Jordanija kitaip, arba kaip šešios lietuvaitės beduinus stebino

Artimųjų Rytų šalyje – Jordanijoje jau teko lankytis. Įžymioji Petra ir kiti kultūros paminklai labai įspūdingi, bet grįžti privertė ne jie, o prisiminimai apie žvaigždėtą naktį, praleistą nuostabioje dykumoje, ir pasakojimai apie nerealaus grožio tarpeklius.

Tylos ir spalvų karalystė

Vadi Ramo kaimelyje, esančiame šalia to paties pavadinimo dykumos, susitikome su savo gidu Salemu ir pagal beduinų tradicijas buvome pavaišintos juoda labai saldžia arbata.

Mūsų ketinimai keturias dienas bastytis po dykumą su kuprinėmis ant pečių ir naktis praleisti po atviru dangumi Salemo nenustebino, mat jis bendravo jau ne su pirma lietuvių grupe. Puikiai suprato: nesame normalūs turistai, kitaip nebus – mus reikės vežioti visureigiais ir nakvindinti kempinguose. Tik Salemo brolis dar bandė gąsdinti arabais iš Saudo Arabijos, kurie gali pereiti netoliese esančią sieną ir pagrobti naivias lietuvaites.

Po neilgų diskusijų sutarėme: visureigiu nuvažiuosime iki aukščiausio dykumos kalno, įkopsime į jį lydimos Salemo, pamojuosime Saudo arabams, po to būsime nugabentos toliau nuo pavojingos sienos. Ten – pačios sau šeimininkės.

Tiltus sukūrė gamta

Planas pasisekė puikiai. Nakvojome gražiame tarpeklyje. Iš pradžių dar glumino spengianti tyla, bet vėliau taip patiko, kad, palikus dykumą, prie nakties garsų teko pratintis iš naujo.

Kitos trys dienos buvo kupinos nepakartojamų vaizdų, adrenalino, kopiant ant akmeninių tiltų, malonių akimirkų geriant arbatą ir bendraujant su beduinais.

Keliaudama Vadi Ramo dykuma dar kartą įsitikinau: gamta yra nenuspėjama ir nepralenkiama menininkė. Jaučiausi lyg užburtoje įvairiausių formų ir spalvų karalystėje. Nebetrukdė nei pečius veržiantys kuprinės diržai, nei kaitri saulė, nei klampus smėlis.

Dar viena įdomybė – akmeniniai, gamtos sukurti tiltai. Į vieną jų kopėme net porą valandų. Gerai, kad be kuprinių, nes jau buvau bepasigendanti žmogaus voro sugebėjimų. Viską atpirko vaizdas iš viršaus – spalvota dykuma judantys mažulyčiai kupranugariai.

Padovanojo buteliuką kvepalų

Stebino ir nuotaiką kėlė vietinių gyventojų vaišingumas ir svetingumas. Jaunas juodai apsirengęs beduinas išlindo lyg džinas iš butelio, kai pavargusios sukritome pailsėti prie vieno iš akmeninių tiltų. Maloniai pasisveikino ir pakvietė į netoliese esančią pavėsinę.

Netrukus jau gulėjome ant minkštų čiužinių, kojas patogiai užkėlusios ant pagalvėlių, ir gėrėme pačią skaniausią per visą kelionę arbatą su kardamonu ir dar kažkokiomis žolelėmis. Šeimininkas vis papildydavo mūsų stiklinaites, o paskui dar kiekvienai patrynė riešą nuostabiai kvepiančia ambra. Negana to, padovanojo nemažą buteliuką kvepalų. Bandėme juokais įsižeisti – mes, žinoma, dvi dienas nesiprausėme, bet negi jau taip neskaniai kvepiame? Buvome nuramintos, kad tiesiog jam su mumis buvo labai malonu bendrauti.

Dykumoje šaldytuvo nėra

O kitą vakarą vėl laukė staigmena – puiki gido Salemo ruošta vakarienė jo kempinge. Už tai jau reikėjo susimokėti, bet tikrai vertėjo. Didžiulė skarda keptos vištienos su be galo skaniais ryžiais, kelių rūšių šviežių daržovių salotos, riebus jogurtas ir dar kažkokie pagardai.

Kirtome iki nukritimo, bet liko vis tiek daug. Salemas sukrovė visus likučius į vieną indą ir išnešė į lauką išmesti. Mums vos širdys neplyšo – jau tas lietuviškas taupumas. Nors pagalvojus viskas paprasta – dykumoje šaldytuvo juk nėra.

Bet vakaras tuo dar nesibaigė. Apsilankė keli Salemo draugai-giminaičiai, mat bevielis beduinų telefonas jau buvo visiems pranešęs – po dykumą klaidžioja šešios baltosios moterys. Svečius tuoj pat įdarbinome. Dainavo beduinų dainas.

Per kitas dienas aplankėme labai gražų kanjoną, mintyse palinkėjome sėkmės alpinistams, kabantiems aukštai ant stačios sienos, pamatėme senovinių paveikslų, išskaptuotų ant uolų. Sutikome vis daugiau turistų ir juos lydinčių beduinų, kurie vis siūlydavo arbatos, klausdavo, ar viskas gerai. Taip susipažinome su Audi, kuris pasirodė besąs Salemo dėdė. Jis sušelpė mus vandeniu ir vėl pavaišino arbata. Kai norėjom duoti pinigų, griežtai atkirto: „Čia jums ne Europa, kur už viską reikia mokėti.“

Kadangi Vadi Ramo dykuma nėra labai didelė, per keturias dienas pamatėme ją beveik visą. Dabar jau mūsų laukė gražieji Jordanijos tarpekliai.

Šlapi ir ne tik nuotykiai

Vadi Hasos tarpeklio pradžia nebuvo įdomi – klampojome per šiukšlynus ir daržus. Rasai dar pasisekė pamatyti didelę juodą gyvatę.

Bet pamažu vaizdai ėmė keistis – tarpeklis susiaurėjo, akis džiugino įvairiaspalvės uolinės sienos, apaugusios nematytais augalais, o iš viršaus linko palmės. Bridome vandeniu arba lipome akmenimis.

Sudėtingesnėse vietose kuprines nešėme vos ne ant galvų, kad tik nesušlaptų. Išsilaikyti stiprioje srovėje padėjo specialios lazdos. Visa laimė, kad vanduo buvo neįtikimai šiltas, gal apie 20 laipsnių, o vaizdai, atsiveriantys už kiekvieno posūkio, vis priversdavo sušukti „kaip gražu!“ Po maudynių natūraliame, gamtos sukurtame baseinėlyje, kuriame vandens temperatūra siekė 30 laipsnių, nusprendėme – dabar tai jau tikros atostogos.

Dvi paros tarpeklyje

Skirtingai nei dykumoje, per dvi dienas, praleistas tarpeklyje, žmonių beveik nesutikome. Tik vieną draugišką, bet kvailą asilą, kuris sekė mus visą pusdienį, o vakare, sustojus nakvynės, bandė patikrinti, ką išsivirėme vakarienei. Paskui nusprendė išsivolioti laužo žarijose, apdegė uodegą ir nukūrė nežinoma kryptimi. Mums liko tik svylančio kailio kvapas.

Tą patį vakarą sulaukėme dar vieno lankytojo. Pamatėme nuo kalno besileidžiantį vietinį vyrą, kuris nešėsi glėbį sausų šakų. Prisiartinęs jis ženklais paklausė, ar žadame čia nakvoti. Kai atsakėme teigiamai, atsisėdo netoliese, užsikūrė savo lauželį, aprūkusiame arbatinuke išvirė arbatos ir atnešė mums.

Mielai pasivaišinome, o pačios pasiūlėme jam sausainių. Po to mūsų svečias patogiai įsitaisęs ėmė stebėti, ką veikiame. Buvo šiek tiek nejauku, bet nepykome – negi atimsi iš žmogaus malonumą žiūrėti realybės šou „Išlepusios europietės tarpeklyje“. Tik kai sulindome į miegmaišius ir susiruošėme miegoti, vyrukas suprato, kad šou baigėsi. Vėl ženklais paklausė, kiek valandų, ir neskubėdamas patraukė ten, iš kur buvo atėjęs. Kitą rytą man toptelėjo keista mintis – o gal čia buvo tarpeklio dvasia. Jei taip, tai mūsų sausainiai jai tiko, nes likusią kelionės dalį sekėsi vis geriau ir geriau.

Išlindus iš tarpeklio tuoj pat sutikome aukštą, atletišką, plačiai besišypsantį gretimo kaimelio gyventoją, kuris prisistatė mums pavarde – Šerifas. Sutarus kainą, už kurią jis mus nuveš iki kito tarpeklio, primygtinai ėmė kviesti pas save, aišku, gerti arbatos. Negalėjome atsisakyti. Šerifo namai pasirodė besą gražūs ir švarūs, žmona labai miela, o penki vaikučiai nepaprastai simpatiški. Prie arbatos mums dar atnešė šiltos vietinės duonos, iškepė bulvių, vis siūlė paruošti vištą su ryžiais. Buvome tiesiog apsalę nuo tokio svetingumo.

Paskutinis išbandymas

Vadi Ibn Hamado tarpeklis vėl prasidėjo gana nuobodžiai. Jau ėmėme abejoti, ar pamatysime ką nors gražaus, bet už kelių žingsnių staiga pasijutome lyg stebuklingame įvairiaspalviame tunelyje, apaugusiame egzotiškais augalais ir iš visur tekančiu, varvančiu vandeniu.

Šią atkarpą ėjau išsižiojusi iš susižavėjimo. Į realybę teko sugrįžti, kai kelią staiga užtvėrė kokių trijų metrų krioklys. Neliko nieko kito, kaip tik ropštis per šalia esančią akmeninę sienelę, taip pat trijų metrų aukščio. Pavyzdį parodė labiausiai patyrusi Tania. Po to perkėlėme kuprines, o tada jau užtempėme ir užstūmėme viena kitą. Vietinis gidas, mums išėjus iš tarpeklio, tik akis išpūtė ir paklausė, iš kur čia atsiradome. Pasirodo, po stipraus lietaus šios vietos niekas net nebandė pereiti. Pasijutome lyg tikros uolų tigrės ar bent jau kalnų ožkos.

Dvi savaites keliaujant po Jordaniją mums tiesiog neįtikimai sekėsi. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama pagalvodavau: taip gerai nebūna. Tik grįžus į Lietuvą ir viską prisiminus jau galiu tvirtai pasakyti – būna. Kaip gerai, kad būna.