Kunigas R. Doveika Paberžėje: laisvoje šalyje kausto baimė kalbėti

19-oji sukaktis

Susiburti bendrai maldai ir drauge pasidžiaugti gydančia bei prasmingesnei kasdienybei įkvepiančia muzikos galia festivalio organizatoriai būtent birželį kviečia neatsitiktinai. Šio mėnesio 23-iąją dieną išmušė Tėvo Stanislovo žemiškųjų darbų pabaiga.

„Tai 19-osios jo sugrįžimo į Dangiškojo Tėvo namus metinės, – susirinkusiems priminė Paberžėje šv. Mišias ypatingą sekmadienio pavakarę aukojęs visų mylimas žymusis kunigas Ričardas Doveika, 2005-aisiais dalyvavęs ir Tėvo Stanislovo laidotuvėse. – Jo kūnas čia pat – šalia mūsų, jo mintys – kiekviename iš mūsų, kiekvienas jaučiame jo atvirą glėbį, kviečiantį prisėsti, pabūti, pailsėti.

Šiandien šv. Mišias aukoju vilkėdamas arnotą, kurį, kaip priminė parapijos klebonas, Tėvas Stanislovas buvo apsivilkęs aukodamas paskutiniąsias savo Mišias šioje bažnyčioje. Po tų Mišių jis daugiau nebeperžengė Paberžės bažnyčios slenksčio – atgulė šalia. Vilkėdamas šį drabužį šiandien jaučiu ant peties uždėtą Tėvo Stanislovo ranką ir jį kalbantį jums visiems.

Labai džiaugiuosi būdamas čia ir nuoširdžiai dėkoju visiems susirinkusiems pagerbti Tėvą Stanislovą bei norintiems priimti jo itin vertintą dovaną – dainų, giesmių, muzikos ir kultūros gelmę.“

Laisvoje šalyje kausto baimė kalbėti

Aukodamas šv. Mišias kunigas R. Doveika pabrėžė svarbiausias Tėvo Stanislovo mums paliktas pamokas, akcentavo šiandieninės visuomenės susiskaldymą ir laisvę krauju išsikovojusios tautos baimę kalbėti.

Tėvas Stanislovas, kaip ir Kristus: vienų buvo itin branginamas, o kitų – apeinamas, jį kažkas laikė priešu, bet jis pats priešų neturėjo.

„Tėvas Stanislovas buvo ir iki šiol yra mokytojas kiekvienam iš mūsų. Be visų kitų vertybių, jis mus moko ir gebėjimo būti pačiu savimi, būti tikru.

Viešojoje erdvėje neseniai nuskambėjo, kad net 80 proc. mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę. Į kokią duobę mes, kaip tauta, esame įkritusi? Nesinorėtų tikėti, kad mūsų tautos 30-mečio nepriklausomybės vaisius yra žmoguje glūdinti baimė išsakyti savo nuomonę, nes būsi užčiauptas, pastumtas. Toks vaisius mums nereikalingas, – kalbėjo gerbiamas kunigas. – Turime ištiesti ranką į mokytoją, kad gebėtume išlikti autentiški.

Tėvas Stanislovas, kaip ir Kristus: vienų buvo itin branginamas, o kitų – apeinamas, jį kažkas laikė priešu, bet jis pats priešų neturėjo.

Jis buvo taikytojas. Tokių žmonių šiandien mums labai trūksta. Tėvas Stanislovas taikė skirtingus kitoniškumus ir visada primindavo, kad mus jungia daugiau nei skiria, kad Dievo vaiko grožis yra skirtingumų darna.

Tėvas Stanislovas taip pat buvo tėviškas: jis mokė, aiškino, formavo, kai reikėdavo – subardavo, pasakydavo griežtesnį žodį, bet niekada nė vienam nepriekaištavo, nekritikavo ir nežemino žmogaus už jo netobulumus. Mokyti nesmerkiant – tai menas. Tėvas Stanislovas buvo išskirtinis mokytojas. Jis kiekvieną mylėjo tėviškai, todėl šalia jo atrasdavo vietą visi, visi šalia jo jautėsi saugiai.“

Vertino laisvę ir gyveno savo pašaukimu

Toliau tęsdamas savąjį pamokslą, dvasininkas R. Doveika priminė, jog Tėvas Stanislovas itin brangino laisvę ir laisvais tapti kvietė kiekvieną.

Tačiau vieno dalyko su Tėvu Stanislovu nebuvo galima daryti – juo manipuliuoti ir jo paneigti. Toks yra laisvas žmogus – kuriuo negalima manipuliuoti ir kurio negali paneigti.

„Laisvę Tėvui Stanislovui reiškė ypatingas priklausymas bei kilni tarnystė Dievui, Tėvynei ir žmogui. Tai buvo savo pašaukimu gyvenantis žmogus, supratęs savo kunigiškos tarnystės svarbą, savo žmogiško artumo kitiems būtinybę.

Tačiau vieno dalyko su Tėvu Stanislovu nebuvo galima daryti – juo manipuliuoti ir jo paneigti. Toks yra laisvas žmogus – kuriuo negalima manipuliuoti ir kurio negali paneigti.

Jis gebėjo pasakyti drąsų žodį, pataisyti, kai matydavo, kad išeinama iš kelio ar pasirenkama ne bendrojo gėrio kryptis, bet niekad nepasiduodavo būti kažkieno nuosavybe, reklaminiu veidu, politinių pažiūrų atrama – visada buvo visų ir virš visų, laisvu ir niekieno, – prisiminimais, kokį Tėvą Stanislovą pažino pats, dalijosi R. Doveika. – Jis norėjo, kad kiekvienas būtume asmenybės. Sakė: rūpinkis, mylėk, aukokis ir stenkis, gyvenk savo autentišką gyvenimą, nepataikauk, neparduok sielos, nesiderėk su sąžine, nesityčiok iš vertybių, gerbk, saugok ir patirsi didžiausią laisvės dovaną – vidinės laisvės pajautimą.“

Mokėjo klausyti

Pasak R. Doveikos, Tėvas Stanislovas buvo jautriai klausantis žmogus – visuomet sukurdavo galimybę kalbėti kitam.

„Šiandien matome, kad kartais turėti galimybę išsikalbėti prilygsta galimybei išlikti gyvam, – pabrėžė dvasininkas. – Šalia Tėvo Stanislovo atsiverdavo daugelio žmonių vidiniai gyvenimai, nukrisdavo nuodėmių pančiai, paliesdavo Dievo gailestingumo malonė, susitaikymo džiaugsmas su savimi, su Dievu, su artimu. Šalia jo visa aplinka tapdavo patikima klausykla. Jis kiekviename matė buvimo grožį ir daugeliui sugrąžino gyvenimus.

Jis gebėjo pasakyti drąsų žodį, pataisyti, kai matydavo, kad išeinama iš kelio ar pasirenkama ne bendrojo gėrio kryptis, bet niekad nepasiduodavo būti kažkieno nuosavybe, reklaminiu veidu, politinių pažiūrų atrama – visada buvo visų ir virš visų, laisvu ir niekieno.

Po šių šv. Mišių ir koncerto namo mes grįšime kitokie – pilni gerumo, pagarbos, vidun įsileidę ramybės. Tėvas Stanislovas troško mums gero. Išmokime bent vieną jo pamoką – būkime gerais žmonėmis vienas kitam. Tik tiek. Ir net tiek.“

Išsaugojo maldos ir meno darną

Paberžės muzikos festivalio meno vadovas, operos solistas Liudas Mikalauskas atkreipė dėmesį, jog Tėvas Stanislovas mokėjo puikiai suderinti tai, kas sakralu, tautiška ir priklauso kultūros, meno pasauliui.

„Jis gebėjo meistriškai visą tai sudėti į darnią visumą“, – šia mintimi L. Mikalauskas pradėjo festivalio muzikinę programą ir į sceną pakvietė pasaulio teatrų scenų žvaigždę, dainavusią su didžiausiais operos grandais – aukščiausio profesionalumo sopraną Nomedą Kazlaus, kuriai akomponavo ilgus metus Lietuvoje gyvenantis bei kuriantis pianistas Vincenso de Martino.

Savo balsu bei subtiliu humoro jausmu publiką tradiciškai džiugino ir pats L. Mikalauskas.

Plaukus papuošė ypatingos gėlės

Žiniasklaidoje pristatoma kaip operos karalienė, nulipusi nuo scenos N. Kazlaus pavergia atvira bei žemiška siela, šalia kurios gera ir jauku būti. Žymi atlikėja atskleidė Paberžėje viešinti pirmą kartą, tačiau tiek užteko pajusti, kokia ypatinga yra per daugelį metų Tėvo Stanislovo maldų bei minčių pripildyta ši vieta.

„Fantastiškas jausmas. Labai malonu būti Paberžėje, – pirmaisiais įspūdžiais pasidalino N. Kazlaus. – Visose išmelstose vietose, vos atvažiavus, užplūsta šiluma.

Beje, į Paberžę atvykau taip pat iš ypatingos erdvės – Šventojo Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno, šią naktį ten nakvojau. Lankiau savo sielai artimus bičiulius brolius pranciškonus – brolį Benediktą ir brolį Astijų.

Ryte brolis Benediktas padovanojo savo auginamų rožių, kurias atsivežiau į Paberžę. Kadangi šiandien labai karšta, nusprendžiau į sceną lipti susegusi plaukus ir papuošusi juos brolio Benedikto rožėmis bei Tėvo Stanislovo žemėje skintomis lauko gėlėmis, – apie netikėtą sceninio įvaizdžio sprendimą pasakojo atlikėja. – Štai tokia improvizuota šukuosena.“

Pašaukimą ir matai, ir jauti

Pasirodydama dvasininko atminimui skirto festivalio scenoje, N. Kazlaus atskleidė, kad jos ryšys su tikėjimu yra gilus.

„Aš, be jokios abejonės, esu katalikė, krikštyta Šventosios Onos bažnyčioje. Mano šeimai religija, tikėjimas, buvimas su Dievu yra labai reikšminga, – kalbėjo atlikėja. – Nesvarbu, kokią religiją žmogus išpažįsta – turime būti tolerantiški. Svarbiausia, kad tikėjime žmogus atrastų dvasinį pakylėjimą, – įsitikinusi pašnekovė. – Aš pati labai mėgstu operos solistus lyginti su dvasininkais tuo aspektu, kad ir vieniems, ir kitiems būtinas pašaukimas. Jų darbas yra misija, kuriai atsiduodami visa širdimi, jie spinduliuoja ir neša šviesą.

Jei menininkas, kaip ir dvasininkas, savo tarnystei nejaučia pašaukimo – žmonės iškart tai pastebi ir supranta.“

Iš pasaulinių scenų – į mažutę Paberžę

N. Kazlaus Paberžės festivaliui skirtą kūrinių repertuarą rinko itin atsakingai. Atlikėja siekė, kad šios melodijos įkvėptų publikos dvasią. „O kur įkvėpimų ieško jautri Jūsų pačios siela?“ – pasiteiravau viešnios.

„Per daugelį metų sukaupiau įvairiausių receptų, kaip atrasti dvasinę ramybę ir save pakylėti po sunkių kelionių, gausybės koncertų bei spektaklių. Tai ateina ne tik su patirtimi, bet ir iš Dievo malonės, – užsimena N. Kazlaus. – Dievas mums atsiunčia tinkamus žmones, tinkamą aplinką. Štai broliai pranciškonai sakė, jog kasdien esu jų maldose. Nuostabu gyventi, kai žinai, kad broliai už tave meldžiasi. Jie supranta mano atsidavimą, įsipareigojimus, misiją žmonėms ir labai palaiko.“

Aš pati labai mėgstu operos solistus lyginti su dvasininkais tuo aspektu, kad ir vieniems, ir kitiems būtinas pašaukimas. Jų darbas yra misija, kuriai atsiduodami visa širdimi, jie spinduliuoja ir neša šviesą.

Žinomiausiuose pasaulio teatruose koncertuojanti atlikėja mielai sutiko pasirodyti ir, palyginti, mažutėlėje Paberžės festivalio – tiesa, neretai sutraukiančio gerokai daugiau kaip tūkstančio klausytojų publiką – scenoje.

„Ne scenų dydis svarbu, – tvirtai tarė N. Kazlaus. – Svarbiausia, ko mes susirenkame ir kam mes dainuojame.

Gyvenimą kuria žmonės – žmonės ir iš mažų miestelių, ir iš didelių miestų. Nėra skirtumo, iš kur jie – visi prieš Dievą esame vienodi: ir prezidentai, ir karaliai, ir maldininkai, ir atlikėjai. Gyvenimo pagrindas – pagarba ir meilė absoliučiai kiekvienam žmogui.

Besiruošiant koncertui, man buvo svarbu artimiau pažinti Tėvo Stanislovo asmenybę bei pasaulėžiūrą. Skaičiau šio dvasininko pamokslų rinkinį „Apie meilę ir tarnystę“.

Tėvas Stanislovas būtent meilę visiems ir skiepijo, aiškino, kad iš žmogaus paprastumo, gerumo, pagarbos kiekvienai gyvai būtybei ir gimsta gražūs dalykai.“

Publika festivalio pasiilgsta

Vieno iš Paberžės festivalio organizatorių – labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Virginija Ragauskienė džiaugėsi, kad renginio populiarumas sulig kiekvienais metais tik auga ir į Paberžę atvykti pakviečia daugybę iki šiol čia dar nė sykio nesilankiusių žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių. Sekmadienį vykęs pirmasis šių metų festivalio koncertas publikos gausa buvo rekordinis.

Jei menininkas, kaip ir dvasininkas, savo tarnystei nejaučia pašaukimo – žmonės iškart tai pastebi ir supranta.

„Paberžės festivalis nesiliauja stebinti: kuo toliau, tuo daugiau žmonių jis pritraukia. O publika labai skirtinga – čia atvyksta tiesiog kartos: seneliai su vaikais ir anūkais, matome ir daug naujų veidų. Taigi festivalis žmonėms reikalingas ir jų laukiamas, todėl nepaprastai gera kaskart publiką pakviesti į šiuos renginius, – sakė V. Ragauskienė. – Matyti gyvą, žmonių lankomą Paberžę buvo didelis Tėvo Stanislovo troškimas. Džiaugiamės šį dvasininko norą galėdami įprasminti vienuoliktus metus čia rengiamu jo atminimui skirtu muzikos festivaliu.“

Kasmetinį Paberžės festivalį organizuoja labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“. Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – „Vikonda grupės“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato kleb. dekanas kun. Žydrūnas Paulauskas, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.

Rėmėjai: UAB Kėdainių konservų fabrikas, UAB „Krekenava“, „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ ir Kėdainių rajono savivaldybė. Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.