Kai namų stogu tampa dangus

Vis dėlto norai pildosi ir tarptautinis festivalis „ConTempo“ jau penktą vasarą iš eilės Kauno miesto ir rajono miestelių publikai padovanojo didelę dozę kokybiško šiuolaikinio scenos meno. „ConTempo“ nesiekia pataikauti publikai, priešingai: pristato profesionalią, drąsią, konceptualią, šalies, miesto aktualijas atliepiančią programą, siekdamas provokuoti, skatinti scenos meno lauko vystymąsi, žadinti kritinį mąstymą ir inspiruoti dialogus įvairiomis kryptimis ir temomis – meninėmis, socialinėmis, politinėmis ir kt. – taip prisistato pats festivalis ir šiuo atveju nesumeluota nė žodžio. Sveikinu tuos, kurie pirmą kartą išgirdo apie šį festivalį ir kitų metų vasarą turės galimybę viešnagę turistų užgrūstuose kurortuose iškeisti į fantaziją budinantį „ConTempo“ festivalį.

2023-iųjų „ConTempo“ festivalio programa, kaip ir kasmet, buvo kupina šiuolaikinio šokio, cirko ir eksperimentinio teatro pasirodymų. Šiame tekste plačiau patyrinėsiu mane labiausiai sužavėjusį ir daugiausia interpretacijų, pamąstymų sukėlusį darbą – „Sarau“ (Katalonija) ir Marie Gyselbrecht (Belgija) spektaklį „Nest“ (liet. lizdas). Šį pastatymą apžvelgsiu per postdraminio teatro prizmę ir šiuolaikinio teatro priėmimą mūsų šalyje. Akivaizdu, kad „Nest“ išjudino nusistovėjusią visuomenės estetiškumo teatre sampratą, tačiau pasirodo, jog spektaklyje koduojama socialinė žinutė mums yra artimesnė, nei patys įsivaizduojame.

„Nest“ kūrybinė komanda (idėjos autorė ir režisierė M. Gyselbrecht, konsultantas Jordis Duranas, atlikėjai Antonio Leónas, Luísas Garcia, Mabelis Olea, garso dizainas – Annalena Fröhlich, šviesų dizainas – Pau Estremas, produkcija „Sarau“) per 45 minutes nuobodų Kauno tvirtovės I fortą pakeitė neatpažįstamai. Čia veiksmas sukosi apie tris personažus ir automobilį. Privalu paminėti, kad tai dokumentika paremtas ir benamystę tiriantis pasirodymas, todėl sąmoningai atsisakyta spektaklį rodyti teatro scenoje. Kūrėjams itin svarbu pabrėžti nuolat blaškomų žmonių realybę, kai automobilis tampa namais, tvirtu stogu – dangus, o miesto pakraščiai atstoja išsvajotąjį sodą.

Spektaklis prasideda saulėlydžio ir automobilyje besimylinčios poros peizaže. Po meilės akto automobilyje regime aistringą poros šokį vargingoje aikštelėje miesto pakraštyje. Ypač plastiškas merginos šokis, jos užtikrinti judesiai užburia akimirksniu. Tą akimirką, kai, atrodo, laimė gyvuoja ir skurde, pasirodo pareigūnas. Smurto scena – ir galiausiai pareigūnas nušauna bejėgę merginą. Paaštrinama mirties ir neteisybės tema. Vėliau – pareigūno pašiepimas. Jis vaizduojamas taip intensyviai poliruojantis automobilį, kad nuo trinties įsižiebia aistra, kurią jis patenkina su transporto priemone.

Čia kūrėja sarkastiškai meta akmenį į tų vyrų daržą, kurie automobilius myli labiau už viską. Po šios scenos viskas apsiverčia ir pats pareigūnas tampa nusikaltėliu. Spektaklis virsta tiesiogiai transliuojamu veiksmo filmu, įtampa auga. Pasibaigus įtemptoms gaudymo scenoms – ramuma. Veiksmas vėl grįžta į automobilio vidų, tarsi keliaujama laiku. Jame sėdi vaikinas ir dar gyva mergina. Ji intensyviai ieško žiedo, beviltiškai mėto daiktus. Tai vienintelis jai likęs sentimentalumo grūdas šiame žiauriame pasaulyje. Neradus žiedo vaikinas išvaromas iš namų – automobilio. Tarsi vikšras jis susirango ant automobilio stogo ir bando snausti. Tačiau nesėkmingai – pradeda šliaužti priekiniu stiklu žemyn. Lengvo humoro elementas. Mergina, susirinkusi paskutinius daiktus, kupina nevilties, išlipa iš automobilio ir iškeliauja į akliną tamsą.

Staiga iš automobilio vidaus pradeda veržtis tiršti dūmų kamuoliai. Pasirodo skutimosi putomis išpurkšta vaikino figūra. Jis klasikinės muzikos fone manieringu šokiu bando kovoti su gyvenimo chaosu, bet nesėkmingai. Pasigirsta ausį rėžiantys automato garsai – vaikinas sušaudomas. Garsas toks aštrus, kad atrodo, jog kulkos regimos. Iš tamsos basomis grįžta mergina. Rankose laikydama aukštakulnius, ji tiesiog spokso į aikštelėje likusią netvarką ir rūkstantį „lizdą“. Muzika nutyla, žiūrovai paskęsta dūmų rūke. Spektaklio pabaiga. Tylos pauzė ir pasigirsta plojimai.

Labiau susipažinus su šio spektaklio siužetu akivaizdu, kad čia vadovaujamasi ne nuoseklia dramaturgija, o eklektinių vaizdinių visuma, kurie kuria nenuspėjamą, nepatogią jausminę patirtį. Tai vienas esminių postdraminio teatro bruožų. Tačiau po spektaklio pasirodė ne vienas sumišęs žiūrovas, žūtbūt norintis surasti tikslų atsakymą į klausimą: ką aš čia mačiau? Pacituosiu teatrologijos profesoriaus ir postdraminio teatro sąvokos krikštatėvio Hanso-Thieso Lehmano mintį: „Dauguma publikos vis dar tikisi, kad teatras, tiesiai kalbant, iliustruos klasikinius tekstus, jie galbūt dar šiaip taip pakenčia modernią-šiuolaikinę scenografiją, bet pirmiausia perka abonementus dėl suprantamos fabulos, aiškios prasmės, dėl kultūrinio savęs įtvirtinimo – tai duoklė kultūrai, bet kultūra, spektakliai turi pataikauti žiūrovo suvokimo normoms, atitikti jo suvokimo lygį ir t. t.“

Taip pat galima nujausti, kad postdraminio teatro vaizdavimas artimas sapnui. Tai padriki vaizdiniai, kurie ne visuomet turi loginę veiksmų seką ar rišlią pabaigą, bet yra paveikūs ar net priverčiantys kvestionuoti mūsų patogią realybę. Būtent toks – sapniškas, nepataikaujantis, nepatogus, plėtojantis socialinę problematiką, kupinas eklektinių vaizdinių – yra spektaklis „Nest“. Mišriomis mizanscenomis kūrėjai sugeba papasakoti kur kas gilesnę istoriją apie benamystę. Sujungus chaotiškus elementus (tokius kaip šiuolaikinis šokis, klasikinė muzika, sportiniai kostiumai, kaukės, skutimosi putos, sraigtasparnio garsai, provokuojantys veiksmai ir t. t.) žiūrovai tampa ne tik pasyviais sistemos atstumtųjų stebėtojais, bet ir tiesiogiai įtraukiami į jų vidinių išgyvenimų-fantazijų pasaulį. Tokiu meistrišku būdu lavinamas ne tik kritinis mąstymas, bet ir gebėjimas provokuoti diskusijas sudėtingais socialiniais klausimais. Šiuo atveju ne smerkti, bet susitapatinti su benamio žmogaus jausmais. Tegu aiškios fabulos spektakliai lieka komforto mėgėjams, nes apie benamystę kalbėti patogiai tiesiog neįmanoma.

Po spektaklio netikėtai susitikome su šiuolaikinio šokio atstovu, choreografu ir pedagogu Adrianu Carlo Bibiano. Iš Meksikos kilęs menininkas jau devynerius metus gyvena ir kuria Lietuvoje. A. C. Bibiano paatviravo, kad būtent spektaklis „Nest“ jį labai sujaudino ir mintimis nukėlė į Meksiką, kur benamystės problema yra didžiulio masto. „Viskas, ką matėme šiame spektaklyje, daugeliui gali atrodyti tarsi fiktyvus pasakojimas, tačiau tai Lotynų Amerikos šalių gyventojų kasdienybė. Gyvenimas automobiliuose – ten įprastas reiškinys. „Nest“ subtiliai, bet itin paveikiai inscenizavo užslėptos benamystės problematiką, kuri ypač Lotynų Amerikoje ir kitose ispaniškai kalbančiose šalyse pastaraisiais metais smarkiai išaugo ir vis didėja tarp jaunų žmonių. Sužavėjo kūrybinės komandos sprendimas benamystę iliustruoti tarsi antgamtinį siaubo filmą realiu laiku. Per veikėjų psichines ir fizines būsenas, jų santykius čia parodoma, kad ne visi benamiai yra bedarbiai, neišsilavinę, pavojingi ar gyvena gatvių pakampėse. Tai humanistinis spektaklis apie žmones, kuriems likimas tiesiog nenusišypsojo“, – sakė šokėjas.

Taigi, spektaklio kūrėjams pavyko parodyti, kad benamiai gali būti ir jauni žmonės, tiesiog neturintys pajamų būsto paskoloms, bet norintys tų pačių žmogiškų dalykų: jaukios buities, gražiai atrodyti, tobulėti, būti gerbiami ir vertinami.

Spektaklis „Nest“ mano minčių vingius privedė prie įsivyravusio fenomeno mūsų šalyje, kai jauni žmonės savo noru linkę didžiąją laisvo laiko dalį praleisti būtent automobiliuose. Kalbu apie reiškinį, kai renkamasi gerti kavą, pietauti, vakarieniauti, pro automobilio langą grožėtis gamtos vaizdais, žiūrėti kino filmus, sukti beprasmius ratus miesto gatvėmis ir pan. Arba į parduotuvę, esančią už kelių šimtų metrų, važiuoti automobiliu klausant tinklalaidžių, kuriose patariama, kaip tapti geresniu žmogumi. Tuo pat metu pamirštant elementaraus vaikščiojimo naudą. Paradoksalu, bet dalis mūsų tautiečių savanoriškai renkasi apsigyventi automobiliuose net turėdami namus ir tvirtą stogą virš galvos. Galbūt verta prisiminti, kad esame turtingi ir be vilų ant vandenyno kranto ar buto su panoraminiu vaizdu.

„Sarau“ ir M. Gyselbrecht spektaklis atskleidė, kad automobilis benamiui (pasirodo, ne tik) gali tapti lizdu, kuriame gyvuoja buitis, meilė, konfliktai ir svajonės. Kūrėjų pasirinktas postdraminis pateikimas sustiprino įspūdį ir priminė, kad fabula nebūtina yra pasaulio atvaizdo variklis. Šis pastatymas siūlo suvokti ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę patirtį pasitelkiant drąsią estetinę raišką. Reikėtų nepamiršti, kad dažnai spektaklių estetiškumas apribojamas banaliomis visuomenės nuomonėmis ir pasisakymais. Tai temdo kūrybinio potencialo augimą ir šiuolaikinių pastatymų klestėjimą mūsų šalyje. Dėl to dar kartą norisi padėkoti „ConTempo“ komandai, kuri prasklaido pilkus debesis ir mus sudomina žanrų įvairovės grožiu.