N. Pareigytė-Rukaitienė ir V. Rumšas – tarp miesto ir kaimo

– Kiekvieną antradienį nuo 19.30 val. linksminsite žiūrovus naujame žaidime „Miestas ar kaimas“, kurio kapitonais tapsite nuo rudens. Nijolė, visą vasarą dirbusi projekte „Ūkininkai ieško meilės“, pasirinko atstovauti provincijai, o Vytautui patikėta vesti į kovą miestiečių trejetą. Sakykite, kokių užduočių gali tikėtis šio žaidimo dalyviai?

N. P.-R.: Oi, pačių įvairiausių. Miestiečiai bandys atsakyti į klausimus apie kaimo gyvenimą, o provincijų gyventojai – apie miestiečių gyvenimo subtilybes. Užduotys – nuo įvairių viktorinos klausimų, fizinių rungčių, šaradų iki muzikinių turų. Galiausiai dalyvių trejetai turės išsiaiškinti, kas laidoje buvo kietesni: kaimo ar miesto gyventojai.

– Vytautai, gavęs pasiūlymą tapti vienu iš šio žaidimo vedėjų, savo valia pasirinkote miestą?

V. R.: Sutikau vadovauti miesto komandai, nes panorau save patikrinti. Kadangi drauge su tėčiu esame įsigiję sodybą netoli Varėnos, kur leidžiame laisvalaikį kartu ir atskirai, norėjau pasitikrinti, ar iš tiesų galiu save vadinti ne tik miestiečiu, bet ir kiek nors provincijos žinovu.

– Girdėjau, kad daug ką toje sodyboje darėte savo rankomis ir todėl dabar joje galima patogiai gyventi ne tik vasarą, bet ir žiemą...

V. R.: Teisybė. Pats gaminau palanges, laiptų pakopas. Pats šlifavau medines grindis, jas lakavau. Pastačiau terasą. Galėčiau vardyti ilgai ir nuobodžiai, kiek daug ten mano darbo įdėta. Iš kur viską mokėjau? Nežinau. Man ir anksčiau patikdavo pasikrapštyti. Be to, spektaklis eina, praeina – nebėra mano darbo įrodymo, tas pats ir kalant apie renginius. Užtai kaip gera prieš akis matyti konkrečius savo darbo rezultatus.

Daržų prie sodybos nėra, tik senos obelys, su kuriomis net nežinau ką daryti. Mano galva, jas reikia pjauti, kiti siūlo palaukti. Žodžiu, sodininkystės paslapčių dar mokysiuosi ateityje. Kaip turbūt ir daržininkystės. Draugai atvežė topinambų, dar vadinamų Jeruzalės artišokais. Pasodinome – prigijo. Rudenį mėginsime imti pirmą derlių.

„Fotodienos“, N. Pareigytės-Rukaitienės, V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

– Sodyba – dar ne kaimas. Ar kada nors abu esate ragavę tikro kaimo – dalyvavę bulviakasyje, grėbę šieną, melžę karvę ir pan.?

V. R.: Be abejo, vaikystėje esu krovęs šieną į vežimą. Giminaičiams, kiek pamenu, reikėjo padėti. (Ilga pauzė ir juoko pliūpsnis.) Tikėjotės daugiau? Ne, nesulauksite. Mano seneliai – tiek iš mamos, tiek ir iš tėčio pusės – gyveno miestuose. Vieni – Alytuje, kiti – Plungėje. Juk sakiau: dėl to ir sutikau dalyvauti šiame projekte, kad noriu save nustebinti atradimais, kurių, tikiuosi, išgirsiu iš provincijos gyventojų. Tikiu, bus daug progų vieniems iš kitų draugiškai pasijuokti. Miestietis galbūt nežinos, kaip melžti karvę, o kaimo gyventojas gal nebus girdėjęs apie automobilių dalijimosi programėlę.

Beje, prisiminiau dar vieną faktą savo naudai: kai renovavome sodybą, žolė prie jos buvo taip išvešėjusi, kad teko pjauti. Žoliapjovės tada dar neturėjome, bet radau troboje dalgį ir visai neblogai su juo padirbėjau.

N. P.-R.: Kai augau, nemažai vasarų praleidau kaime. Negana to, tėvai turėjo sodą šalia Klaipėdos, į kurį važiuodavome vos ne kiekvieną savaitgalį – ką nors sodinti, ravėti ar kasti. Todėl kaimas man nesvetimas. Net ir patys projekto „Ūkininkai ieško meilės“ prodiuseriai stebėjosi, kokia sava aš ten jaučiuosi.

– Jūs, Nijole, su šeima netrukus irgi kelsitės arčiau gamtos – matuositės naują gyvenimą naujame name Lampėdžiuose. Nors tai ne kaimas, bet, kaip sakote, turėsite ir savo kiemelį, ir savo žemės rėželį prie namų, į kurį galėsite rankas po darbų suleisti, atsikvėpti, įsižeminti. Džiaugėtės, kad ir ežeriukas panosėje... Ar greitai įkurtuvės?

N. P.-R.: Darbai sparčiai juda link pabaigos, tikiuosi, kad jau greitai. Šiuo metu tvarkomės aplinką, o nuo rudens pradėsime vidaus darbus. Ar būtų noras kažką daryti pačiai? Turite omenyje, patinkuoti, padažyti? Gal ne (juokiasi). Esu iš tų moterų, kurias labiau prie žemės traukia. Kaimietė aš, o ne statybininkė. Jau dabar svajoju, kaip savo kieme sodinsiu visokių augaliukų, kaip paskui juos prižiūrėsiu. Būtinai turėsiu ir keletą uogų, daržovių, prieskoninių žolelių lysvių.

– Trys dalykai, su kuriais jums asocijuojasi kaimas. O miestas?

V. R.: Troba, kitaip sakant, medinis namas. Medžiai ir daug žalumos. Trečias dalykas? Upė. Vanduo kaime man būtinas komponentas. Prie mūsų sodybos irgi teka Merkys.

Miestas man asocijuojasi su automobilių kamščiais, dideliu tempu ir gražiu senamiesčiu. Tokiu, kaip Vilniuje.

N. P.-R.: Hmm? Gamta, ekologiški produktai ir geri žmonės. Miestas? Civilizacija, pramogos (teatras, kinas) ir lekiantys žmonės.

„Fotodienos“, N. Pareigytės-Rukaitienės, V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sutiktumėte dalyvauti televizijos realybės šou, kurio sąlygos įpareigotų palikti miesto komfortą ir savaitę kitą pagyventi provincijoje, be įprastų patogumų?

V. R.: Žinokite, jei atvirai, nenorėčiau… Žinau, kad provincijos gyventojai labai anksti keliasi ir sunkiai dirba. Matau nuolat savo sodybos kaimynus, kurie nuo ankstyvo ryto aplink tą savo ūkį eina ir eina. Tai žolė užaugo, tai kokį medį audra nuvertė, tai tvora sugriuvo. Aš pats, kai Lietuvoje tos audros siautė, tik per telefoną savo namą stebėjau. Atsipirkome vienu medžiu.

Laimei, turiu puikų kaimyną, kuris man daug padeda, nes vienu metu jau buvau pradėjęs manyti, kad geriausia sodyba yra draugų sodyba (juokiasi).

N. P.-R.: Esu jau kažkada dalyvavusi panašiame projekte su grupės merginomis. Gyvenome kaime dvi savaites be jokių patogumų, netgi be telefonų. Ištvėrėme.

Negana to, nuo vaikystės esu taip auklėta, kad galėčiau išgyventi visur ir visokiomis sąlygomis. Darbų irgi jokių nesibaidau. Su tėvais dažnai važiuodavome padėti tetoms, todėl moku sodinti, pjauti, rauti, ravėti – žodžiu, viską. Karvę pamelžti? Irgi kažkada tėtė mokė, bet, tiesą sakant, man pagailo karvutės (juokiasi).

Ko negalėčiau? Gal tik kažko nudobti. Sakykim, nukirsti vištai galvos. Geriau jau man tegul kerta… Pamenu, tėtis sode vienu metu irgi augino vištas, tai kai reikėdavo kokią nudobti – kviesdavosi kaimyną.

Esu iš tų moterų, kurias labiau prie žemės traukia. Kaimietė aš, o ne statybininkė. Jau dabar svajoju, kaip savo kieme sodinsiu visokius augaliukus, kaip paskui juos prižiūrėsiu.

Aš pati turiu ūkininko pažymėjimą ir žemės šalia Klaipėdos. Kažkada norėjau ten auginti šilauoges, bet tėvai atkalbėjo. Sakė, gerai, tu jas pasodinsi, o kas prižiūrės? Tačiau gal ateityje iš tiesų tapsiu ūkininke – kas žino.

– Nepalikote man kitos išeities – turiu būti griežta. Jus iš tiesų iškomandiravo į kaimą ir liepė mokytis kaimiškų darbų. Kokių norėtumėte išmokti?

V. R.: Nežinau, ar čia į kaimo temą, bet man visada rūpėjo darbas su medžiu, baldų gamyba. Labiausiai atsipalaiduoju žiūrėdamas internete filmukus, kaip žmonės dirba su medžiu. Dar, spėju, patiktų lipti į medžius ir genėti jų šakas su specialia įranga. Apie žemės ūkio darbus, kuriuos minėjo Nijolė, neturiu nė menkiausio supratimo – kada ką sodinti, kaip prižiūrėti ir pan. Gal pravartu būtų ir jų išmokti.

N. P.-R.: Nieko nenorėčiau išmokti, nes… viską jau ir taip moku! Esu vairavusi ir kombainą, ir traktorių, ir sunkvežimį… Patirties visokios turiu – ir kaules galiu pašerti, ir mėšlą mėžti, ir vištų kiaušinius surinkti.

„Fotodienos“, N. Pareigytės-Rukaitienės, V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

– Retas šių dienų ūkininkas savo kasdienybėje naudojasi arklio jėga: ją pakeitė specializuota žemės ūkio technika… Tačiau vis dėlto – ar kuriam iš jūsų teko pasivėžinti arkliuku, o gal net joti ant žirgo?

V. R.: Ant arklio tikrai esu sėdėjęs vaikystėje, bet jis buvo prie vežimo, tai jokios baimės nejutau. Su žirgu mane sieja kiek kitokie prisiminimai (šypsosi).

Per vieną generalinę repeticiją žirgas yra mane numetęs. Anksčiau būdavo tokia Pažaislio muzikos festivalio tradicija – lietuviški spektakliai po atviru dangumi. Juos režisuodavo ir mano tėtis (Vytautas Rumšas vyresnysis – aut. past.), ir kiti režisieriai. Nepamenu, kas režisavo tąkart, kai man pagal scenarijų teko sėstis ant žirgo ir joti prie Kauno pilies. Aplinkui – daugybė žmonių. Buvau su sunkia viduramžių karių apranga, su metaliniais šarvais. Pradėjau sakyti tekstą į mikrofoną, o žirgas išsigando didelio garso nuo kolonėlių ir pasibaidęs ėmė mane nešti. Meldžiausi, kad mano kojos neįstrigtų kilpose… Kritau. Pamenu tik tiek, kad žemė tais metais buvo labai sausa ir kieta. Teko apsilankyti Kauno klinikose, pasidaryti rentgeno nuotrauką, gauti nemažą dozę vaistų nuo skausmo ir grįžti atgal į spektaklį.

N. P.-R.: Aš turėjau du kaimus – Plateliuose ir Vėžaičiuose. Į abu su tėvais važiuodavome tetoms padėti – per šienapjūtę, per bulviakasį. Būdavo, teta iš Vėžaičių susimeta mus, vaikus, į vežimą ir dardame visi į laukus.

Ant žirgo irgi esu jojusi, bet kai vienąsyk nuo jo nukritau, atsirado kažin kokia baimė žirgams. Vyko filmavimas pajūryje ir mano kumelaitė kažkodėl pasibaidė. Tokia aukšta, stotinga, veislinė buvo. Skaudžiai kritau. Nuo to karto ant žirgo nebesu sėdėjusi. Užtai mano dukra Patricija su žirgais nuo mažumės draugauja. Ir varžybose jau ne kartą yra dalyvavusi. Mane vis kalbina, kad nors ant žemaituko užsėsčiau… Matote, mūsų draugai turi žirgyną Kaune, tai nuo jo viskas ir prasidėjo. Kai vyras sykį ją ten nuvežė, taip ir įsimylėjo. Dabar jai ant žirgo joti – tas pats kas dviračiu važiuoti.

„Fotodienos“, N. Pareigytės-Rukaitienės, V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

– Įsivaizduokite, kad jūs iš tiesų gyvenate kaime ir turite ūkį, tik štai klausimas – kokį? Gal rūpėtų tradiciniai naminiai gyvūnai, vaiskrūmiai ar vaismedžiai? Gal labiau norėtumėte kažko egzotiško – alpakų, medicininių grybų, maistinių svirplių ar sraigių fermos?

V. R.: Vaje, kad aš žinočiau (trauko pečiais). Man būtų gražu turėti kokių nors gyvūnų, bet ne dėl naudos, o tiesiog dėl grožio. Gal ožkyčių ar avyčių? Dar vištyčių dėl kiaušinių, bet… nežinau, ar kokiai sugebėčiau galvą nukirsti, jei reikėtų mėsos. Gal rinkčiausi saugiausią variantą – šilauoges. Jos gerai auga. Bitutės tiktų… Mėgstu medų, o ir bičių įkandimams nesu alergiškas.

N. P.-R.: Norėjau turėti šilauogių ūkį, bet dabar ten iškastas tvenkinys ir prileista žuvų. Su gyvūnais būtų sudėtinga. Per daug atsakomybės. Aš net savimi neturiu laiko pasirūpinti, tai ką jau kalbėti apie gyvūnus?! Pradžioje gal užtektų ir šuns… Abi su dukra jo labai norime, nes dabar turime tik dvi jūrų kiaulytes.

– Dažnas miesto žmogus gamtoje ieško ramybės, o ko ieškote jūs?

V. R.: Be abejo, to paties… Pailsėti nuo miesto tempo. Kai būnu sodyboje, net muzikos nesiklausau. Ryte keliuosi su paukšteliais, geriu kavą, pradedu dienos darbus: pjaunu žolę, tvarkausi. Šiuo metu dar ir pagrybauti išeinu. Daug grybų tikrai nepažįstu, bet voveraites, baravykus ir skiriu, ir mėgstu. Gaila tik, neseniai socialiniuose tinkluose skaičiau, kad voveraitės iš visų grybų mažiausiai vertingos.

Kai vasaroju sodyboje, labai nervina, kai tolumoje nuo Merkio upės ataidi garsi muzika – baidarininkai triukšmauja. Labai tikiuosi, kad ateityje žmonės išmoks netrukdyti vieni kitiems ilsėtis.

N. P.-R.: Ieškau ramybės… Turime Kunigiškėse butuką. Ten man užtenka išeiti į mišką, apsikabinti medį arba tiesiog pasivaikščioti, pakvėpuoti. Ypač po lietaus, kai miškas taip kvepia, atrodo, tarsi visas būtų iškvėpintas gardžiausiais eteriniais aliejais. Vaikščiodama po jį kartais pagalvoju: jei mane kas stebėtų iš šono, atrodyčiau labai juokingai – išsišiepusi ligi ausų.

„Fotodienos“, N. Pareigytės-Rukaitienės, V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

– Abu priklausote pramogų pasauliui – esate įvairių renginių vedėjai. Savo šventes vesti jums patiki tiek miesto, tiek ir provincijos žmonės. Kuriems iš jų įtikti yra lengviau?

V. R.: Tarp aktorių yra nusistovėjusi nuomonė, kad miestiečius nustebinti arba pralinksminti gerokai sudėtingiau nei mažesnių miestelių žmones. Pastarieji labai laukia mūsų pasirodymų, koncertų, o miestiečiai jau visko pertekę, persisotinę, todėl provincijoje vaidinti tikrai lengviau. Galbūt iš pradžių tie žmonės būna kiek susikaustę, nežino, kada čia ploti, o kada ne, bet pabaigoje visi atsipalaiduoja ir palydi mus audringais plojimais.

Dėl to ir sutikau dalyvauti šiame projekte, kad noriu save nustebinti atradimais, kurių, tikiuosi, išgirsiu iš provincijos gyventojų. Tikiu, bus daug progų vieniems iš kitų draugiškai pasijuokti.

N. P.-R.: Ūkininkai mane mėgsta, todėl dažnai kviečia į savo renginius. Gal su jais lengviau? Tai žemės ūkio padargus ar kokius produktus pristatome, tai laukus šventiname. Ne kartą esu vedusi jiems vestuves ir galiu drąsiai sakyti, kad ūkininkai – be galo paprasti, draugiški ir nesusireikšminę žmonės.

– Žaidime „Miestas ar kaimas“ komandos turės atlikti įvairių užduočių. Pagalvokite, po kokią neįveikiamą užduotį skirtumėte vienas kitam?

V. R.: Jau žinau… Duočiau Nijolei pateikti mokesčių deklaraciją internetu (juokiasi). Kadangi man pačiam buvo sunku, tai naiviai įsivaizduoju, kad būtų sunku ir jai.

N. P.-R.: Kai buvome susitikę ir kalbėjomės apie šį projektą, kažkas paklausė Vytauto, kiek karvė turi spenių. Jis sakė, kad šešis. Tai duočiau jam karvę pamelžti, o prieš tai dar paprašyčiau, kad to penkto ir šešto spenio paieškotų (kvatojasi).

„Fotodienos“, N. Pareigytės-Rukaitienės, V. Rumšo asmeninio archyvo nuotr.

– Mums kalbantis, Vytautai, esate Amsterdamo oro uoste ir keliaujate darbo reikalais. Kai atostogaujate, mieliau renkatės didmiesčius ar mažus miestelius?

V. R.: Kadangi mano darbas susijęs su žmonėmis, poilsiaudamas labiau mėgstu ramesnes vietas – ne turistų gaudykles. Patinka jaukūs paplūdimiai, maži miesteliai. Šįmet? Dar neatostogavau. Šiek tiek vėliau skrisiu į vieną nedidelę Graikijos salą. Kol kas šią vasarą buvo tik didmiesčiai ir vienas mažas miestelis – mano sodyba! Gyvenau joje beveik visą liepos mėnesį.

N. P.-R.: Aš esu pozityvus žmogus – man gerai visur. Šiais metais planavome su kemperiu pakeliauti po Norvegiją, bet paskui pagalvojau, kad aš ir taip be galo pavargstu, o čia dar reikėtų kemperį vairuoti... Negana to, norint pamatyti pačias gražiausias Norvegijos vietas, reikėtų daug vaikščioti, kopti į kalnus. Tai kokios čia atostogos?! Galbūt ateityje, kai jausiuosi mažiau pavargusi.

– Neseniai Nijolė dalijosi instagrame žinia, kad gydytojai jos balsui prirašė visišką tylos dietą... Ar šiuo metu jaučiatės geriau?

N. P.-R.: Taip blogai, kaip šįkart, man dar nėra buvę… Keturias dienas išbuvau visiškai tylėdama – bendravau tik telefono žinutėmis ir elektroniniu paštu. Gėriau vaistus, darė lašelinę su hormonais. Balsui svarbiausias dalykas yra poilsis, bet šią vasarą renginių tiek daug, kad ilsėtis nėra kada.

V. R.: Balsas – vienas pagrindinių mūsų darbo įrankių, todėl stengiuosi jo nepertempti. Visada susireguliuoju mikrofoną, kad kalbėti būtų patogiau. Jei balsas pasėda – padeda kakavos sviestas. Dedu jo į kavą, į arbatą – puikiai sutepa balso stygas. Kai jau labai blogai – darau inhaliacijas, bet tfu tfu tfu – tokių sunkių atvejų man dar neteko patirti.

– Ko palinkėtumėte būsimiems laidos žiūrovams? Už ką jie turėtų balsuoti – miestą ar kaimą?

V. R.: „Miestas ar kaimas“ – linksmas žaidimas apie du skirtingus gyvenimo būdus, tačiau kartu suvienijantis visą Lietuvą. Čia išgirsite daug nuotaikingų interpretacijų, kaip miestiečiai supranta regionus ir kaip Lietuvos regionai supranta miesto žmones. Kartais mes iš tiesų norime, kad visa Lietuva mąstytų taip, kaip mąstome mes. Tačiau vienas iš šio žaidimo tikslų galbūt ir yra parodyti, kokie mes visi skirtingi, kaip skirtingai mąstome, nors ir gyvename toje pačioje Lietuvoje. Todėl mokykimės priimti kito nuomonę ir kantriai laukime naujo smagaus žaidimo. Iki susitikimo jame!