Legendinio grafičių meistro darbai apšlakstyti krauju

Sužviegė automobilio stabdžiai. Nespėjęs atsisukti vaikinas pajuto stiprų smūgį. Prabudo tardymo izoliatoriuje. To vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje legendinių grafičių meistrų latvis Vadimas Meikšanas niekada nepamirš. Sienos, ant kurių jis piešė, buvo paženklintos ir jo krauju.

Rekordas pasiektas Vilniuje

Latviui V.Meikšanui – 41 metai. Garsaus grafičio meistro pravardė Krys, kuria jis nuo jaunystės pasirašinėja savo kūrinius, žinoma įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Vadimas su mokiniu ir draugu Andrejumi "Oze" piešė 6 dienas. "Miegojome po tris valandas ir intensyviai dirbome. Bet idealiai nupiešti reiktų maždaug mėnesio", – pripažino grafičių meistras.

Vadimas dirba interjero dizaineriu. Tarp jo klientų – garsūs ne tik latvių verslininkai, medikai, menininkai, oligarchai. Beje, jo sukurtas namo interjeras Majamio mieste JAV buvo aukštai įvertintas.

Už užtrauktų užuolaidų

O prasidėjo viskas nuo dokumentinio filmo apie grafičių meną JAV. 1984 m. vaikinukas dirbo didžėjumi kultūros namuose ir mokykloje. Naujausius garso įrašus gaudavo per Latvijos menininkus. Per juos į rankas papuolė ir minėtas filmas, kuris jį gerąja prasme šokiravo: "Nestandartinė koncepcija mane iškart pakerėjo ir sieloje sukėlė revoliuciją."

Vyras puikiai pamena, kaip iš prekiautojų išsinuomojo vaizdo magnetofoną, užtraukė užuolaidas ir žiūrėjo filmą apie hiphopą bei kylančią pirmųjų grafičių meistrų bangą Niujorke.

Vadimą pakerėjo ir breikas. Šį šokį jis ir dabar šoka su savo vaikais – 15 metų Konstantinu ir 6 metų Anastasija. Jie, beje, irgi piešia.

Grėsė baudžiamoji atsakomybė

Pirmą kartą sieną Vadimas išpiešė dar 1985 m. Tai buvo dalis hiphopo kultūros – iššūkis, siejęs novatoriškus ir nestandartinius žmones tuometėje TSRS, kuri buvo atsiribojusi nuo vakarietiškosios kultūros.

"Norėjosi piešti dieną, prie žmonių, kad jie matytų, kaip gimsta piešinys, – neslėpė Vadimas. – Nors dažnai piešdavau ir naktimis. Ne kartą teko sprukti nuo milicininkų ar civiliais persirengusių teisėtvarkos pareigūnų."

Žmonės, iš pilkos masės išsiskiriantys apranga ir neįprastais darbais, buvo laikomi pavojingais. Tuomet Vadimui grėsė baudžiamoji atsakomybė už "antitarybinę propagandą ir valstybinio turto niokojimą".

"Buvo toks straipsnis, – nusijuokė grafičių meistras. – Buvo ir kraujo. Buvo naktų ir dienų, praleistų tardymo izoliatoriuje."

Išdavė dažų kvapas

"Grafičius propagavau po visą TSRS, – pamena Vadimas. – Mane kviesdavo atvykti ir atsivežti tik dažų. Nemokama nakvynė, maitinimas buvo garantuoti."

Rygos fabrike jau buvo gaminami dažai pagal modernias technologijas. "Kartą naktį pasklidus dažų kvapui mane pastebėjęs praeivis iškvietė policiją, – 1986 m. Maskvoje nutikusį įvykį puikiai prisimena Vadimas. – Vos spėjau sudėti aerozolio pakuotes, kai užklupo milicininkai. Sakau, kad čia ne aš piešiau, pažiūrėkit, dažai sausi. Milicininkai nežinojo, kad jie greit džiūsta, todėl nuskubėjo ieškoti pažeidėjų."

Gandas, kad atvažiuoja grafičių piešėjas, pasklisdavo žaibo greičiu, ir ten, kur jis ketindavo demonstruoti neregėtą meną, susirinkdavo daug smalsuolių ar kitų pradedančių meistrų.

"Mūsų nepripažino visuomenė, valdžia, bet kartu tai buvo estetika, sukelianti gerų emocijų", – Vadimas teigė, kad jis niekada nepiešdavo ant istorinių, architektūrinių paminklų, privačių namų, o pasirinkdavo apleistas vietas, tvoras, gamyklas.

Išsilaikė daugiau nei 20 metų

Nors grafičiai tarybiniais laikais buvo iššūkis, prilygo didvyriškumui, ne visiems buvo priimtinas novatoriškas Vadimo įvaizdis. Kartą Karabache vyrų tualete jį apsupo keli vyrai, kuriems nepatiko vaikino šortai. "Ko tu rengiesi it boba!" – durklą į Vadimo šoną įrėmė vienas jų.

"Baltijos šalys tuomet buvo novatoriškiausios, tai ir stebindavo, ir žavėdavo kitų respublikų gyventojus. Teisėtvarkos pareigūnai mums padarydavo išimčių", – atskleidė grafičių meistras.

Vadimas neslepia pasitenkinimo, kad kai kurie jo darbai Rusijoje, Ukrainoje, taip pat Latvijoje išlikę iki šių dienų. Jiems jau daugiau nei 20 metų.

"Dabartiniai grafičių meistrai – jaunoji karta – kitaip išauklėta. Jie greitai sunaikina tavo kūrinį, piešdami ant viršaus. Ir neretai – geresnį piešinį. Mano jaunystės laikais, norėdamas pasirungti, piešdavai greta, kad kiti galėtų įvertinti, kieno piešinys geresnis", – palygino grafičių veteranas.

Neįleido į karinę bazę

Keisčiausia vieta, kur piešė latvis? Ilgai nemąstęs V.Meikšanas išskyrė kalnus Kazachstane. Troleibusai, autobusai, automobiliai, namų, butų, gamyklų, pastatų sienos ir net kanalizacijas valančios cheminės mašinos – įprasti objektai.

Didžiausias Vadimo grafitis Latvijoje – Maduonos miestelyje išpiešta apie 80 metrų ilgio ir 8 metrų aukščio Kultūros namų siena. Ant jos puikuojasi garsiausių šalies veikėjų, turėjusių įtakos šio provincijos miestelio vystymuisi, portretai.

"Gaila, kad man Murmanske uždraudė piešti ant povandeninio laivo vien dėl to, jog kitos šalies piliečiui negalima apsilankyti Rusijos karinėje bazėje", – nusijuokė V.Meikšanas.

Pravardė – iš paauglystės

Kodėl jo pravardė – Krys? Latvis šypsosi. Iki 13 metų jis labai mėgo animacinius Walto Disney filmukus "Tomas ir Džeris", "Peliukas Mikis". Pastarąjį mokykloje netgi ėmė parodijuoti, tad netrukus jam prilipo Mikio pravardė.

Tiesa, mokytojai paliepė nenaudoti vakarietiškų vardų ir Vadimą vadino tik peliuku. Tačiau vieną dieną už šunybes klasės draugas pyktelėjo ir pasakė, kad jis nebe peliukas, o visas žiurkinas (rusiškai "žiurkė" – "krysa" – red. past.). "Pravardė "Krys" prigijo labai greitai", – nusikvatojo latvis.

Beje, kriminaliniai autoritetai jo ne sykį teiravosi, ar pravardė nesusijusi su jų žargonu ir nereiškia skundiko. "Būdami vaikai net nežinojom tokios prasmės ir šia pravarde netrukus mielai pasirašinėjau savo darbus, tai tapo mano prekės ženklu", – šypsojosi meistras.

Ir verslas, ir malonumas

Ar dabar grafičiai jam tik verslas? "Šis užsiėmimas turi dvi medalio puses. Aš dirbu savo malonumui, tačiau iš to uždirbu ir pinigų, todėl galiu siekti to, ko noriu", – sakė jis.

Vadimas pamena, kaip jo vaikus be eilės priėmė į vaikų darželį, nes pažadėjo nemokamai išdažyti ir gražiais piešiniais išmarginti pastato sienas.

"Vienam piešiniui reikia labai daug dažų, – aiškino Vadimas. – Mažai vaivorykštei – septynių aerozolio pakuočių. Važiuodamas pas jus dažų vežiausi visą furgoną."

Kokios spalvos jam gražiausios? Garsus grafičių meistras įvardija mėlyną bei žydrą ir jų atspalvius, taip pat raudoną ir apelsininę.

O jei jis būtų spalva, kokia norėtų būti? "Balta, – ilgai negalvojęs atsakė Vadimas. – Joje yra viskas. Vienose kultūrose – ramybė, tyrumas, dieviškumas, kitose – skausmas ir gedulas. Visa tai susipynę ir neatsiejama, kaip ir mūsų gyvenimas."

Istorija ir mada

Grafičiai datuojami senovės Romos imperijos laikais, yra aptinkami net ir ant Egipto piramidžių Afrikoje bei kituose žemynuose.

Šiuolaikiniai grafičiai išpopuliarėjo Niujorke apie 1970 m. Juos piešė darbininkų kvartalų jaunimas. 1971 m. dienraštis "New York Times" savo straipsnyje pirmą kartą sąvoką "graffiti" pavartojo naujajai miestų meno rūšiai apibrėžti.

Vienas garsiausių pasaulio grafičių – ant Berlyno sienos. Jos fragmentai yra įvairių šalių šiuolaikinio meno muziejuose.