Garsi Lietuvos lankininkė J. Babinina: laimingesnė jaučiuosi augindama sraiges

– Kaip prasidėjo jūsų lankininkės kelias?

– Pradėjau šaudyti iš lanko 2006-ųjų pabaigoje, kai su vyru gyvenome Sankt Peterburge. Vladas Šigauskas tuomet užsiėmė šaudymu iš lanko, o aš su savo pirmąja dukra Stela vis ateidavau pas jį į treniruotes pasižiūrėti. Taip ir užsikabinau. Vyras – mano pirmasis treneris.

– Išvydusi jus nuotraukose likau sužavėta: moteris su lanku atrodo tikrai įspūdingai. Tarsi kokia šių dienų Robin Hudė... Įdomu, kokių ypatingų savybių reikia jūsų sportui? Ar kiekviena moteris, jei užsimanytų, galėtų būti lankininkė?

– Visų pirma, šis sportas geras tuo, kad jame nėra amžiaus cenzo. Galite šaudyti ir konkuruoti aukščiausiu lygiu nors ir iki gilios senatvės. Tik perspėsiu iš anksto – tai nelengvas sportas. Ypač moterims. Varžybos, azartas, adrenalinas, o paskui – garbė, pasiekimai. Taip, šitie dalykai užveda. Bet iki jų dar yra kasdienis juodas darbas. Kiek kartų važiuodama iš varžybų pati save keikiau, įrodinėjau, jog tas sportas nevertas mano nervų, sveikatos. Ir ką? Po dienos jau vėl žiūrinėdavau būsimų varžybų grafiką. O kuri moteris galėtų būti lankininke? Ta, kuri gali pakartoti šešis judesius vienodai (juokiasi). Ir, aišku, ta, kuriai nesvetimas noras tobulėti, dirbti ir išgirsti trenerio rekomendacijas.

– Ar šaudymas iš lanko – pirmasis ir vienintelis jūsų sportas?

Nė nepajuntu, kaip prie tų sraigių praleidžiu kokias šešias valandas per dieną. Daug jų turiu, įvairiausių rūšių, gal net daugiau kaip šimtą dėžių.

– Oi, ne. Gilioje jaunystėje buvau plaukikė. Bet kaipgi skiriasi šiedu sportai… Ten stoji prie starto linijos, nuskamba šūvis, ir tu varai. Turi vieną vienintelį šansą gerai pasirodyti. Šaudyme kitaip. Kiekvienas šūvis yra begalinio svarbumo, kaip atskiras startas. Tarkim, vasaros normatyvas lankininkams – 72 šūviai. Taigi 71-ą šūvį tu gali atlikti labai gerai, bet jei paskutinysis bus šiaip sau – sugadins visą dienos įdirbį ir tu galbūt nusirisi trisdešimt vietų žemyn. Per jį gali ir nepraeiti kvalifikacinių varžybų atrankos, kad patektum į atkrintamąsias. Moterų pogrupiuose tam tikrose pasaulinio lygio kvalifikacinėse varžybose dalyvauja po kelis šimtus sportininkių. Tarp vyrų konkurencija dar didesnė. O praeina tik 32 arba 104, priklausomai nuo rungties! Štai kodėl nervų šiame sporte tiek daug…

– Jei tai būtų krepšinis ar futbolas, na, bent jau lengvoji atletika – galėtume smagiai padiskutuoti apie šio sporto nūdieną, problemas ir lūkesčius, bet dabar – šaudymas iš lanko... Nieko neišmanau apie apie šios sporto šakos specifiką.

– Mes, lankininkai, turime labai sudėtingus techniškai skriemulinius lankus. Čia jums ne filmuose matyti Robino Hudo ginklai (juokiasi). Šaudantys iš jų gali dalyvauti visose varžybose, išskyrus olimpines. Nors jaunimo olimpinėse žaidynėse skriemulinis lankas taip pat įtrauktas į olimpinių rungčių programą. Suaugusiųjų olimpinėse žaidynėse reikia olimpinio lanko (iš tokio šaudo mano vyras Vladas Šigauskas). Vasarą turime atlikti 72 šūvius, žiemą – 60. Atstumas iki taikinio vasarą būna 50 metrų, o žiemą, kai varžybos vyksta uždarose patalpose, iš 18 metrų turime pataikyti į labai mažą taikinį. Kai kvalifikacinės varžybos vyksta vasarą, į kitą etapą – atkrintamąsias kovas – patenka 104 sportininkai, žiemą – tik 32. Todėl labai gali būti, jog tas, kuris buvo pirmas kvalifikacinėse kovose, finale į prizininkus taip ir nepateks... Štai koks žiaurus tas sportas.

– Minėjote, kad šaudymas iš lanko – labai techninė sporto šaka ir 50 procentų sėkmės priklauso nuo turimos technikos – t.y., kokį lanką turėsi, kaip jis bus suderintas ir pan. O kas tuomet sudaro kitus 50 procentų?

– Na… Kitą dalį sėkmės sudaro tavo įdirbis, strateginis mąstymas, oro sąlygos. Kartais per varžybas būdavo toks bjaurus oras, kad vėjo gūsiai tiesiog nešiodavo mano lanką į šonus. Arba užeidavo tokios liūtys, kad nieko per jas nebuvo matyti. O varžybos vis tiek vykdavo. Per visą mano sportinės karjeros istoriją jos buvo nutrauktos tik kartą, Kinijoje, kai taip smarkiai žaibavo, jog merginos bijojo prieiti prie lankų. Pamenu, buvo labai šilta, pliaupė lietus ir nuo dirbtinės stadiono dangos kilo garai. Šaudėme apgraibomis – viskas buvo taip aprasoję, jog taikinių negalėjome įmatyti. Bet ir tuomet privalėjome nepraskysti. Vėjas, kruša, lietūs, žaibai – jokie trukdžiai negali sukliudyti geram sportininkui parodyti savo geriausių rezultatų. Žinia, kai varžybos vykdavo tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, laimėdavo tie, kas sugebėdavo suimti save į rankas. O tiksliau – suvaldyti savo nervus.

– Profesionalus sportas padovanoja nemenką porciją adrenalino, suteikia pasitenkinimo, ypač, jei atsistoji ant pjedestalo, bet mainais pareikalauja sveikatos.

– Tikrai taip… Tie mūsų skriemuliniai lankai nėra iš lengvųjų. Šiaip jie sveria apie 4,5 kg, bet drauge su visa amunicija jų svoris gali būti iki 15 kg. Lanko įtempimo jėga siekia iki 20 kg, taigi sulig kiekvienu šūviu įtempdama lanką aš traukiu tuos 20 kg!

Kadangi nuo jaunystės turiu tris sprando išvaržas, dalyvauti lankininkų varžybose kartais būdavo neapsakomai sunku. Sykį net buvau praradusi sąmonę. Treniruotės metu mane išvežė greitąja, o kitą dieną parlėkiau taksi iš ligoninės, kad galėčiau dalyvauti varžybose. Šaudžiau, o už nugaros budėjo medicinos darbuotojai. Kitą kartą yra tekę prašyti ir neurologo pagalbos, kai dešinė ranka visiškai atsisakė – vargiai galėjau ja net durų rankeną nuspausti. O turėjau vykti į varžybas Ržeševe. Neplanavau jose startuoti dėl sveikatos, bet vis tik įsimečiau lanką, dėl viso pikto. Nepaisant traumos, tame pasaulio čempionate buvau penkta.

– Žmonės mėgsta pabrėžti, kad visos ligos yra nuo nervų. O daugiausia nervų, kaip suprantu, jūsų profesionalioje lankininkės karjeroje suvalgė besitęsiantis konfliktas su Lietuvos lankininkų federacija.

Pamenu, pačioje karjeros pradžioje atvažiavusi į varžybas matydavau kokį pasaulinės reikšmės šaulį ir taip norėdavosi jo dėmesio – juk tokia žvaigždė!

– Deja… Liūdna, bet vyras bylinėjasi su Federacija jau penktus metus. O viskas prasidėjo nuo to, jog keitėsi federacijoje valdžia, kuri pradėjo nebeapmokėti mūsų išlaidų tarptautinėse varžybose. Mūsų prašymai ir reikalavimai laikytis įstatų bei teisės aktų reikalavimų buvo ignoruojami. Prieštaraujantį tokiems Federacijos vadovų veiksmams mano vyrą pradžioje pašalino iš Federacijos tarybos, po to diskvalifikavo kaip sportininką, taip užkirto kelią kovoti dėl kelialapio į 2016 metų olimpines žaidynes.

Kita vertus, po to, kai teisme buvo laimėtos bylos dėl tokių neteisėtų veiksmų, Federacija išvis mano vyro neberegistruoja į Pasaulio ir Europos čempionatus jokiose rungtyse. O juk Vladas Šigauskas – vienas geriausių lankininkų mūsų šalies istorijoje, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas, Pasaulio ir Europos taurių, Europos čempionatų prizininkas ir nugalėtojas, vienintelis Lietuvos istorijoje lankininkas, turintis daugkartinio Lietuvos čempiono titulus šaudant olimpinių ir skriemulinių lankų pogrupiuose. Maža to, – vienintelis Baltijos šalių lankininkas, įvykdęs reikalaujamą tarptautinės šaudymo iš lanko federacijos WA normatyvą į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

– Kaip suprantu, kenčia ne tik vyras, bet ir jūs?

– Nenorėčiau taip jautriai į tai reaguoti, bet… Nuo nuolatinės įtampos man prasidėjo širdies priepuoliai. Sykį net buvau išvežta greitosios pagalbos automobiliu priešinfarktinės būsenos. Tuomet gulėdama ligoninėje ėmiau dėlioti prioritetus – nusprendžiau pabaigti lankininkės karjerą ir atsidėti šeimai, vaikams. O čia dar visai netyčia atradau sraiges… Rūpindamasi jomis pajutau, kaip tai mane ramina.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nepaisant nuoskaudų, daug metų išbuvote šaudymo sporte. Sakykit, kas buvo toji varomoji jėga, kuri neleido nuleisti rankų net ir pačiose skaudžiausiose situacijose?

– Adrenalinas. Noras varžytis. Tokių, kam skauda, šiame sporte daug. Pasuki galvą, o už tavo nugaros stovi Estijos, Latvijos treneriai su savo auklėtiniais. Jie rodo į mus su Vladu ir sako: "Va taip daroma istorija…" Argi po tokių žodžių gali praskysti? O dar žinojimas, kad iki viršūnės tu praėjai ilgą ir sunkų kelią. Pamenu, pačioje karjeros pradžioje atvažiavusi į varžybas matydavau kokį pasaulinės reikšmės šaulį ir taip norėdavosi jo dėmesio – juk tokia žvaigždė! Bet tasai tik pažvelgdavo į mane ir… praeidavo lyg pro tuščią vietą. O paskui, kai jau pradėjo sektis, tie žvaigždūnai patys mane pastebėdavo, užkalbindavo, sveikindavosi. Patikėkit, žiauriai malonus jausmas, kai atvykus varžytis į bet kurį pasaulio kraštą tave pažįsta, žino tavo pavardę…

– O jei situacija Lietuvoje kažkokiu stebuklingu būdu pasikeistų – na, rastumėt bendrą kalbą su Lietuvos lankininkų federacija. Ar dar norėtumėt grįžti į profesionalųjį sportą?

– Labai… Galbūt kaip jaunimo trenerė: juk tiek vertingų žinių turiu sukaupusi. Tik kol kas jokios motyvacijos nėra – laimingesnė jaučiuosi sraiges augindama nei šaudydama.

– Ar nemanote, kad jūsų hobis gali tapti perspektyviu verslu?

– Kol kas verslu to nevadinu. Auginti, atrinkti stipresnes iš daugybės sraigučių, maitinti, rūpintis jomis, valyti dėžes man patinka. O svarbiausia – tas darbas mane ramina. Nė nepajuntu, kaip prie tų sraigių praleidžiu kokias šešias valandas per dieną. Daug jų turiu, įvairiausių rūšių, gal net daugiau kaip šimtą dėžių: juk sraigės labai vislios. Auginu Lietuvoje jau įprastas fulikos, retikuliatos, futuraleso, rebelijos, didžiosios achatinos veislių sraiges. Turiu visokių: nuo mažiausių, kurios užauga vos iki 3 cm, iki didžiausių achatinų (dar vadinamų tigrais), kurios namuose gali pasiekti ir 15 cm. Iš manęs sraiges žmonės perka ne maistui – vaikams. Tai puikūs, lengvai auginami ir visiškai nereiklūs naminiai gyvūnėliai.

– Kaip susidomėjote sraigėmis?

– Pirmąją sraigę – didžiąją Afrikos achatiną – labai seniai man padovanojo buvę bendradarbiai. Terariume ji augo viena, tad pasiekė net 15 cm. Kai po penkerių metų manoji achatina mirė, buvau iki kaulų smegenų įsitraukusi į lankininkų sportą. Turiu išties nemažai garbingų apdovanojimų. Esu Pasaulio čempionato prizininkė, Europos čempionatų prizininkė ir nugalėtoja, daugkartinė Lietuvos čempionė ir rekordininkė. Pagerinau ne vieną dešimtį šalies šaudymo iš lanko rekordų. Vėliau vienas po kito atsirado vaikai. Dar tas kvailas konfliktas su federacija… Nusprendžiau užleisti vietą šeimai, mamos pareigoms. O vieną dieną dukra paprašė sraigės gimtadieniui… Kai gavo, visas tas "Sraigių pasaulis" (taip mano veikla vadinasi feisbuke) ir užsisuko.

– Pamažu iš vienos dovanotos sraigės gimė nauja veikla, kuri teikia jums didžiulį pasitenkinimą?

– Iš tiesų tos sraigės – labai mieli, o svarbiausia – nereiklūs naminiai gyvūnėliai. Ypač tinka vaikams, kurie alergiški šunims, katėms. Su jomis viskas labai paprasta. Auginate plastikinėje dėžutėje su dangteliu, galite vežiotis visur su savimi. Kita vertus, jei norite – galite net pusmečiui palikti ją namuose. Kai sraigė jaučia truputį žemesnę temperatūrą, maisto trūkumą, ji užsidaro savo kiaute ir užmiega žiemos miegu. Norint ją atgaivinti reikia pamerkti į šiltą vandenį pusvalandžiui. Prabus, pavalgys ir vėl džiugins jus savo draugija.

Pastebėjau, kad sraigės ramina, todėl jos ypač tinka hiperaktyviems padaužoms, kuriems, tarkim, sunku užmigti.

– Ar tiesa, kad tos jūsų sraigės yra kanibalės – gali be menkiausio sąžinės graužimo suėsti viena kitą?

– Na, taip… Gamtoje galioja natūralios atrankos dėsniai. Jei esi silpnesnis – vargiai išgyvensi. Mano terariumuose taisyklės šiek tiek švelnesnės. Net ir silpnesnes "ištraukiam" gyvenimui. Tiesa, jos netinka veislei pratęsti. Žmonės dažnai nori įsigyti porelę: jiems įdomu, kaip iš kiaušinių risis sraigiukai. Beje, yra tokių sraigių rūšių, pavyzdžiui, Immaculatas, kurių atstovėms daugintis nereikia partnerių. Jos sugeba apsivaisinti pačios. Paprastai deda kiaušinius didžiausios sraigės. Jei padeda per jaunos – dažnai neatsigavusios po dėties miršta. Didžiausius, stipriausius sraigiukus pasilieku, mažiausius – užšaldau (kaip juokauju, ištremiu į Laplandiją). Žiauru, bet veisiant irgi turi būti atranka. Antraip žmonės bus nepatenkinti gavę paliegusias sraigutes.

Pavyzdys: visos ­Šigauskų ­atžalos ­nors­ ir ­neseka ­tėvų ­pėdomis,­ bet ­moka šaudyti ­iš ­lanko. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar vaikai padeda rūpintis sraigių ūkiu?

– Vasarą, kai išeinam į lauką, padeda pririnkti žolių. Rudenį vėl renkam rudus, sudžiūvusius medžių lapus (ąžuolų, klevų, vaismedžių), kuriuos iš pradžių pavirinu, o paskui dedu į sraigių terariumus. Sraigės juos labai mėgsta graužti. Gerti joms nereikia. Jei dėžutėje tinkama drėgmė, vandens kondensatas susidaro ant jos sienelių. To visiškai pakanka.

Mano vyresnėlė Stela – abiturientė, šią vasarą laiko egzaminus. Vidurinioji Leila – dvylikos, o sūneliui rugsėjo mėnesį bus šešeri. Nuostabūs tie mano vaikai… Štai Leila be galo paslaugi. Kai paprašau – visada padeda. Mažėlis Vikas su sraigėmis labiau nori pats žaisti. Bijau, kad neužspaustų, nenumestų. Jis labai stengiasi, bet žinote, kaip su tais berniukais. Manau, kad sraigės mažiau stresuos, jei daugiau bus savo terariumuose, o ne ant vaikų rankų. Jos gerai jaučiasi esant 24–28 laipsniams šilumos, ogi žmogaus kūno temperatūra kur kas aukštesnė. Tad sėdėdama ant karštos mano sūnelio rankos ji jaus diskomfortą…

Pastebėjau, kad sraigės ramina, todėl jos ypač tinka hiperaktyviems padaužoms, kuriems, tarkim, sunku užmigti. Patariu padėti sraigių dėžutę ant stalo, priešais vaiko lovelę, kad jis matytų, kaip tos sraigutės ten šliaužioja, karstosi viena ant kitos.

– Sakoma, kad sraigių gleivės plačiai naudojamos kosmetikos pramonėje. Turėdama jų tiek daug, gal gražinatės vakarais?

– Tiesa, kosmetologijoje nuo seno naudojamos sraigių gleivės. Bet nepamirškite, kad kosmetikos pramonė jas specialiai apdoroja. O užsidėti ant veido 15 cm achatiną ir laukti grožio stebuklo (esu girdėjusi, jog moterys taip daro)... Hmm, sakyčiau, čia kažkas panašaus kaip išsikasti kurmį darže ir gražintis užsidėjus jį ant veido (juokiasi). Juk sraigės šliaužioja po žemę, durpes. O ant veido gali būti žaizdelių, spuogelių – aš bijočiau užsikrėsti. Išvis augindama sraiges aš labai dažnai plaunu rankas. Ir vaikams liepiu taip daryti.

– Ar sraigės – jūsų vieninteliai augintiniai?

– Oi, ne. Dar turim triušį, porą Meino meškėnų veislės katinų. Nors jie labai smalsūs, bet į sraigių terariumus nelenda. Net jei ir dangčiai būna nuimti. Tiesiog susidomėję stebi kiekvieną mano judesį, kaip tvarkau dėžes, keičiu gruntą.

– Nuo sraigių vėl sugrįžkime prie sporto. Karjerą baigėte vos prieš kelerius metus. Iš lankų šaudyti pradėjote Rusijoje, bet varžybose visuomet gynėte Lietuvos garbę. Galgi po jūsų tai darys Stela, Leila ar sūnelis Vikas?

– Visi mūsų vaikai moka šaudyti iš lanko. Pirmoji dukra Stela praktiškai užaugo su mumis varžybose, apvažiavo visą Europą (nes neturėjome, su kuo jos palikti). Vyras juokiasi, jog Stelą užaugino kitų šalių treneriai – palikdavom pasaugoti, kai reikėdavo startuoti. Trejų metukų būdama ji jau žinojo visų šalių vėliavas ir galėjo visomis kalbomis pasisveikinti. Šaudyti iš lanko ji mokėjo jau nuo mažens, bet kadangi jos amžiaus grupėje nebuvo konkurencijos, merginai pasidarė nebeįdomu. Vėliau ji pasirinko salės tinklinį, baigė sporto mokyklą ir dabar turbūt keliaus į moterų lygą.

Vidurinioji Leila pradžioje irgi šaudė, paskui plaukė, bandė žaisti tinklinį, bet vis kažkaip niekur ilgiau neužsibūdavo. Man rodos, jos charakteris netinka komandiniam sportui. Ji daugiau individualistė. Nori visur būti geriausia ir labai išgyvena, jei komandai nepasiseka. Dabar lanko lengvąją atletiką ir džiaugiasi, kad pagaliau gali kovoti tik už save.

Na, o mažiukas tiesiog džiaugiasi laiminga vaikyste su tėčiu, šis turi daug visokiausių šaudymo ginklų. Tai jie drauge ir smiginį žaidžia, ir peilius svaido, ir iš pneumatinio šautuvo šaudykloje šaudo, ir jau būtinų būtiniausiai – iš lankų strėles laido.