Rašytojas L. Katkus: dirbu rūsyje, nes neturiu kito ramaus kampo

Poetas, vertėjas, rašytojas Laurynas Katkus Lietuvoje ir užsienyje garsėja ne tik savo kūryba, bet ir kūrybinio rašymo praktikomis. Įvairiapusis pašnekovas sutiko pasidalyti įžvalgomis apie rašytojo ir mokslininko vietą visuomenėje ir kūrybines nišas.

– Neseniai dalyvavote Birmingamo literatūros festivalyje. Kokios tai patirtys? Ar rašytojas nūdienos Lietuvoje vis dar turi būti socialus?

– Lietuvoje literatūros festivaliai apsiriboja vienu žanru, dažniausiai lyrika, o Birmingamo festivalio programa nepaprastai įvairi: nuo poezijos iki memuarų, nuo komiksų iki "storytellerių" (tai yra istorijų pasakotojų iš atminties, kurie pastaruoju metu labai išpopuliarėjo Anglijoje). Aš su Indre Valantinaite ir latvių prozininku Paulu Bankovskiu dalyvavome "Baltiškuose pusryčiuose". Kitą dieną buvo surengtas vakaras Notingame, buvusių anarchistų knygyne. Birmingame paklausus, ar kas supranta lietuviškai, iš gana gausios publikos neatsiliepė niekas, o Notingame tarp klausytojų buvo keletas naujosios bangos išeivių. Į vakarą atėjo ir anglų rašytojas Stephenas Collishaw, dešimtajame dešimtmetyje gyvenęs Žirmūnuose, Vilniuje. Kadangi skaičiau esė ištrauką, kurioje pasakojama apie kitą Lietuvos sostinės rajoną, Šnipiškes, kalbos mums nepritrūko.

Į klausimą dėl rašytojo socialumo bendro atsakymo neturiu. Tai priklauso nuo temperamento, įpročių, siekių. Tarkim, man patinka dalyvauti skaitymuose, patinka rimtai ir nerimtai bendrauti su literatūra besidominčiais žmonėmis. Skaitydamas viešai pasitikrinu savo tekstus, ir pastebiu tai, ko nepastebėčiau skaitydamas pats vienas. Bet kitam gal kitaip.

– Ar rytais vis dar rašote daugiabučio rūsyje? Kodėl renkatės tokią uždarą erdvę?

– Dirbu rūsyje todėl, kad neturiu kito tokio ramaus kampo. Dabar ir kaimynai jau žino, kad ten ne vaiduoklis krebžda. Prie šitos darbo vietos taip pripratau, kad jeigu kas pasiūlytų virš žemės esančias patalpas, kažin ar sutikčiau.

– Kauniečiai jus prisimena iš tarpmedialių susitikimų "Kafkart", kuriuose skaitėte kūrybinio rašymo paskaitas. Kaip išlaisvinama rašančiojo vaizduotė? Koks jūsų, kaip lektoriaus, unikalus metodas?

– Mano supratimu, kūrybinio rašymo seminarų tikslas yra ne išlaisvinti rašančiojo vaizduotę – tai paties kūrėjo reikalas, bet pasidalyti patirtimi, pasimokyti kritikuoti ir priimti kritiką. Stebuklingo metodo neturiu. Stengiuosi, kad iš anksto nebūtų nurašomas nė vienas dalyvis, kad būtų diskutuojama atvirai, bet geranoriškai. Nežinau, ar tai visada pavyksta, bet iš atgarsių atrodo, kad Kauno seminare pavyko šį tą sudaiginti. Bet tai pirmiausia organizatorių, surinkusių spalvingą dalyvių chebrą, nuopelnas.

– Esate tarptautinis rašytojas, verčiamas į pagrindines pasaulio kalbas. Kaip pasiekiama užsienio skaitytojų auditorija? Ar skiriasi jūsų kūrybos vertinimai Lietuvoje ir užsienyje?

– Vokiškai ir angliškai yra pasirodžiusios kelios mano knygos, bet iki tarptautinio rašytojo man dar toli.

Mane stebina, kaip mūsų inteligentija vertina literatūros sklaidą už šalies ribų. Viena vertus, nuolat aimanuojama, kad lietuvių literatūra nesidomima, kad ji nežinoma, neverčiama ir t. t. Tuo pat metu į verčiamus kūrinius žiūrima įtariai. Jau du dešimtmečius akylai sekama, kad tik kas neparašytų europoezijos, euroromano (suprask, pirmiausia užsienio publikai skirto kūrinio – nors kaip tai nustatyti, niekas nežino), net jaunos kritikės samprotauja, kad apie sovietinius laikus rašoma todėl, kad jie tampa apsimokančia preke, skirta sovietmečio realijomis besižavintiems Vakarams.

Toks požiūris rodo menką Vakarų išmanymą ir kartu labai arogantišką požiūrį į juos. Sovietinė egzotika seniai nebėra populiariausia tema. O jeigu galvojama, kad Vakarų leidėjas ar redaktorius yra visiškai praradęs nuovoką ir skonį, ir, vos pamatęs sovietinę egzotiką, tuojau pat atriša didelį dolerių maišą – ką čia dar pridurti, čia dėdės Semo karikatūros sovietinių laikų "Šluotoje", ne kas kita!

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

nerka

nerka portretas
įdomiai čia algis parašė. Iš tikrųjų, yra daug įdomių temų Lietuvos visuom. gyvenime, kurių rašytojai neliečia, bijo, rašo tik apie pavasarį ir sumautą būtį.

Algis

Algis portretas
Jau teko mokyti rašytojus, ką rašyti. Ir dabar, manau, kad vertėtų riboti jautulingų lovos pergyvenimų, „paskutinio sekmadienio“, net to pavasario, arba sumautos būties temų – ne uždaryti, tik riboti, kai jauti, kad savitumo parako gal mažoka pribyrėję. O siūlosi dar neišnarstytos temos dabartinės kasdienybės, kurių vėliau joks genijošius archyvuose nebesugraibys. Tai lauktum padaryto rimtai, lyg pagal Dreizerį kokį (ne Gavelį nei Džoisą). Ką išdarytą? Nors ir ten pat „K. Dienoj“ vėl liestą Paksą, (ne kaip asmenį, o temą). Kaip susiformuoja vyrai gudročiai... Mato, perpranta koks yra pasaulis, mato kaip veikiama, pasiekia... ir susimauna vaikiškai kuo kvailiausiai. Šitiek pasiekti, ir pamiršt, ką sako liaudis apie kojų sušilimą... neištvert nors metų be sumautų bizniukų? Tai kas ten bruzda? Masonai, šiaip mafija, šiaip zona Tai, sakau, va šia kryptim laisvinkit, ne vien vaizduotę. Niekada ne pirmyn. Ir bus skaitytojo vaidmuo.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių