N. Šaltenytės grafika – pagardinta siurrealizmo prieskoniu

Galerijoje „Meno parkas“ šiuo metu veikia vilnietės dailininkės Nijolės Šaltenytės grafikos darbų paroda „Raudonas taškas“.

Išskirtinė nesiblaškymu

Grafikė N.Šaltenytė gimė Kaune, tačiau likimas taip lėmė, kad dailininkė užaugo Suvalkijoje. „Ir nors Kauno iš savo vaikystės neprisimenu, vis dėlto šiame mieste viešėti man patinka, – per parodos atidarymą sakė menininkė. – Žavi išlikusi tarpukario architektūra, miesto jaukumas“. Vėliau N.Šaltenytė studijavo dailės mokslus Vilniuje, šiame mieste apsistojo ir gyvena iki šiol.

N.Šaltenytė – savito braižo dailininkė, svarbių meno projektų iniciatorė ir organizatorė, tarptautinių parodų kuratorė. Kūrybinę veiklą dailininkė pradėjo 1974 m. Nuo to laiko iki dabar surengė per trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje ir kt.), dalyvavo daugiau nei 80 tarptautinių ir vietinių grafikos meno parodų, kuriose pelnė reikšmingų apdovanojimų – diplomų, medalių, premijų, o jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai.

Pasak menotyrininkės Jurgos Armanavičiūtės, vienas išskirtinių N.Šaltenytės kūrybos bruožų – tolygi kūrybinio kelio trajektorija, nesugadinta radikalių posūkių į šalis ar netikėtų susidūrimų su svetimomis idėjomis ir madinga išraiška. Pastaroji turbūt kapituliuotų prieš N.Šaltenytės ištikimybę giliaspaudės grafikos technologijoms, neatsiejamoms charakterizuojant jos kūrybą. 

Gilinantis į technologinę sritį, svarbus ir dar vienas, iš karto nepastebimas bruožas – estampų koloritas. Jais apgaubti Nijolės paveikslų personažai jau daugybę metų jaučiasi kaip namie, t. y. jie žino, kad menininkė drastiškai niekada neeksperimentuoja dėl laikino efekto, neiškeičia to šilto rausvai rudo, pilkšvo melsvumo į kažką kita, kas greičiausiai sunaikintų pačią jų esmę.

Įvaizdžiai ir užuominos

Naujausia 2011–2013 m. sukurta N.Šaltenytės estampų serija, santykinai vadinama XXI a. Ji demonstruoja ištikimybę giliaspaudei, koloritui, bendram kūrinių jausmui ir gelmei. Estampai tarytum patvirtina dailininkės buvimą savimi, tik truputį kitame laike: kūryboje atsispindi šių dienų stilistika.

„Tai, ką matai kasdien, tuo ir gyveni, natūralu, kad tai nugula ir kūryboje, – mintimis pasidalijo grafikė, – gal jaunystėje buvau labiau susitelkusi ties būties problemomis, tačiau dabar nemaištauju ir nieko negelbėju.“ Gyvenimo ir kūrybos kaleidoskopas pervertė kitą minčių, įspūdžių, patirčių vaizdą, vis dėlto jis sukasi tame pačiame menininkės ilgus metus puoselėtame kūrybos lauke.

„Pasitelkusi kontrastą, Šaltenytė sukuria schematiško ir gyvo vaizdo trinties intrigą, – pastebi J.Armanavičiūtė. – Tai – esminis šios paveikslų serijos bruožas. Iš schematizmo pinklių ištrūkti įmanoma tik vienatvės keliu. Anksčiau Nijolės personažai dažnai vieniši sklendė neapibrėžtoje erdvėje. Neapibrėžtumas išliko, bet šįkart ne erdvės, o personažų. Numesti bateliai, basos kojos, balerinų kojos su sijonėliais ir puantais, tiesiog galvų arba liūdnai vienišų dviračių rikiuotė... Tai tik užuominos, sąmoningai neišbaigti vaizdai. Įvaizdžiai, kuriuos turime pratęsti patys, prie Šaltenytės estampų prijungdami savo atmintį, savo vaizduotę, savo išgyvenimus.“

Palytėta sapno

N.Šaltenytės kūryba remiasi ne tiek liaudies meno klodais, kiek profesionaliąja Vakarų Europos daile. „Daugiaklodėje, metaforiškoje dailininkės kūryboje gausu siurrealizmo bruožų, – akcentuoja menotyrininkė Regina Urbonienė. – Su siurrealizmu ją sieja fantazijos lakumas, pomėgis vaizduoti objektus netikėtose situacijose, netipiškais rakursais ir nerealiais masteliais.“

Šaržuoti, neretai groteskiški personažai, nereali aplinka sukuria sunkaus sapno įtampą, tačiau, kaip pastebi R.Urbonienė, dailininkei, regis, svarbu geriau pažinti ir atskleisti žmogiškos prigimties paslaptis, kad ir kokios nejaukios jos būtų. Vidinis žmogaus pasaulis atskleidžiamas be herojinių pozų ar idealizavimo.