Scenografas A. Šimonis – apie profesijos užkulisius ir laisvę kūryboje

Su scenografu Artūru Šimoniu, kuriančiu Lietuvos ir užsienio teatruose daugiau nei du dešimtmečius, nominuotu Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, kalbamės prieš pat Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rugsėjo 28-ąją įvyksiančią miuziklo "Džekilas ir Haidas", sukurto pagal Roberto Luiso Stivensono novelę "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija", premjerą.

Novelėje nagrinėjama amžina gėrio ir blogio kova, nukelianti į XX a. pradžią, kurioje individo laisvės, pasirinkimų problemiškumas vedė žmogų eksperimentų keliu, siekiant išsiaiškinti būties prasmę, skatina pasikalbėti apie scenografo profesijos užkulisius, laisvę kūryboje, tikslus.

– Ar į scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje stojote vedamas pašaukimo, aiškiai žinodamas savo tikslą, ar, priešingai, jus vedė intuicija?

– Stojau į tapybos specialybę, o apie scenografiją nelabai ką žinojau. Po pirmo kurso, adekvačiau vertindamas pasirinktos specialybės galimybes, pasinaudojau Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros pasiūlymu pereiti į jų katedrą. Man buvo nepriimtinos dešimtojo dešimtmečio viduryje tuometinėje tapybos katedroje vyravusios meninės tendencijos ir mados, kontrolė ir diktavimas, kaip reikia tapyti, todėl perėjęs į Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrą, pasijutau laisvesnis, nėriau į studijas ir nesigailiu.

– Pirmoji jūsų scenografija, dar studijų metu, kurta Jono Vaitkaus režisuotam spektakliui "Stepančikovo dvaras" (1998 m.), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

– Ketvirto kurso rudens semestro peržiūrų metu netikėtai susitikome su Jonu Vaitkumi. Pasikalbėjome, jis peržiūrėjo mano darbus ir po savaitės paskambino, klausdamas, ar norėčiau dirbti. Aišku, sutikau, nes scenografijos esmė yra praktika, o ne tik eskizų ir maketų kūrimas.

– Iš pirmo žvilgsnio – didelė sėkmė ir įvertinimas dar studijuojant sulaukti pasiūlymo, kurio trokšta visi. Kaip pats jį priėmėte? Ar pajutote konkurenciją?

– Didelio kūrybos virsmo neišgyvenau. Tai buvo daugiau psichologinis sukrėtimas, nes nesitikėjau, kad teatre viskas taip komplikuota. Kai buvau tik studentas, naiviai įsivaizdavau, kad pradėjus dirbti santykiai su dėstytojais nepasikeis, vyraus kolegiškas bendradarbiavimas. Kol esi tik studentas, nesi pavojingas, nes juk ne visi baigę specialybę realizuoja save toje sferoje. Bet kai tu vaikštai tais pačiais teatro koridoriais ir susitinki tuos pačius dėstytojus, kurie jau yra nebe dėstytojai, o kolegos, į tave žiūrima kitaip.

– Ar situacija nė kiek nepasikeitė?

– Teatras Lietuvoje, mano manymu, savo emociniu krūviu nėra lengvas, labiau perversiškas. Yra daug menininkų, kurie galėtų jame dirbti, tačiau neatlaiko psichologinės įtampos, specifinio darbo tempo. Aš asmeniškai, laisvalaikiu stengiuosi atsitraukti nuo teatro, turėti alternatyvą, todėl tapau, piešiu. Tai savotiška meditacija, padedanti atsigauti po teatro sezono.

Jei šioje istorijoje pavirtęs blogiuku, Džekilas užmuša pedofilą kunigą, aš nežinau, ar čia blogis, ar tiesiog nepriimtinas būdas įvykdyti teisingumą.

– Studijavote Estijoje, Jungtinėje Karalystėje. Kokių tikslų vedinas išvykote iš Lietuvos?

– Kai studijavau, Vilnius buvo tikras universitetinis miestas, tuo metu aktyviai veikė Atviros Lietuvos Fondas, kuriame buvo skaitomos paskaitos, vyko įdomių susitikimų, buvo galimybė peržiūrėti daugybę įrašų, knygų, žurnalų. Domėdamasis susižavėjau kelių menininkų darbais, supratau, kad skandinaviška, vokiška estetika man labai priimtina. Tuo metu buvo organizuojamas tarptautinis teatrų festivalis "Life" taip pat "Rudens forumas", "Naujasis Baltijos šokis", kurie skyrėsi nuo tuometinio Lietuviško teatro estetikos, transliavo kitokią žinutę. Kaip jaunas žmogus, žinoma, norėjau kažko naujo, todėl pradėjau žvalgytis, kur galėčiau išvažiuoti įgyti žinių. Bebaigdamas studijas užmezgiau kontaktus su Estijos dailės akademija ir atvažiavau į Taliną apie estų scenografiją nieko nežinodamas. Važiavau tiesiog norėdamas kažką pakeisti. Ten susipažinau su Londone doktorantūros studijas baigusia dėstytoja Lilja Lu Blummenfelt, su kuria įdomiai bendradarbiavome. Tai buvo intelektualus, laisvas, kūrybiškas bendravimas. Pusmetis Taline praėjo greitai. Tuomet gavau pasiūlymą pabaigti magistrą ir sutikau. Sugrįžęs į Vilnių, akademijoje taip pat baigiau magistro studijas.

Vėliau iš L.Blummenfelt gavau Šv.Martino menų koledžo Londone kontaktus. Įstojau ir ne beveik metus praleidau ten, užsieniečiams skirtose pouniversitetinėse studijose. Per šį trumpą laiką klausėme vizituojančių dėstytojų paskaitų, eksperimentavome kurdami. Mane sužavėjo, kad koledže visos studijos siejamos su praktiniais užsiėmimais, todėl teko kurti kartu su studentiškomis trupėmis, kurių spektakliai buvo interaktyvūs, performatyvūs, tokie, kokie Lietuvoje  faktiškai yra tik dabar.

– Tačiau nepasilikote svetur.

– Niekada neturėjau tikslo pasilikti. Siekiau žinių, man buvo įdomu susipažinti su skirtingomis praktikomis, tačiau norėjau gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Grįžęs iš Londono sulaukiau nemažai pasiūlymų. Mano pirmas darbas buvo su režisiere, aktore, choreografe Birute Mar (Birutė Marcinkevičiūtė – aut. past.). Kūriau scenografiją jos monospektakliui. Vėliau viskas tiesiog užsisuko.

Periodiškai sugrįžtu pas buvusius kolegas: kas ketverius metus yra rengiama scenografijos ir teatro architektūros paroda Prahos Kvadrienalė, kurioje pasimatau su kolegomis, pabendrauju.

Kuriant scenografiją tiek Lietuvoje, tiek svetur susiduriama su tomis pačiomis problemomis: darbas su režisieriumi, choreografu, sąmatos, finansavimas.

– Prieš pradėdamas kurti scenografiją spektakliui, miuziklui ir kt. kokių metodų, taisyklių laikotės, siekdamas įsigilinti į kūrinio koncepciją?

– Jei tai šiuolaikinė dramaturgija, kuri yra orientuota į socialinius motyvus, gilinuosi į konkrečią socialinę problemą, kuri nagrinėjama; jei pjesė parašyta sąmonės srautu ir nėra nei personažų, nei veiksmo vietos, šnekuosi su režisieriumi, klausiu, kaip jis interpretuoja medžiagą; jei tai klasikinis kūrinys, gilinuosi į istorinį kontekstą.

Visgi svarbiausia yra kalbėtis su režisieriumi, išsiaiškinti, kaip jis mato kūrinį, ką galvoja, kokią pradinę žinutę žiūrovui nori suformuoti. Tai tarsi stalo tenisas: ir pats sau stengiesi išsiaiškinti temą, ir su režisieriumi ją išdiskutuoti.

– Ar žanras (dramos spektaklis, miuziklas, vaikiškas spektaklis ir kt.) jums turi įtakos?

– Be abejo, nes nuo jo atsispiriu, bet ne tik. Nesvarbu, kurčiau suaugusiesiems ar vaikams, perleidžiu viską per save, kad rezultatas nebūtų paviršutiniškas, lėkštas ar pataikaujantis. Stengiuosi išreikšti prasmę.

– Šiuo metu kuriate scenografiją miuziklui "Džekilas ir Haidas", kurio premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyks rugsėjo 28 d. Miuziklo siužetas paremtas žmoguje slypinčių gėrio ir blogio pradų kova. Ką akcentavote kurdamas scenografiją – buvo svarbūs kontrastai, priešpriešų kūrimas, vizualiai pabrėžiant, kas yra gera, o kas – bloga?

– Laikausi budistinio požiūrio, kad gėris ir blogis vienas kitą papildo, sudaro visumą. Jei šioje istorijoje pavirtęs blogiuku, Džekilas užmuša pedofilą kunigą, aš nežinau, ar čia blogis, ar tiesiog nepriimtinas būdas įvykdyti teisingumą.

Filosofiškai žiūriu į priešybių temą ir blogį suvokiu kaip šešėlinę žmogaus pusę, kurią mes visi turime, slepiame, nenorime jos tapatinti su savimi. Man atrodo, kuo labiau ignoruojame šešėlį, tuo jis anksčiau ar vėliau išsprogsta kažkokiu baisiu pavidalu, todėl adekvačiausia priimi save visokį.

– Miuziklo "Džekilas ir Haidas" tema suteikia laisvės kūrėjo vaizduotei ir interpretacijoms, tačiau sykiu ir daug neužtikrintumo, kadangi gėris ir blogis kiekvieno žmogaus yra suvokiamas labai individualiai.

– Mes nešiojame kaukes, jas keičiame, kadangi tai įprasta visuomenėje, tačiau aš kalbu apie vidinį savęs priėmimą. Tai ypač svarbu menininkui, kuris, kaip ir jo kuriamas menas, yra asocialus. Tik tame gimsta kažkas naujo, gyvo, o ne suspenduoto, cenzūriniais normatyvais suspausto. Todėl šioje istorijoje į Džekilą žiūriu kaip į simbolį ir šį libretą suvokiu kaip žmogaus ir jo šešėlinės pusės sankirtą.

– Ir scenografo profesija yra kupina prieštaringų jausmų: esate menininkas, jums norisi kurti individualiai, tačiau teatre turite bendradarbiauti ne tik su režisieriumi, bet ir su kitais kolegomis. Ar kartais tenka atsisakyti meninių ambicijų? Kaip pavyksta išspręsti kilusį vidinį konfliktą?

– Režisierius viską laiko savo rankose, o scenografas bando įsiklausyti į jo pageidavimus, pamatyti kryptis, kuriomis jis žvelgia, tada daryti eskizus, diskutuoti, derintis, tikslintis – tai komandinis darbas. Tačiau būna, kad režisierius neturi aiškios koncepcijos ir tada nieko neįvyksta. Jei pastebiu, kad viskas vyksta neprofesionaliai, stengiuosi dar pačioje pradžioje išeiti. Būna, kad ir procese viskas pradeda keistis, tada darbas tampa kančia.

– Belaukdamas premjeros ir dėliodamas paskutiniuosius taškus kuriamoje scenografijoje, vis dar jaudinatės? Ar pavyksta sukūrus scenografiją ją paleisti, taip kaip tapytojai paleidžia savo drobes ar piešinius?

– Kūrybos procesas yra įtraukiantis, tačiau įvyksta premjera ir aš stengiuosi atsiriboti. Pabaigiu ir išeinu, priešingai nei aktoriai, kurie kaip tik pradeda gyventi tame spektaklyje.

Svarbiausia yra kalbėtis su režisieriumi, išsiaiškinti, kaip jis mato kūrinį, ką galvoja, kokią pradinę žinutę žiūrovui nori suformuoti.

– Kuriate scenografijas ne tik suaugusiųjų spektakliams, bet ir vaikų. Esate sakęs, kad scenografijos kūrimas spektakliams, skirtiems vaikams, atspindi Jūsų tikrąjį aš. Koks Jūs kai kuriate vaikams? Ar jiems kurdamas jaučiatės laisviau, žaismingiau?

– Piešiu, konstruoju maketus – tai tas pats, ką dariau vaikystėje. Kūnas sensta, bet esmė nesikeičia. Teatrą suvokiu kaip žaidimą, todėl gebėjimas žaisti yra privalomas. Kurdamas vaikams jaučiuosi laisvesnis. Visi žino, kaip sukurti rimtą spektaklį. Pilna "specialistų", kurie kritikuoja, jei kažką padarai blogai. O vaikų spektaklius ne visi žino, kaip statyti, juose stereotipinių dalykų nėra, todėl gali džiazuoti. Tai ir yra kūrybinė laisvė, apie kurią visi kalba. Atmesdamas diktatorišką toną, scenografijose vaikų spektakliams kuriu bendrą žaidimo atmosferą, nes žaidimo metu mąstome, keliame klausimus ir gauname rezultatus – ugdome, laviname vaikų skonį.

– Vaikai labai greitai pajaučia netikrumą, perdėtas emocijas. Kaip pavyksta atrasti balansą ir nekurti infantilių scenografijų?

– Į vaikus žiūriu kaip į laisvas, sąmoningas, kritiškas asmenybes, todėl jiems kuriu taip, kad ir man pačiam būtų įdomu. Infantilumas tai – primityvumas. Jei spektaklio žinutę sudėlioji tiksliai ir aiškiai, su vaikais gali kalbėtis nebūtinai apie amžiną gėrį, tačiau ir, pavyzdžiui, apie mirtį. Su režisiere, dramaturge Agne Dilyte "Menų spaustuvėje" esame pastatę spektaklį "Neklausinėk, Julyte!", kuris yra apie mirtį. Jis sulaukė susidomėjimo, palaikymo. Nors tema buvo liūdna, tačiau gili, filosofinė ir vaikai ją priėmė.

– Suaugusieji, net pasibaigus spektakliui, dar ne visada išdrįsta atsistoti ir išreikšti savo emocijų, pagarbos aktoriams, kūrėjams, o kokie žiūrovai yra vaikai?

– Premjerose stengiuosi pasiklausyti, kaip nevaržomai vaikai komentuoja tai, ką mato scenoje. Man tai geriausias pavyzdys, ar jie priima spektaklį, ar ne. Vaikai tarpusavyje aiškinasi, kaip kokiam geram senam Šekspyro laikų teatre: emocingai reaguoja, kažko nesuprasdami – klausia, ginčijasi. Todėl nesuprantu, kodėl po spektaklio jiems neleidžiama eiti į sceną. Teatras juk yra pažinimas. Jei vaikas ateina į spektaklį, jis empiriškai, per visas jusles jį tiria. Interaktyvumas vaikiškame teatre yra privalomas, nes jis edukuoja.

– O pats, žiūrėdamas spektaklius, ar visą laiką nagrinėjate kurtas scenografijas, mažiau dėmesio skirdamas veiksmui scenoje?

– Esu geranoriškas žiūrovas, stengiuosi įžvelgti, kas gera. Aišku, nuo profesinės pusės nepabėgsi, tačiau nepuolu pastebėti tik neigiamų dalykų, svarbu perprasti esminę mintį, užkoduotą visame spektaklio audinyje.