Belaisvio kelyje Kaunas tapo gyvybės stotele

Talentas gali tapti angelu sargu, kuris padeda išgyventi net tada, kai išgyventi, regis, neįmanoma. Jis suteikia vilties, ištraukia iš pragaro ir prikelia naujam gyvenimui. Tokią likimo dovaną teko išgyventi rusų kareiviui Serafimui Slobodskojui, kuris, patekęs į vokiečių nelaisvę, gyveno ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos sulaukė Kaune.

Žaislus mainė į duoną

Kaunietis Alvydas Semaška neseniai sulaukė netikėto svečio iš JAV. Į Lietuvą atvyko Serafimo Slobodskojaus (1912–1971), kurį A.Semaška paskutinį kartą matė 1944-ųjų vasarą, sūnus Aleksejus.

Kas vokiečių okupacijos metais siejo tuomet dar visai mažą berniuką Alvydą su buvusiu sovietų armijos kareiviu S.Slobodskojumi? Kodėl šis rusų kareivis 1944 m. pasitraukė į Vakarus, o ne pasiliko laukti artėjančios sovietų kariuomenės?

Tolimo svečio papasakota istorija karo paveikslą, kurį daugelis manome jau puikiai pažįstą, papildė naujomis detalėmis.

Karo metais Semaškų šeima gyveno Šančiuose, priešais kareivines: šeimos galva Jonas Semaška buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Vokiečių okupacijos metais Šančiuose rusų kareiviai belaisviai valė griuvėsius, kuriuose rasdavo įvairių dalykų, keičiamų į maistą ir papirosus.

"Kai kurie kareiviai gebėdavo iš rastos griuvėsiuose medienos padaryti spalvingų žaislų. Šančių vaikai, kuriems labai patiko tie rusų belaisvių pagaminti žaislai, jų gaudavo mainais už atneštą duoną ar kitą maistą", – apie belaisvių gyvenimą okupuotame Kaune pasakojo A.Semaška.

Dažų mediniams žaislams galėjo parūpinti kalinių likimo draugai dailininkai, kuriuos vokiečiai buvo įdarbinę teatro Kauno valstybiniame dramos, operos ir baleto teatre Dekoracijų ceche.

Susipažino per teatrą

"Kaip vėliau sužinojau iš mamos Elenos Semaškienės, keli rusų belaisviai kareiviai, kurie civiliame gyvenime, matyt, buvo dailininkai, patraukė savo gebėjimais vokiečių vadovybės dėmesį. Iš pradžių belaisviai piešė jų, vokiečių karininkų, portretus", – pasakojo A.Semaška.

Kadangi VI forto, kuriame buvo kalinami rusų belaisviai, vienas iš vadų mėgo teatrą – nustatytomis dienomis pastatymus žiūrėdavo vien vokiečių kariškiai – norėdamas pagreitinti dekoracijų naujiems spektakliams gamybą, mokančius piešti ir tapyti rusų belaisvius atskyrė nuo kitų ir sudarė jiems galimybę ne tik dirbti teatre, bet ir vaikščioti mieste, gyventi už forto ribų. "Tiesa, visur juos lydėdavo sargybinis", – pastebėjo pašnekovas.

Artima pažintis su rusų belaisviais dailininkais S.Slobodskojumi, Andrejumi Rostovcevu (pastarasis, beje, – garsaus kompozitoriaus Sergejaus Rachmaninovo giminaitis, puikiai skambinęs pianinu), Borisu Polotariu ir kitais užsimezgė teatre, kuriame dainavo geras A.Semaškos mamos draugas Sergejus Kornilovas – pogrindinės antisovietinės organizacijos narys. Būtent jis supažindino Semaškų šeimą su teatre dirbusiais rusų belaisviais dailininkais.

Atsidėkodavo darbais

S.Slobodskojus užaugo šventiko šeimoje, tačiau neturėjo galimybės eiti tėvo pėdomis ar įgyti pasaulietinio išsilavinimo: sovietų represuoto dvasininko sūnui durys į mokslą buvo užtrenktos. Laimei, berniuko potraukis dailei neliko nepastebėtas: piešti ir tapyti mažąjį Serafimą išmokė senelis.

"Vėliau tėvas įgijo papildomų profesionalių žinių. Pačioje karo pradžioje jis buvo paimtas į rusų kariuomenę, tapo vokiečių karo belaisviu ir 1942 m. atsidūrė Kauno VI forte", – švaria rusų kalba pasakojo JAV gimęs ir užaugęs Aleksejus Slobodskojus, atvykęs aplankyti tėvui naują gyvenimą grąžinusio Kauno.

Po S.Kornilovo dėka užsimezgusios Semaškų pažinties su antisovietinių pažiūrų rusų dailininkais belaisviais, pastarieji buvo mielai priimami namuose, vaišinami. Nenorėdami likti skolingi, šie piešdavo ar tapydavo šeimininkų portretus, draugiškus šaržus ir kt.

A.Semaškos namuose išlikęs S.Slobodskojaus pieštas motinos portretas, o tėvo, buvusio Lietuvos kariuomenės karininko ir žinomo partizanų vado, portretą teko sunaikinti – anuomet tokius portretus laikyti namuose buvo pavojinga. Išliko belaisvių dailininkų rankomis padarytos užrašų knygutės mediniais viršeliais ir juokingais piešiniais viduje.

Naujas gyvenimas Vakaruose

Atvykęs į Lietuvą A.Slobodskojus negalėjo aplenkti Kauno stačiatikių Apreiškimo parapijos cerkvės, tapusi tėvo gyvenimo Kaune dalimi.

Karo belaisviui teko garbė prakalbinti šio šventovės varpus, kurie, pirmosiomis karo dienomis dingus varpininkui, buvo nutilę. Pirmą kartą šventovės varpais pamaldoms S.Slobodskojus paskambino nuoširdžiai, kad, nusprendę, jog kilo gaisras, sulėkė gaisrininkų komanda.

Kartu su likimo broliais dailininkais S.Slobodskojus karo metu buvo prisiekęs: liksią gyvi – pastatysią cerkvę. Pažadą rusai ištesėjo naujojoje tėvynėje, JAV, kur atsidūrė po to, kai akademija (taip išprusę vokiečių karininkai vadinę rusų dailininkus) 1944-aisiais kartu su frontu pasitraukė į Vakarus.

Iš Vokietijos į JAV S.Slobodskojus išvyko jau sukūręs šeimą ir tapęs Tėvu Serafimu. Apsigyvenęs netoli Niujorko įsikūrusioje rusų bendruomenėje, jis rūpinosi ne tik sielovada, bet ir daug tapė – nemažai darbų liko paties iniciatyva ir rūpesčiu pastatytoje cerkvėje.

"Tėvas pasistatė sau dar vieną paminklą – parašė rusams vadovėlį, kuriame aiškinamas Šventasis Raštas. Jis tą vadovėlį pats ir iliustravo. Šis vadovėlis greitai tapo bestseleriu po pasaulį pasklidusiose rusų bendruomenėse, nes nieko panašaus iki jo išleidimo 1957 m. rusų tikintieji neturėjo", – sakojo A.Slobodskojus.

Ilgainiui knyga pateko ir į Rusiją, buvo leidžiama milijoniniais tiražais.  Pažymėtina, kad Tėvas Serafimas niekada neprašė ir negavo nė cento už tą knygą, kuri vis verčiama į kitas pasaulio kalbas.