M. Kuzminskas – apie vasarą kaime, pravardes ir automobilius

Po treniruotę kasdien, žygiai baidarėmis, kelionės automobiliu po Lietuvą, krepšinio stovykla vaikams, na ir didžiausia šventė – vestuvės, – tokia buvo NBA lygos Niujorko „Knicks“ krepšininko Mindaugo Kuzminsko vasara. Ji baigiasi rytoj, kai Palangoje prasideda Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovykla. Po jos – įtemptos varžybos už Lietuvą Europos čempionate, jam pasibaigus – „Knicks“ treniruočių stovykla ir naujas sezonas.

– Mindaugai, ši vasara tau – ypatinga. Ką tik atšventei vestuves, ką dar spėjai nuveikti grįžęs iš Niujorko?

– Turėjau ilgą vasarą, ilgiausią per visus 10 karjeros metų. Daug visko nuveikėme, laikas greitai prabėgo, užteko jo ir treniruotėms, ir socialiniams projektams, ir seniai nematytus draugus, gimines aplankyti. Turime tradiciją kasmet kartą ar du su draugais ir šeima plaukti baidarėmis. Šiais metais pavyko praplaukti Verseka ir Merkiu, paskui grįžome į močiutės namą miške. Tame vienkiemyje – visiška ramybė, tualetas lauke, mobilusis ryšys neveikia, gali nuo visų pasislėpti, atitrūkti, pabūti su savimi. Laukinis gyvenimas, net blogas oras netrukdo.

– Trečius metus su broliu Sauliumi vasaromis organizuojate krepšinio stovyklą vaikams. Kaip kilo tokia mintis?

Jei vienas varžybas sužaidei gerai, negali sustoti ir užriesti nosies, nes dar po dviejų lygiai taip pat sėkmingai gali atsidurti dugne. Niujorke kasdien turi savo sugebėjimus įrodinėti iš naujo.

– Krepšinio stovyklų perspektyviems vaikams yra daug, bet ne visi į jas patenka. Pats niekuomet nebuvau perspektyvus vaikas, į stovyklas manęs nekviesdavo, įsiprašydavau savanoriu, nešiodavau vandenį ir rankšluosčius. Štai, todėl ir kilo idėja kviesti tuos, kurių niekas nekviečia, paaiškinti jiems, kad laimė ne visada yra karjeros viršūnėje. Norinčių daug, ne visus galime priimti, kad nenukentėtų stovyklos kokybė. Vaikai gyvena Palangoje, gali sportuoti, maudytis, gauna aprangą, sportinius batelius iš rėmėjų, kviečiame svečių, kurie pasakoja įdomias savo sėkmės istorijas. Aš ir pats ten nuvažiuoju, pabūnu porą dienų. Šiais metais pabuvau prieš rinktinės stovyklą, važiavau į Palangą anksčiau.

– Ko vaikai dažniausiai stovyklose tavęs klausia? Ką labiausiai nori apie tave žinoti?

– Vaikų klausimai Amerikoje ir Lietuvoje, pastebėjau, labai skiriasi. Lietuviai vaikai klausinėja, kaip tapti garsiu krepšininku, kaip padaryti karjerą, domisi, kaip sekasi NBA bendrauti su komandos draugais. Amerikos vaikai nori žinoti, kokio didumo name gyvenu, ar vairuoju „Ferrari“?

– Ir tikrai – ar turi „Ferrarį“ Niujorke?

– Neturiu ir nemanau, kad turėsiu.

– Įdomu, kokiais automobiliais važinėja tavo komandos draugai?

– Įvairiais. Kai kurie – didelėmis amerikietiškomis mašinomis, kai kurie – sportinėmis. Man patinka, kad niekas nekreipia dėmesio, į kokį automobilį sėdi ir kas su kokiu į treniruotes atvažiuoja. Gali pamatyti krepšininkų ir su ferariais, ir su džipais, ir su kuperiukais.

– Smalsu, kuris iš Niujorko „Knicks“ komandos draugų įsiraito į mini automobilį?

– Įsiraito 2,10 cm ūgio centras Marshallas Plumlee.

– Ilgos kojos netrukdo?

– Kartą paklausiau, kokia yra jo svajonių mašina. „Aš jau turiu savo svajonių automobilį“, – atsakė. Esame juo važiavę trise, visi gerokai virš dviejų metrų ūgio. Tilpome, buvo linksma.

– Kai pats renkiesi automobilį, kas tau svarbiausia?

– Svarbiausia, kad saugiai nuvažiuočiau iš taško A į tašką B. Ir kad tilpčiau.

– Vis dėlto, grįžęs į Lietuvą, sėdi į „Volkswagen“ markės automobilį. Šį kartą išsirinkai naująjį „Arteon“.

– „Volkswagen“ mane tarsi persekioja. Pačia geriausia prasme – pirmasis automobilis, kurį man davė važinėti tėtis, buvo „Passat“, kai pirkau nuosavą, nusipirkau „Volkswagen“'ą, Ispanijoje, Malagoje, ši bendrovė rėmė mūsų komandą, taigi, visi tokiais automobiliais važinėjome. Aš jau toks – jei man kas patinka, nematau reikalo keisti.

– Rudenį Niujorke, jau dabar su žmona Egle, grįšite į tuos pačius namus?

Pats niekuomet nebuvau perspektyvus vaikas, į stovyklas manęs nekviesdavo, įsiprašydavau savanoriu, nešiodavau vandenį ir rankšluosčius.

– Greičiausiai. Įsikūrėme name, kur gyvena ir daugiau komandos draugų, kviečiame vieni kitus vakarienės. Man atrodo, kaip bendrauji laisvalaikiu, taip ir aikštelėje vyksta reikalai. Pirmosiomis dienomis, kai atvykau, prisipažinsiu, buvo neramu – priims, nepriims. Per olimpinių žaidynių atidarymą jau žinojau, kad žaisiu Niujorko „Knicks“. Pamatęs komandos senbuvį Carmello Anthony svarsčiau – gal nueiti su juo pasisveikinti? Taip ir neišdrįsau – kas jei nepažins? Per pirmąją treniruotę Carmello pats priėjo, pradėjo pasakoti savo įspūdžius iš Olimpiados. Prisipažinau jam neišdrįsęs prieiti, o jis nusijuokė: „Jau tada žinojau, kad pas mus žaisi“. Olimpiada Amerikoje – didelis įvykis, tai, kad joje dalyvauji, tarsi pakylėja laipteliu aukštyn.

– Tavo pavardę komandos draugams ištarti, matyt, sunku. Gal jau gavai kokią naują pravardę?

– Mane kviečia Kuz, kartais šaukia Kus Kus, kaip kruopas, dažnai pavadina Smailu (Smiley). Turbūt dėl šypsenos. Bičiuliai sakė, kad per pirmąsias rungtynes buvo skaudu klausyti, kaip komentatorius laužė liežuvį mėgindamas ištarti mano pavardę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių