R. Naujanytė-Bjelle: mano namai – scena

– Ne tik kuriate muziką, bet ir tapote, rašote eiles. Ar visose šiose srityse esate ta pati asmenybė, bandanti atskleisti tas pačias temas, o galbūt turite atskirus, kiekvienai kūrybos šakai prabundančius alter ego?

– Kalbėti apie tai, kokia esu, labai sunku. Nieko nebandau atskleisti, asmenybės susidvejinimo irgi nejaučiu (šypsosi). Tiesiog naudoju daugiau negu vieną saviraiškos būdą, esu kintanti. Jau senokai netapau, vis daugiau rašau eilėraščių. Kūryba irgi vystosi priklausomai nuo būsenų, tam tikrų patirčių išraiškų iki eksperimentų ir naujo skambesio paieškų. Man atrodo, kad viskas vyksta savaime. Suprantu tik vieną savo paskirtį – negaliu laikyti sau visko, kas išsprūsta iš vidaus skirtingomis meno formomis, norisi dalytis.

– Sunku išvardyti visas jūsų buvusias ir esamas veiklas – nuo politikos ir edukacinių projektų iki vokalistės, kompozitorės, laidų vedėjos amplua. Ar kuri nors veikla mielesnė ir artimesnė?

– Man nesiseka užsiimti tik viena veikla, todėl tiek daug skirtingų sričių esu išbandžiusi. Šiuo metu noriu kuo daugiau laiko leisti scenoje kaip atlikėja ir laidų vedėja. Mano namai – scena.

– Esate sakiusi, kad jums labai svarbus muzikos grįžtamasis ryšys, poveikis žmonėms. Gal per muzikinės karjeros metus įsiminė kokie nors komentarai apie jūsų darbus, kurie paglostė širdį ir leido suprasti, kad esate teisingame kelyje?

– Nežinau, kas yra teisingas kelias. Eini ten, kur traukia. O kai traukia, tai ir plaukia (šypsosi). Man svarbu, kad žmonės neliktų abejingi, o žodžių, komentarų, pagyrų nelabai atsimenu. Svarbu, kad muzika paliestų, paveiktų.

– Viename interviu apie įkvėpimus esate sakiusi: "Kartais uždegi, plyksteli liepsna, o kartais laužas sunkiai įsidega." Ar buvo pasitaikę ilgesnių štilių, kai mūzos neaplankė? Apskritai, ar jas galima prisišaukti?

– Taip, yra buvę ir sustojimų, baltų lapų laikotarpių. Bet vienas draugas man pasakė: "Stovėjimas brangiai kainuoja." Tai tiesa. Kiti žmonės sako, kad kūryba yra kaip raumuo – jį galima ištreniruoti. Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu, bet, manau, galima išsitreniruoti darbo valandas kuriant, juk yra daug skirtingų etapų. Pavyzdžiui, gaunu impulsą, kuris pasufleruoja idėją (tai maloniausia kūrybinio proceso dalis), tuomet idėją kuo tiksliau bandau užfiksuoti, o po to skiriu laiko tam gautam rezultatui šlifuoti, tobulinti. Dar ateina dainos įrašymo procesas, vėl užplūsta nauji patyrimai ir žvilgsniai į pirminę idėją... Ir taip be galo be krašto maudausi atradimų ir sprendimų liūne.

– Koks jausmas apima kuriant? Ar įmanoma jį apibūdinti žodžiais ir su kuo nors palyginti?

– Dieviškas (šypsosi).

– Esate sakiusi, kad ant šiandieninės lietuviškos scenos trūksta atsakomybės, intelektine prasme vertingų dainų, gebėjimo kūrinį ne tik gerai atlikti techniškai, bet ir išjausti. Kokių dar trūkumų pastebite?

– Nieko naujo nesugalvosiu, galiu tik pasidžiaugti, kad vis daugiau muzikantų labai nuoširdžiai ir kruopščiai ruošia savo kūrybą klausytojui.

Televizijos projektas buvo kaip cunamio banga – greitai išpopuliarėjau, bet greitai ir atslūgo. Dabar populiarumą auginu kaip medį, ir skirtumas labai jaučiasi.

– Įvairiose meno srityse dirbančios moterys pastaruoju metu neretai prabyla apie tai, kad jaučiasi per mažai vertinamos vien dėl to, kad yra moterys, o štai kolegoms vyrams laurai ir premijos priskiriami lengva ranka. Ar pačiai kada nors teko susidurti su panašiais diskriminacijos atvejais?

– Tikiu, kad jei turi stiprią idėją, ja tiki iki pirštų galiukų ir blakstienų šaknelių, jei negali ramiai miegoti ir ryte pabudęs puoli prie savo užburiančiai stiprios minties, nebeegzistuoja tokios problemos kaip seksizmas. Taip, visokių situacijų iškyla pakeliui, ir man jų buvo. Bet kur kas didesnė problema, jei pradedi abejoti tuo, ką darai. Tada išsuki iš pagrindinio kelio, pradedi skųstis, kad nepatogu, kad šalta, kad gelia kojas ir panašiai.

– Kokiais kūrėjais, nebūtinai muzikos, labiausiai žavėjotės augdama?

– Paauglystės dievaičiai – Nina Hagen (pankų motina), Blue Man Group, Radiohead. Dabar jau paskendau informacijos erdvėje ir žaviuosi tik atskirais kūriniais. Pastaruoju metu labai domiuosi performatyviais atlikimo būdais, gilinuosi į programų ir jutiklių muzikos kūrimo būdus. Bet geriau neišsiplėsiu, nes užtrukčiau labai ilgai.

– Kokios muzikos dažniausiai klausotės dabar?

– Programėlėje "Spotify" yra mano asmeniniai grojaraščiai, ten galima surasti daug mano mėgstamos muzikos. Klausau daug muzikos iš LRT „Opus“ grojaraščių. Pastaruoju metu gilinuosi į islandų muzikos grupes ir atlikėjus.

– Kaip smagiau stovėti ant scenos: su grupe ar vienai?

– Šiuo metu labai gerai jaučiuosi scenoje ir viena, to anksčiau nebūdavo. Bet tai panašu į bandymą atsakyti, ką labiau mėgsti: karštus patiekalus ar desertus. Nėra atsakymo. Labai skirtingi pojūčiai ir muzikos perteikimo būdai. Aukso viduriuko dar neradau.

– Po televizijos projekto "Lietuvos talentai", kuriame sulaukėte didžiulio populiarumo, buvote tarsi pradingusi – atsidėjote studijoms, dabar esate jau diplomuota kompozitorė. Jei šiandien galėtumėte atsukti laiką atgal, ar vis tiek būtumėte pasirinkusi televizijos projektą? O galbūt yra kitų dalykų, kuriuos, turėdama galimybę, pakeistumėte?

– Nieko nekeisčiau. Man televizijos projektas buvo kaip cunamio banga – greitai išpopuliarėjau, bet greit ir atslūgo. Dabar populiarumą auginu kaip medį, ir skirtumas labai jaučiamas. Jau minėjau ir dar daug kartų minėsiu, kad, kaip ir visi žmonės, keičiuosi. Tik gal ne visi – taip kardinaliai. Akademinė muzika visada buvo mano mėgstama sritis, bet gal ne taip akivaizdžiai pastebima. Ir vėl studijuoju. Tik šiuo metu pavyksta suderinti ir mokslus, ir sceninę veiklą. Po projekto labai norėjosi daug mokytis. Tai ir dariau. Kai norėjosi virti kavą – tai ir dariau. Dabar noriu būti scenoje, taigi... (šypsosi). Svarbu žinoti, ko nori, ir nenorėti per daug.

– Ar jau žinote ateities planus, kokia bus jūsų likusi vasara?

– Kad ir kaip mėgstu neplanuoti, žinau, ką veiksiu iki pavasario. O šią vasarą užsiimu koncertine veikla, naujų dainų rašymu ir dirbu įvairiose švietimo srityse – neseniai grįžau iš stovyklos Čikagoje, kurioje mokiau lietuvių vaikus. Dabar laukiu vaikų būrio iš Kinijos – juos mokysiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dirbsiu ir Suaugusiųjų vasaros akademijoje. Rugpjūtį, kaip visada, turėsiu savaitę su nuostabiais, jau draugais tapusiais vaikais Vytauto Kernagio fondo organizuojamoje stovykloje, kurios finalinis koncertas vyks bardų festivalyje "Purpurinis vakaras". Vesiu jame vieną iš koncertų. O svarbiausia, skirsiu nors kiek daugiau laiko šeimai, nes rudenį, jei viskas gerai, išvyksiu mokytis į Reikjaviką. Dar, be viso šito, dirbu prie vieno projekto, apie kurį papasakoti galėsiu tik spalį.