ES diplomatai knygą apie Lietuvos istoriją galės nešiotis portfeliuose

Keturi žinomi šalies istorikai suvieniję jėgas išleido naują Lietuvos istoriją. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga išleidžiamos knygos autoriai siekia kovoti ir su Lietuvos istoriją apnikusiais stereotipais.

A.Šapoka – ne autoritetas

Tarpukariu istoriko Alfredo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ – bene geriausiai Lietuvoje žinomas istorijos veikalas, tačiau lig šiol populiarumo nepraranda. Šiai antilenkiškai, vien lietuvius Lietuvos istorijoje „rodančiai“ knygai Lietuvos istorikai metė iššūkį.

Buvo nuspręsta: Lietuva Europai ir pasauliui prisistatys nauja knyga – trumpa ir konceptualia Lietuvos istorijos versija. Keturių istorikų – Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulikausko ir Mindaugo Tamošaičio parašyta „Lietuvos istorija“ ketvirtadienį pristatyta ir visuomenei.

Nors per knygos pristatymą kalbėjęs užsienio reikalų ministras citavo A.Šapoką ir jo pagrindinę mintį „raskime lietuvius Lietuvos istorijoje“, nauja knyga tokio požiūrio tikrai neatspindės. Kam gi Lietuvos istorijoje ieškoti lietuvių, jei visa istorija – mūsų?

Vilniaus universiteto profesorius, vienas knygos autorių, A.Bumblauskas priminė: nauja Lietuvos istorijos sintezė – ne antismetoniška, tačiau joje atsisakoma požiūrio, kad Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos imperijos įvykdytas Abiejų Tautų Respublikos padalijimas iš esmės išgelbėjo iš lenkų kultūros ir kalbos dominavimo: „A.Smetonos tautininkų ir jų idėjas reiškusio A.Šapokos pastangomis buvo sukurta antilenkiška Lietuvos istorija. Tai šita knyga, man atrodo, šiek tiek atstato viską į vėžes“.

Stereotipų įkaitai

Dar viena problema, su kuria susiduriame – stereotipai. Nauja Lietuvos istorijos sinteze siekiama įveikti ir juos. Tačiau liaudyje paplitusių trumpų pasakojimus arba naratyvus sugriauti ir perkonstruoti – itin sunku.

„Kažkas iš tėvelių, mamyčių, bobulės ir babytės, yra išgirdęs kažkokią Lietuvos istorijos viziją, pavyzdžiui tokią: po Vytauto Lietuva nuskendo, išniro iš vandens tik prie Basanavičiaus. Štai trys dėmenys, didysis naratyvas pasakytas vienu sakiniu. Ir toks sakinys slegia. Natūralu, kad istorikai pradeda rašyti pagal tokį modelį“, – priminė A.Bumblauskas.

Tad neatsitiktinai didelė naujosios knygos dalis skiriama Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – istorija pristatoma knygos skyriuje, taip ir pavadintam „Lenkijos ir Lietuvos valstybių jungtuvės“.

A.Bumblauskas darsyk priminė, kad Lietuvos istorijoje – lig šiol krūva nutylėjimų. Antai lig šiol dar gajus naratyvas kuris skelbia, kad Lietuvą nuo Lenkijos išgelbėjusi Rusija.

„Egzistuoja pilna seka: Jekaterina, tada S. Muravjovas, tada didysis Leninas, didysis Stalinas – be šitos ketveriukės, Lietuva nebūtų išsivadavusi iš lenkų kalbos ir kultūros dominavimo. Tai šitokios idėjos drįsau atsisakyti“, - kalbėjo A.Bumblauskas.

Suprastų ir močiutė?

Vos 280 puslapių – į tiek, pasirodo, galima sutalpinti Lietuvos istoriją. Knygos redakcinės kolegijos narys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis vakar garsiai ištarė tai, kas lig šiol buvo sakoma tyliai. Tai, kad Lietuvos istorikai rašyti dar neišmoko.

„Jie visi bijo rašyti tokias knygas, kokią jūs dabar matote. Jie gali matyti daug faktų , tačiau kartais tai ne privalumas, o trūkumas. Gali ilgai sėdėti archyvuose, o kai prireikia drąsesnies minties, kviečiasi filosofus“, – pastebėjo A.Jokubaitis.

Tačiau nauja „Lietuvos istorija“, regis, ne tokia – trumpa, konceptuali, be sensacijų. A.Jokubaičio teigimu, ją rašant buvo vadovautasi ir taip vadinamu „močiutės argumentu“.

„Šitą knygą galite pabandyti duoti paskaityti ir močiutėms – ji paskaitoma ir lengvai suprantama“.

Naują Lietuvos istorijos sintezę artimiausiu metu ruošiamasi išleisti ir užsienio kalbomis. Lig šiol tokio konceptualaus veikalo nebuvo. Tad, kaip juokauta knygos pristatyme, diplomatai ją galės nešiotis ir savo portfeliuose. Tai – dar viena galimybė solidžiai prisistatyti Europai.