė Žaliakalnyje stabtelėjo prie medinio namo Obuolių gatvėje. Ir tai suprantama – juk jame gyveno viena iš modernaus šokio pradininkių Lietuvoje Kira Daujotaitė. Čia užaugo jos žinomos dukros ir jų garsiosios atžalos: pianistė Rima Paliulytė (jau mirusi) su dukra aktore Gabriele Bartkute ir aktorė I. Paliulytė su dukra scenografe Kotryna Daujotaitė.

Dabar namelyje karaliauja vien neseniai savo eilinį gimtadienį pažymėjusi aktorė, režisierė, teatro pedagogė, dramaturgė, dviejų anūkų nesenstanti močiutė Inesa ir jos keturkojė augintinė Solė. Būtent ji, įsitaisiusi ant prie lango stovinčio odinio fotelio atlošo, garsiu lojimu pranešė savo šeimininkei apie svetimus žmones prie tvoros.

Kažin ar pasakojama ekskursantams, pavyzdžiui, apie K. Daujotaitės ir jos vyro Petro Paliulio skaudžią šeimos istoriją? Tai paklausykime Inesos: „Tėtis, baigęs karininkų mokyklą, žinių bagažą papildė tarpukario universitete Kaune išklausęs teisės kursą. Tačiau tuo jo studijos nesibaigė – atėjus tarybų valdžiai Lietuvos karininkai turėjo pereiti į sovietinę armiją. Tada tėtis, norėdamas to išvengti, dar kartą pakeitė profesiją – įstojo į Konservatoriją, dainavo Kauno muzikiniame teatre. Deja, kurso draugas jį išdavė, o suėmė tėvelį vieno aktoriaus tėvas... Mama, skiepydama man atlaidumą, sakydavo: „Vaikai nekalti, žmonės kartais klysta“.“

Neišskiriami: P. Paliulis su K. Daujotaite, kai ši nuvyko pas jį į Norilską. / I. Paliulytės asmeninio archyvo nuotr.

Meilės kūdikis

„Namą Obuolių gatvėje, kuriame gyvenu nuo vaikystės, 1926 m. statė senelis Stasys Daujotas ir paliko dukrai. Šis medinis namas kvepia meile. Čia mano širdis, čia bėga visas mano gyvenimas. Vis prisimenu mamą, girdžiu jos balsą… Ji augo Tauragės dvare, prie Jūros upės. Jai, nusigyvenusių aristokratų vaikui, tos upės tekėjimas regėjosi kaip šokis. Tad mama, baigdama Kaune „Aušros“ mergaičių gimnaziją, įstojo į choreografės ir šokėjos, atvykusios iš Vokietijos, Danutės Nasvytytės šokio studiją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų filologiją, o prieš pat Antrąjį pasaulinį karą susituokė su P. Paliuliu. Jaunai šeimai D. Nasvytytė siūlė drauge trauktis į Vakarus, tačiau mano tėvai atsisakė palikti Lietuvą. Ir brangiai už tai sumokėjo – dėl minėtos studijų draugo išdavystės 1945 m. tėtis buvo dešimčiai metų išsiųstas į Sibiro lagerį Norilske. Mama tuo metu įkūrė Kaune pirmąjį išraiškos šokio kolektyvą, mokėsi Kūno kultūros institute, dėstė Medicinos institute, tačiau 1954 m. išvažiavo pas vyrą į Norilską. Mat po lagerio jam po buvo skirti dar keleri metai tremties. Būtent ten, Norilske, aš gimiau. Laikau save mano tėvų didelės meilės vaisiumi. Buvau dviejų mėnesių, kai tėvai parsivežė mane į šiuos namus“, – pasakojo Inesa, tryliktais savo gyvenimo metais netekusi tėčio, mirusio po sunkios ligos.

Vyresnioji Inesos sesė Rima jau buvo 28-erių. O mama, žavi, inteligentiška, humoru žaižaruojanti moteris, visą ilgą savo gyvenimą – mirė, eidama 94-uosius metus – liko ištikima didžiajai savo meilei, vardu Petras.

Solė moka erzinti

Tame meile dvelkiančiame Obuolių gatvės name kalbėjomės su Inesa ne tik apie praeitį, tėvus, bet ir apie jos pačios gyvenimo kelią, teatrą, mylimus gyvūnus, apie stulbinamo grožio, jautrią jųdviejų su dukra Kotryna kūrybos knygą.

Štai veik prieš aštuonerius metus iš gyvūnų prieglaudos į šiuos namus atkakusi mažylė Solė kelerius metus gyveno drauge su tikru Tibeto terjeru Tibu – jis buvo vienas pirmųjų šios veislės atstovų Lietuvoje. Tačiau šis keturkojis grafas net neįtarė, kad jo kompanione tapusi Solė yra mišrūnė. Mat buvo labai panaši į jį. Žmonės išties galvojo, kad tai išvaizdi porelė. Tiesa, Tibas po sunkios ligos iškeliavo į amžinąsias medžioklės pievas, palikęs Solę vieną.

Beje, kodėl toks kalytės vardas? „Taigi pažiūrėkite į ją – ji šviečia kaip saulė, – paaiškino Inesa, stengdamasi sutvarkyti išsidraikiusią Solės galvos puošmeną – ilgus saulės spalvos plaukus. – Ji man visada praneša apie bet kokį judesį už tvoros ir gatava iššokti pro langą, – būtent čia yra pagrindinis jos budėjimo postas – kai pamato dviratininką ar savo gentainį. Tada būna sunku ją numaldyti, nors ji nėra bemokslė – metus lankė šunų mokyklėlę, išmoko įvairių komandų ir tai panaudoja mane erzindama, kai noriu ją pagauti. Mat Solė, nors ir toli būdama, išgirdusi komandą „sėdėt“, tuoj pat pritupia ir laukia, kada prieisiu, bet vos prisiartinu, sprunka šalin“, – juokėsi Inesa.

Vaidmuo: „O štai ir aš!“ – spektaklyje „Kai mes būsime jauni“ prisistato bravūriškoji Inesos Irena. / S. Daščioro nuotr.

Meilės gyvūnams genas

Besikalbant paaiškėjo, kad meilė gyvūnams Inesai ne iš dangaus nukrito – nuo vaikystės namuose buvo gausu įvairių jos tėčio globojamų gyvūnų: kačiukų, pelėda, triušiukas, jūrų kiaulytė ir kt. Beje, Inesos tėvelis jūrų kiaulytei net ir žiemą sovietmečiu surasdavo žolės – atkasdavo jos kieme iš po sniego… Inesa, matyt, paveldėjo iš tėčio šį meilės gyvūnams geną, nes jos namuose niekada netrūko keturkojų augintinių.

Prieš keliolika metų šiuose namuose klestėjo du aikštingo, nepriklausomo būdo ilgaplaukiai nykštukiniai gražuoliai taksai – tėvas ir sūnus. Jie abu buvo skardžiabalsiai, bebaimiai šunys, turėję nenumaldomą norą žaisti su nesukramtomu ir nuolat pypsinčiu paršeliu Algirdu.

Jie labai mylėjo Inesos mamą, turėjo nebūdingą šunims įprotį kartu su šeimininke klausytis jos mėgstamos Gustavo Mahlerio muzikos ir… slapčia girtauti: abu taksai tiesiog dievino kiaušininį likerį. Po svečių vizito šio gėrimo Inesa negalėdavo palikti taurelėse nė lašo, nes taksai naktį kelis kartus jas revizuodavo.

Tėvelis mokė mane bičiulystės su gamta, įsiklausymo į paukščių čiulbėjimą, lietaus ir vėjo gaudesį.

Unės Babickaitės pėdsakas

Kai pasiteiravau Inesos, kas ją paakino tapti aktore, pašnekovė nedvejodama atsakė – Unė Babickaitė-Graičiūnienė.

„Beje, tikrasis jos vardas Uršulė. Une ją pavadino Balys Sruoga, – patikslina pašnekovė. – Galiu daug papasakoti apie žmogų, nulėmusį mano gyvenimo kelią. Atsimenu, kartą, kai man buvo penkeri, į mūsų svetainę užėjusi žilaplaukė Unė – mano šeima ją, grįžusią iš lagerio Kuibyševo srityje, buvo priglaudusi kieme suręstame namelyje – deklamavo eilėraščius, stovėdama prie šito stalo. Ji anuomet padarė man, vaikui, didžiulį įspūdį. Tada ir nusprendžiau – būsiu artistė! Savo vaikystės namuose galėjau fantazuoti, dūkti, persirenginėti. Kiauras dienas leidau namo palėpėje, kur skaičiau, svajojau ir vėl skaičiau. Mama leisdavo neiti į mokyklą, jei nenorėjau, tad išsilavinimą gavau namų bibliotekoje ir kaip orą gerdama tėvų, senelių, jų bičiulių pokalbius. Tai Unė Baye, mano mamos senoji auklė Ania, tremtiniai ir politkaliniai, dailininkai Stasys Ušinskas, Vytautas Kalinauskas, Semionas Padorožnyj ir kiti.“

Inesa nuo septynerių metų pradėjo lankyti Juozo Naujalio muzikos mokyklą, po to – Juozo Gruodžio muzikos technikumą. Baigusi Juozo Miltinio dramos studiją Panevėžyje, studijavo Maskvoje, seniausioje Rusijos teatrinio meno mokykloje GITIS.

Ansamblis: Inesa (dešinėje) su savo kolegėmis žiūrovų pamėgtame spektaklyje „Kai mes būsime jauni“. / S. Daščioro nuotr.

Senelių indėlis

Iš kiekvienos namo, kuriame gyvena Inesa, kertės dvelkia pagarba giminės praeičiai, jaukumas, abejingumas modernizmui interjere. Čia vertinama tik tai, ką patikrino laikas: senoviniai daiktai, paveikslai, kultūringas elgesys, tradicijos. Tam įtakos turėjo ne tik auklėjimas šeimoje, bet ir genai. Dalis jų, matyt, paveldėti iš Inesos prosenelės – tikros prancūzų aristokratės, ir iš senelio S. Daujoto, kurio giminės šaknys siekia net Mindaugo laikus.

„Mano senelis S. Daujotas buvo tarpukario Lietuvos balinių šokių ir šaudymo iš lanko čempionas, šaulys, šachmatininkas, jojikas – turėjo savo žirgą, – pasakorius ir kompanijos žmogus. Tai jis išmokė mano klasės draugus šokti valsą ir tango, man sekdavo savo sukurtas pasakas ir kaip niekas kitas mokėjo mėgautis gyvenimu, o juk dešimt metų slapstėsi nuo išvežimo į Sibirą!“ – pasakojo Inesa.

Pasak pašnekovės, jos gražuolė močiutė Galina Daujotienė buvo konservatyvi, smarkiai spraudė Inesos ugninį temperamentą į etiketo rėmus. Reikalaudavo sėdėti prie stalo tiesiai, nesiremiant į jį alkūnėmis, nečepsėti, nesrėbti – daug buvo tų močiutės „ne“, bet elgtis prie stalo anūkę išmokė.

Vertybių suvokimo pradžiamokslis

„Tėvelis mokė mane bičiulystės su gamta, įsiklausymo į paukščių čiulbėjimą, lietaus ir vėjo gaudesį: įžengei į mišką – pasisveikink, radai grybą – padėkok. Mylėk žemę, saulę. Pamenu, kaip mudu miške rinkdavome šiukšles. Tai darau iki šiol“, – pasakojo aktorė.

Inesai nėra nieko gražiau už Lietuvos gamtą. „Didžiausią gėlą jaučiu matydama, kaip godulio apimti žmonės niokoja mūsų miškus, o visas pasaulis skęsta plastiko vandenyne. Beje, kas prašė panaikinti kadaise keičiamą stiklinę tarą, žavingas vyniojamojo popieriaus „tūtas“? Tikrai ne mūsų karta. O kaip dabar beviltiškai atrodo „trinkelizuota“ žemė, likusi be žolės, „iškastruoti“ miestų medžiai, tyliai dūsaujantys barbariškose jiems sąlygose... Tėvelio meilė Tėvynei, jos gamtai, gyvūnams buvo mano vertybinis pasaulio suvokimo pradžiamokslis“, – tvirtino pašnekovė.

Laimė: K. Daujotaitė su ją mylinčiais kiaušininio likerio mėgėjais taksais. / I. Paliulytės asmeninio archyvo nuotr.

Laisvės alkis

„Buvau penkerių, kai tėtis išmokė mane giedoti Lietuvos himną, tik prašė darželyje to nedaryti. Visa mūsų šeima, kaip ir daugelis sovietmečiu, gyvenome dvigubą gyvenimą. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kita draudžiama literatūra, vakarais iki išnaktų „traškėdavo“ „Amerikos balsas“. Pamenu aptarinėjimus šeimoje ir su tėvų draugais 1968-ųjų įvykius Čekoslovakijoje.

Niekada nebuvau komjaunuolė, niekada nepriklausiau ir nepriklausau jokiai partijai. Kai vyko kalantinės, su klasės draugais apsirengėme gedulingais drabužiais, mano iniciatyva suskynėme didžiulę neužmirštuolių puokštę ir nunešėme į Miesto sodą. Tai buvo sukrečiantis laikas, atnešęs viltį, kad gal jau, jau – ir mes būsime laisvi. Kaip mes alkome laisvės! Ir kai išties ją atgavome, koks neįtikėtinas pakilimas buvo apėmęs tautą!

Mudvi su mama raudojome, išgirdusios viešai giedamą Lietuvos himną. Už skaitomas Antano Miškinio eiles esu sulaukusi grasinimų telefonu, primenant man, kad turiu dukterį... Po Sausio 13-osios, jau kitą dieną, Kauno TV studijoje skaičiau pranešimus – ilga buvo ta diena. Kiek vėliau teko vesti laidą vaikams „Vyturiams ir pelėdžiukams“, nes, užgrobus Vilniaus televiziją, laidos buvo transliuojamos iš Kauno. Beje, mano partnerė minėtoje laidoje buvo iš namų atsivesta trumpaplaukė taksė Bitė“, – prisiminė Inesa.

Atokvėpis: Inesa su dukra ir anūkais visų jų mylimoje sodyboje Dzūkijoje. / I. Paliulytės asmeninio archyvo nuotr.

Juokas pro ašaras

Mums besikalbant Inesą pasiekė žinia, kad Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“ Rokiškio teatrų festivalyje pelnė geriausio spektaklio apdovanojimą.

Jame Ireną vaidinanti Inesa jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tai spektaklis, kuriame humoru žaižaruojančio teksto, pasiilgtų aktorių vaidybos neužgožia specialūs efektai, vizualizacijos, kitos įmantrybės, o žiūrovai atsako į tai teatre seniai girdėtu juoku.

Kas turėjo laimės pamatyti šį spektaklį ir jame keturias brandaus amžiaus moteris vaidinančias Viliją Grigaitytę, Jūratę Onaitytę, I. Paliulytę ir Liuciją Rukšnaitytę, nepamirš per juoką pro ašaras įžemintų savo vidinių įtampų. Vien ko vertas Liucijos (scenoje – Julytė) epizodas su cukinijomis arba Inesos (scenoje – Irena) bravūriškas „Mėgaukimės gyvenimu“ ir liūdni jo užkulisiai…

Kai aktoriai jaučia malonumą, o ne pareigą vaidinti, žiūrovai tai iškart pajunta. Tačiau ne vien jie entuziastingai įvertino spektaklį – pirmą kartą „Auksinių scenos kryžių“ istorijoje šis apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį buvo skirtas keturioms aktorėms: V. Grigaitytei, J. Onaitytei, I. Paliulytei, L. Rukšnaitytei.

Pasak Inesos, pjesės autorė Daiva Čepauskaitė gebėjo parinkti kiekvienai tinkantį vaidmenį ir žaismingai pateikti gyvenimo realybę. Visa tai scenoje subtiliai įgyvendino I. Paliulytės itin vertinamas režisierius Aleksandras Špilevojus.

Pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“ I. Paliulytė gavo 2006 m. už jos režisuotą spektaklį vaikams „Anderseno gatvė“. Žinoma aktorė ir režisierė gali pasidžiaugti ir keliomis „Fortūnomis“, kitais įvertinimais, bet ji nelinkusi to sureikšminti.

„Esu sentimentali ir to neslepiu. Galiu pravirkti, žiūrėdama spektaklį. Mane siutina fragmentuoti postmodernizmo draiskalai – ilgiuosi vientisos istorijos ir nebūtinai su laiminga pabaiga. Man labai artimi tokie režisieriai kaip Michailas Tumanišvilis ir Rimas Tuminas. Deja, abu jau anapus...“ – atsiduso Inesa.

Subtilu: „Laukimo pievos“ viršelio ir visų vidinių knygos piešinių autorė K. Paliulytė. / K. Daujotaitės piešinys.

Įstabi laukimo kelionė

Inesa, nors jos gyvenimas skendėjo veikloje, ilgai negalėjo atsitokėti po savo garsiosios mamos mirties. Po metų vienas po kito į amžinąsias pievas iškeliavo ir du ilgaplaukiai taksai, kurie buvo nepaprastai prisirišę prie K. Daujotaitės. Inesa pajuto didžiulę tuštumą namuose, kuriuose prabėgo jos vaikystė, gyveno didžiulė šeima ir visada lakstė keturkojai augintiniai.

Bėgo laikas, ir tą tuštumą užpildė jos dukra Kotryna, padovanojusi mamai laukimo džiaugsmą. Kokio laukimo?

„Paaiškinsiu. Mano dukra Kotryna laukėsi. Vadinasi, aš būsiu močiutė! Ir… vieną naktį nubudau, stvėriau planšetę ir ėmiau rašyti. Be jokio pasirengimo, be apmąstymo gimė pirmoji meditacinė pasaka dar negimusiam vaikeliui. Tos pasakos krito viena po kitos tarsi iš dangaus – aš vos spėdavau jas užrašyti… Mano abu anūkai ėjo į šį pasaulį klausydamiesi tų pasakų. Aš jas telefonu skaičiau Kotrynai. Girdėjo jas ir būsimi jos vaikeliai: Mykolas ir Kira“, – sakė Inesa.

Kai Kotryna laukėsi antrojo kūdikio, jos mama vėl „gaudė“ jai iš „dangaus“ krintančias pasakas. Ir Kotryna neištvėrė – griebė pieštuką. Taip gimė jos mamos tekstų iliustracijos. Ir visa tai sugulė į subtilią knygą „Laukimo pieva“, kurioje kiekviena kūdikio laukimo savaitė – tai įstabi įvairiomis prasmėmis mamos kelionė su savo vaikeliu į šį pasaulį. Šioje kelionėje mama kasdien kalbasi su joje plazdančia gyvybe, dainuoja, seka pasakas, klausosi muzikos ir… pirmo griaustinio.

Ši knyga moko mylėti savo vaikelį nuo jo pradėjimo. Tai patvirtina ir Kotrynos pateiktas rytietiškas pasakojimas apie atėjusius patarimo pas išminčių tėvą ir motiną: „Mūsų mažyliui jau penkios dienos. Kada mums pradėti jį auklėti?“ Išminčius atsakė: „Jūs jau vėluojate devynis mėnesius ir penkias dienas“.