Malavio vaiko laimė – už 10 centų per dieną

Kaip išmatuoti laimės pojūtį, galvą suka įvairių sričių mokslininkai ir įvairaus plauko gyvenimo mokytojai, o ties diskusija apie laimės receptus ir kainą iškart galima dėti begalybės ženklą. O kas, jei ta laimė kainuoja 10 centų per dieną?

Dauguma sakytų – utopija ar kad tokiu atveju visi grašius keistų į laimės maišelį ir baigtųsi visos bėdos? Utopija ar ne, tai galima patikrinti praktiškai jau dabar: tapus „Unicef“ nuolatiniu rėmėju ir aukojant vos 3 eurus per mėnesį padovanoti viltį tolimojo Malavio vaikams, kuriems laimė lygu pavalgyti – kartais gal ne tik kasdienės kukurūzų košės, žaisti su kamuoliu – tikru, o ne surištų skudurų krūva, eiti į mokyklą, nesusirgti ir užmigti laukiant ne paskutinio patepimo, o naujos dienos.

Už 10 centų kainuojančią kito dienos laimę – sava laimė: taip jau sutvarkyta gyvenime, kad žmogui būdinga jausti pasitenkinimą, kai jis gali duoti ką nors kitam. Malavis yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė vaikų gyvena skurde ar žemiau skurdo ribos, neturi maisto, vandens, vaistų, ką jau kalbėti apie galimybę mokytis.

Šalyje yra daugiau nei milijonas našlaičių (maždaug 1 iš 6), kurie priversti suktis vieni patys, nes esantys šalia tiesiog neišgali jais pasirūpinti. Įdomus ir faktas, kad šioje šalyje sėkmingas žmogus, t.y. tas, kuris turi kažkokį darbą, išlaiko ne tik savo paties šeimą, bet ir dar keliasdešimt artimųjų. Iškalbinga ir tai, kad net pusė vaikų mirčių Malavyje yra susijusios su nepakankama, prasta mityba, o nusilpusioms moterims dažnai nė nepavyksta išnešioti kūdikių ar šie netrukus miršta dėl neišnešiotumo, infekcijos, deguonies trūkumo.

Žinoma, galima postringauti, kad pasaulio neišgelbėsi, kad žuvų dalijimas priveda prie meškerės metimo ir veltėdžiavimo, kad aplink mus pačius apstu tų, kuriems reikia paramos. Galima ir tiesiog pagelbėti tam, kam manai esant reikalingiausia: beglobiams vaikams, seneliams, gyvūnams, studentų svajonėms ar artimiausiam kaimynui.

O suteikti vilties ir padovanoti galimybę Malavio vaikams laimingiau nugyventi jei ne gyvenimą, tai bent savaitę išvyko jau septintą kartą „Unicef Lietuva“ ir TV3 rengiamos gerumo misijos „Už kiekvieną vaiką“ dalyviai: dainininkai Donatas Montvydas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu, kunigas Ričardas Doveika, „Unicef“ geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė, „Unicef“ vadovė Lietuvoje Jovita Majauskaitė-Staniulėnė ir TV3 žurnalistė Justė Petkevičiūtė.

Misijos dienoraščiai jau virpina tautiečių širdis, o keletą jų minčių pateikia „TV diena“.

R. Doveika: ir skurdas gali būti orus

* Lietuvos žmonės yra jautrūs ir atviri, gebantys padėti ir atsiliepti į daugelio žmonių poreikius. Ne veltui Rūpintojėlio ženklas ir Jo Gailestingumo žvilgsnis yra daugelio žmonių sąmonėje, kuri paliečia širdį ir atveria dosnia ranka. Žaviuosi žmonėmis, kurie mato savo asmeninio indėlio svarbą pasaulio reikaluose.

* Jei sakoma, kad kiekvienas gimstantis vaikas yra dar vienas Dievo pasitikėjimo žmogumi ir pasauliu ženklas, tai kiekvienas išgelbėtas vaikas yra Tavo rankomis kuriama viso pasaulio ateitis. Saugus ir sveikas Afrikos vaikas yra ir Tavo vaiko, anūko sėkmingos bei saugios pasaulio ateities garantas. Svarbu nelikti abejingam…

* Ateities žmogus turi būti išsilavinęs, inovatyvus, moksliškai išprusęs, neabejingas pasaulio reikalams. Ir drįstu dar vieną dėmenį prijungti – dvasingas žmogus turi ateitį šiame pasaulyje. Niekada nenuskurdins žmogaus asmenybės niekas, kas jam padeda būti ir atrasti savo buvimo būdą šiame pasaulyje.

* Čia vaikai nieko neprašo. Jie gimsta skurde, gyvena žemiau skurdo ribos, patiria pasaulio žiaurumą, smurtą, sunkią kovą už pragyvenimą, ir numiršta tyliai, tapdami tik statistikos dėmeniu. Čia vaiko mirtis nesukelia triukšmo. Čia mirštančių vaikų tūkstančių statistikose pasaulis gyvena savo ritmu ir skaičiavimais. Ir kartais būtent tas skaičiavimo mentalitetas ir tampa priežastimi, kad vaikai miršta tyliai. l Bandai stebėti juos ir galvoji, kaip svar bu, kad mūsų vaikai jaustųsi laimingi ne nuo daiktų, žaislų gausos, bet nuo galimybės būti kartu, bendrauti. Matyt, retas mūsų šeimų vaikas moka taip nuoširdžiai džiaugtis smulkmena. Paprasta, nuo žemės pakelta smilga, kuri susipina į plaukus ir tampa nuostabiais rezginiais ant galvos. Jiems pakanka ir tokių dalykų.

* Juk ir skurdas gali būti orus, nepriteklius niekada nėra netvarkos ar apsileidimo ženklas.

*Man ši diena suteikė vaikystės prisiminimų bangą. Kuomet murzini lakstėme po kiemus, nenorėjome eiti valgyti, buvome, neturėjome daugybės dalykų, bet buvo patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien esu labai laimingas žmogus. Dar vieną dieną, kartu su vaikais išgyvenau ir savo vaikystę.

V. Kochanskytė: reikia ne gailėti, o padėti

* Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis, būreliais stoviniuojantys šalia kelio – lyg kažko lauktų… Ko? Svajonių išsipildymo, geresnių laikų, tėčio, grįžtančio su krepšiu dovanų… O gal tiesiog nėra kur eiti? Nei atskiro kambario, užversto žaislais, knygomis, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono, nei sporto klubo ar baseino... Liūdnose vaikų akyse atsispindi skurdžios valstybės realybė su instinktyviu noru išgyventi. Nors ir be vandens, be maisto, be vaistų...

* Kokia didžiulė ta Afrika, kokia galybė nuskriaustųjų. Ar įmanoma juos visus išgelbėti? Bet pasidovanoti dieną, pilną artimo meilės, kiekvieno mūsų galioje. O padarius gerą darbą, gerai išsimiegoti – kokia laimė!

* Diena, pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kun. Ričardu juokavome, kad, bėdai prispyrus, galėtume išgyventi: sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi, ir keliautume po Afriką.

* Taip ir supranti, ko vaikai laukia pakelėje. Laukia žmonių, kurie turėtų jiems laiko: su jais draugautų, juos mokytų, žaistų, juoktųsi. Ir laukia ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Jie nori gyventi drauge su tėveliais ir mamytėmis, o ne lūkuriuoti, kada jie nuo darbų atsiplėš ir suras jiems laiko... Tad ir sėdinėja vaikai pakelėse, laipynėse – gal eis pro šalį geras žmogus: sustos, nusišypsos, paspaus ranką, kažką gero pasakys. Ir nušvis vaiko akys, veidą nutvieks šypsena, o širdį užlies pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas ateitimi, kurioje yra vietos jam ir jo svajonėms.

* Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Didumas“ dalijasi išmintimi: ,,Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu: turbūt, esu čia ne dėl savęs, turbūt esu čia dėl ko nors kito“. Ne gailėti čia gyvenančių žmonių reikia, o jiems padėti.

D. Montvydas: Lietuvoje mes turime viską

* Šios dienos susitikimas su Malavio vaikais sugriovė mitą, kad jie labai nelaimingi vargšai, kaip aš maniau. Sakyčiau, kad iš jų net galima pasimokyti laimės… Na, gal ir negalima, bet man atrodo, kad jie laimingesni nei mes, nors mes turime santykinai viską.

* Čia gyvenantiems žmonėms reikia trijų elementarių dalykų, kurie nuo jų nepriklauso, o priklauso nuo pinigų. Tai maistas, medicina ir mokslas. Nuo to priklauso jų gyvybė ir ateitis. Tačiau nors ir neturi šių dalykų, atokiame Malavio kaimelyje sutikti žmonės man nepasirodė nelaimingi. Jie man įvardijo, kad jų laimės skalėje vaikai ir šeima užima pirmą vietą.

* Žinoma, klausantis tų istorijų, nesinori įsileisti svetimų žmonių energijos, reikia ją riboti. Tačiau mano misija – išklausyti.

* Dėl to klausiau mąstydamas logiškai, mažiau emociškai. Čia tokių šeimų labai daug ir jei tą jų nerimą bei stresą įsileisiu, žinau, tai pakenktų ir man pačiam. Bet labai svarbu suprasti, kad reikia veikti, organizuoti „bapkes“, nes čia tikrai reikalingi pinigai. O jei aš verksiu ar pratrūksiu ašaromis, vargu ar jiems padėsiu.

* Žiūrint į vaikus gatvėse, atrodo, kad jie kaip laukinukai, žvėreliai. Važiuojant viešbučio link pasijaučiau nesaugiai ir tada mane „už širdies griebė“, kai pradėjau galvoti apie savo šeimą... Kas būtų, jei pamatyčiau savo vaikus tokioje aplinkoje? Žinau, kad man būtų labai didelis stresas. Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turime galimybę vaikams sukurti gerą ateitį. Galvojau ir apie tai, kad čia vaikai, užuot galėję gilintis į savo talentus, svajones, gabumus, tikslus, realiai praleidžia dieną ieškodami maisto, uždarbio ir ką apsirengti.


Nuolatiniais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

juoda

juoda portretas
spalva blogai.

Vilius

Vilius portretas
Lietuvos vaiku ziurekit, jei norit gero padaryt

...

... portretas
Che: " išvyko jau septintą kartą „Unicef Lietuva“ ir TV3 rengiamos gerumo misijos „Už kiekvieną vaiką“ dalyviai"... - ach, žiūrėkim kokius signalus jiems siunčiam: 'Baltieji - geradariai, mūsų vienintelis siekis - jumis pasirūpint, mums tie 10ct nieko nereiškia... bet jūs toli, keliai čia prasti, tad kol atvykstam...'... Tai tie juodukai ir supranta kad reikia PATIEMS vykti pas tuos baltuosius, ir MANO kad ten viskas 'darmai', ir nepajėgia suprast kad ten kur pas juos pakanka 10ct, Europoje jau reikia šimtų eurų.
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių