Parodoje – tradicinės kryždirbystės paveldas

Muziejus – gyvenimo dalis

Auksarankis restauratorius ir medžio skulptorius gimė 1953 m. tremtinių Algirdo ir Aldonos Šalkauskų šeimoje. Tėčio ir mamos šeimos 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtos į Altajaus kraštą, Ongydajaus rajoną, Tengos kaimą. 1968 m., grįžę iš tremties, Šalkauskai apsigyveno Daugirdiškių kaime (Trakų r. sav.).

Baigęs vidurinę, A. Šalkauskas galvojo mokytis tuometėje Žemės ūkio akademijoje, rinktis miškininko profesiją, tačiau mėgo drožti ir įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą (dabar Kauno kolegija). Ten studijavo meninio medžio apdirbimo specialybę.

Po studijų, 1976 m., pradėjo dirbti Lietuvos etnografijos muziejuje, į kurį pakvietė direktorius Vytautas Stanikūnas (1924–2022), dėstęs A. Šalkauskui etiką ir estetiką. Nuo tada jaunasis medžio restauratorius ir susiejo savo gyvenimą su Rumšiškėmis. Muziejus – pirma ir vienintelė A. Šalkausko darbovietė, kurioje dera širdžiai mielas darbas, kūryba, pomėgis. Ši dermė ne tik leidžia pagydyti muziejines vertybes ir dovanoti joms naują gyvenimą, bet ir įkvepia sukurti nuostabių medžio darbų.

Drožinių įvairovė

A. Šalkauskas išdrožė daugiau kaip 80 kryžių, koplytėlių, antkapinių paminklų, dekoratyvinių skulptūrų, daugiausia – iš ąžuolo. Darbų struktūrą autorius grindžia tradicinėmis formomis, tačiau jas savitai interpretuoja, papildo savo fantazija. Skulptūrėlėms būdinga stilizacija.

Įspūdingi ir mažesni A. Šalkausko darbai – puošnūs drožiniai, kuriuos pats vadina lentomis, įvairūs suvenyrai, skulptūrėlės, puošti simboliniais ornamentų motyvais. Juos tarsi galima perskaityti, nes kiekviena detalė – apgalvota, turi tam tikrą reikšmę – pavyzdžiui, ąžuolo lapai simbolizuoja stiprybę, gėlių žiedai – vaikelius, paukšteliai – meilę.

A. Šalkauskas dalyvavo tautodailės parodose Lietuvoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Daugybė jo kūrinių yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Kryžius ir koplytstulpius kaip antkapinius paminklus A. Šalkauskas drožė jau sovietmečiu. Viešose vietose juos statyti buvo griežtai draudžiama, bet žmonės užsakydavo slapčia Kryžių kalnui. Atgimimo metais darbas ypač suintensyvėjo. Tuomet A. Šalkausko drožti kryžiai daugiausia buvo skirti tremtinių ir politinių kalinių kančioms atminti. 1987 m. sukurtas ir Kaišiadorių katedros fasadą puošiantis kryžius iškilmingai pašventintas 1989 m. birželio 14-ąją – tą dieną, kai buvo ištremti tėveliai.

A. Šalkausko darbai statyti ne tik šventoriuose, prie kelių, bet ir prie sodybų, partizanų žūties vietose, kapinėse. Graži kūrybinė bendrystė ir bičiulystė jungė su architektu, kalviu Zenonu Sakalausku (1933–2013), kuris pagal A. Šalkausko brėžinius darė metalines koplytstulpių ir stogastulpių viršūnes.

Priemonės: kryždirbio darbo įrankiai. / R. Žatausko nuotr.

Tradicijos tęstinumas

Kaip kūrėjui, A. Šalkauskui brangūs visi jo darbai, tačiau išskirtiniai tie, kuriems galėjo skirti daugiausia laiko, neskubėdamas ieškoti detalių, puošmenų. Tai originalūs kryžiai kardinolui Vincentui Sladkevičiui (1920–2000) Guronių kaime, Sladkevičių sodybos vietoje, ir senosiose kapinėse Užgirėlio kaime (abu – Kaišiadorių r. sav.).

Dalis kryžių – kopijos pagal išlikusius paminklus ar fotografijas. Naujausias darbas išdrožtas 2023 m. – kryžiaus, stovėjusio Salako (Zarasų r. sav.) apylinkėse, kopija Lietuvos etnografijos muziejuje.

Šiuolaikinis, pasikeitęs kraštovaizdis, bet jo fone rymantis kryžius simbolizuoja kryždirbystės tradicijos gyvybingumą, tęstinumą ir reikalingumą, kuriuos savo darbais ir siekia perduoti autorius. Kryžius visada buvo ir yra statomas su intencija, prašant pagalbos, apsaugos, dėkojant, prisimenant. Tai sakralus kūrinys, kuris įprasmina visų mūsų kelionę šioje Žemėje, skatina susimąstyti ir primena Dievo gailestingumą.

Paroda susideda iš kelių dalių – A. Šalkausko kryžių, esančių Kaišiadorių rajone, fotografijų, kryždirbio amatą pristatančios instaliacijos, kampelio vaikams, kuriame galima sudėlioti nedidelius kryželius, iliustruoto darbų albumo.

Atskiroje erdvėje lankytojai gali pasižiūrėti muziejaus fotografo Rimgaudo Žaltausko sukurtą filmą simbolišku pavadinimu „Dievdirbys“, kuriame pasakojama apie kryžiaus kūrimą iki jo pastatymo ir pašventinimo. Išleistas ir atvirukas su A. Šalkausko padaryta Vinco Svirskio (1835–1916) kryžiaus kopija.

2013 m. apie A. Šalkauską buvo sukurta virtuali paroda „Algirdo Šalkausko stebuklai iš medžio“. Ją galima pamatyti muziejaus interneto svetainėje.

2008 m. UNESCO komisija Lietuvos kryždirbystę ir kryžių simboliką įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai yra pasaulyje analogų neturintis šedevras, ne tik liudijantis gyvąją tradiciją, bet ir pasižymintis unikalia kultūrine raiška. Kryždirbystės tradicija buvo išsaugota tiek XIX a., tiek sovietinės okupacijos laikotarpiais.

Lietuvos etnografijos muziejuje saugomas didelis medinių kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių rinkinys. Dalį galima pamatyti Aukštaitijos sektoriaus Račkiškės koplyčioje ir šventoriuje.

Kas? Paroda „Tradicinės kryždirbystės puoselėtojas: Algirdo Šalkausko darbai“. Šis renginys sutapo su naujojo sezono pradžia. Rengė Inga Levickaitė, Lina Jonikė, Justas Rimavičius, Daiva Zubrienė, R. Žaltauskas.

Kur? Lietuvos etnografijos muziejaus Miestelyje, Šaukėnų klebonijos svirno antrame aukšte.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.