Amatininkas su menininko siela, surengęs baldų parodą: norisi pačiupinėti senąją kultūrą

– Gimėte ir augote Klaipėdoje, vėliau atsikraustėte į sostinę, o štai dabar pabėgote į Švenčionėlius. Ar neliūdna?

– Švenčionėliuose yra tokia įdomių žmonių bendruomenė, kuri vadinasi „Miško uostas“. Tai žmonės, atvažiavę į Švenčionėlius iš didmiesčių arba pakeliavę po pasaulį ir kuriam laikui nusėdę čia. Su jais neliūdna. Galima sakyti, jie mane čia ir atsiviliojo (juokiasi). Čia nuolat vyksta renginiai, pasakyčiau, Vilniaus skonio, taigi pagrindiniai jų lankytojai – svečiai iš sostinės, atidardėję traukiniu (labai patogu – tik valanda kelio) arba atvažiavę savo automobiliais. Aš čia tik metai. Dar neilgai. Ar nesigailiu? Na, truputį trūksta sostinės kultūrinio šurmulio, bet užtai čia viskas ranka pasiekiama: nereikia toli važiuoti iki dirbtuvių.

– Gaminate netradicinius funkcinius baldus, apie kurių gimimą dar pakalbėsime, bet pirmiau papasakokite, iš ko paveldėjote auksines rankas?

– Amato išmokau iš tėvo, kuris daug metų darė viską: dirbo ir su medžiu, ir su akmeniu, ir su keramika, bet medį iš visų medžiagų mėgo ir mėgsta labiausiai. Taigi medžio apdirbimo pradžiamokslį gavau iš jo, nors… Paradoksas, kol buvau vaikas, man šitie dalykai visiškai nerūpėjo. Augau kaip muzikantas. Muzikavo visi mano broliai, nors tėvai su muzika nebuvo susiję. Tiesa, tėvas restauruodavo muzikos instrumentus, tai šitą amatą ir aš iš jo perėmiau: pradėjau gaminti tradicinius muzikos instrumentus. Baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, buvau įstojęs į Klaipėdos universitetą. Žodžiu, nuo penkerių iki devyniolikos metų ėjau muziko keliu.

Mišinys: baldų ekspozicija „Dangaus sodų namai“ – tai geometrija, tikslumas, lietuviška šiaudinių sodų tradicija ir nagingos Mantvydo rankos. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar save vadinate kuriančiu amatininku ir kuriate jau ne muzikos instrumentus, bet… baldus. Ir dar kokius!

– Kai kas mane vadina menininku. Pats savęs taip nevadinu, nedrįstu. Nesu baigęs šios srities mokslų, užtai daugybę kartų esu dirbęs su įvairiausių sričių menininkais, įgyvendinęs su jais visokiausių projektų. Net buvome įkūrę amatininkų gildiją „Krikragaa“ ir cechą Klaipėdoje, kuriame buvo keramikos, tekstilės, odos, medžio apdirbimo, instrumentų dirbtuvės. Beveik dešimt metų buvau šios gildijos prezidentu. Patys muzikuodavome, rengdavome tradicinių šokių vakarones, festivalius, edukacijas.

– Taigi pirmoji etnografinė patirtis į jūsų gyvenimą atėjo per muziką?

– Tai jau taip. Etnokultūra susidomėjau, kai man buvo gal 20 metų. Ėmiau groti tradicinių šokių klube, prasidėjo visokie etniniai ir meniniai projektai, instaliacijos, renginiai, festivaliai. Nors nepasakyčiau, kad mano šeima buvo šios srities atstovai. Gal daugiau įtakos padarė tuo laikotarpiu sutikti žmonės – etnologai, etnomuzikologai. Suradau draugų, kurie tą etnopasaulį parodė visiškai kitaip – per tyrinėjantį žvilgsnį. Žinių vis daugėjo, mane domino viskas: nuo švenčių iki tradicijų, nuo simbolių iki mitų.

– Kaip atsidūrėte Brazilijoje, kurioje gimė ir pirmasis jūsų baldas, paremtas šiaudinių sodų konstrukcija?

– Atsitiktinai. Kaip ir Švenčionėliuose (juokiasi). Likimas nuvedė.

Brazilija: Mantvydas su savo drauge Nathalija Rio de Žaneiro karnavalo siautulyje. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Norite likti paslaptingas? Man, kaip moteriai, kyla lengvas įtarimas, ar tik ne dėl meilės į tokią tolybę vyrai beldžiasi?

– Pataikėte, dėl meilės. Pamilau brazilę, vardu Nathalija, su kuria susipažinau Klaipėdoje. Ji keliavo po Europą. Susitikome ir vienas kitam patikome. Šiandien esame geri draugai, turime 3,5 metų amžiaus sūnų, tačiau gyvename atskirai. Koks vaiko vardas? Oi, ilgas… Rhavi Ugnius Krauss Vilys. Daug vardų ir daug pavardžių – Lotynų Amerikos tradicija. Nathalijos mergautinė pavardė yra Krauss, mano – Vilys,  paskui dar du vardai, nes ištarti vardą Ugnius brazilams yra per daug sudėtinga. Kodėl nebesame kartu? Gal kultūriniai skirtumai koją pakišo?..

Konstruktoriaus idėja kilo rengiant interjero parodą „Dangaus sodų namai“. Visi jos baldai pagaminti naudojant tradicinio lietuviško sodo konstrukciją.

Kai išvykau su ja į Braziliją, pasaulį užklupo pandemija. Likome ten. Gyvenome Rio de Žaneiro regione, pas kariokos žmones (taip save vadina Rio de Žaneiro gyventojai), kalnų miestelyje, nuo Rio de Žaneiro nutolusiame apie 100 km.

– Kodėl būtent Brazilijoje sugalvojote pagaminti pirmąjį baldą, kurio idėja rėmėsi tradicinio lietuviško šiaudinio sodo konstrukcija?

– Todėl, kad ten būdamas turėjau įrengti du namus, kuriems taip pat reikėjo baldų. Viskas gimė iš poreikio. Brazilijos džiunglėse auga daug įvairiausių rūšių bambukų. Jie man priminė lietuviškus šiaudus, tik buvo didesni, platesni. Gal tėvynės ilgesys suveikė, kad nusprendžiau pamėginti iš bambukų „šiaudų“ išauginti sodą. Pavyko. Tuomet išdrįsau eiti toliau ir tokiu pačiu principu suregzti baldą.

Ar esu kada rišęs tradicinį lietuvišką sodą iš šiaudų? Pabandžiau visai neseniai, kai jau ruošiausi šiai baldų parodai. Supratau, kad sunku. Mažyčiam sodui išauginti man prireikė net keturių valandų. Tokio tikrai nedrįsčiau rodyti tautodailininkėms, sodų meistrėms (juokiasi). Šiaudai lūžinėjo, plyšo, prireikė nemažai kantrybės, atsargumo… Su bambukais dirbti kur kas paprasčiau, nes taip greitai nelūžta. Medžiagos, su kuriomis esu pratęs dirbti, kur kas kietesnės. Gal ateityje ir išlavinsiu  įgūdį rišti tradicinius šiaudinius sodus, nežinau.

Pirmasis: pandemijos laikotarpį leisdamas su Nathalija Brazilijoje Mantvydas sukūrė pirmąjį šviestuvą, davusį pradžią ir visai interjero baldų parodai. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime į Brazilijos kalnų regioną. Ką ten veikėte – tokiam auksarankiui turbūt nagus niežtėjo dėl veiklos trūkumo: juk gyvenimas per pandemiją buvo sustojęs.

– Oi, patikėkite, man veiklos netrūko. Kai supratau, kad strigome ilgam, atsidariau ten dirbtuves. Pandeminiai suvaržymai Brazilijoje irgi buvo griežti, todėl per daug niekur negalėjome judėti. Turėjau užsakymų, padėjau draugei susitvarkyti namus. Kadangi trūko stalo – kilo mintis padaryti jį sodų principu iš bambukų; nebuvo šviestuvo – kūriau šviestuvą-sodą; reikėjo lauko pašiūrės – irgi konstravau ją iš bambukų konstrukcijų. Tos kūrybos idėjos atėjo kartu su situacijomis, kurias bandžiau išspręsti kūrybiškai.

– Keliauti po šalį, aplankyti Kristaus Atpirkėjo statulą ant Korkovado kalno, pasideginti garsiajame Kopakabanos paplūdimyje negalėjote?

– Na, Brazilijoje dar prieš pandemiją esu buvęs kartą. Iš viso – du kartus. Abu sykius patyriau, kas yra garsusis Brazilijos karnavalas, bet ne tas reklaminis. Parodomasis karnavalas vyksta su sambos mokyklų eitynėmis uždaroje arenoje, jį filmuoja įvairios televizijos. Tai duoklė pasauliui ir ekranui. Aš mačiau tikrąjį karnavalą, kuris vyksta Rio de Žaneiro skersgatviuose, blokuoja gatves, o eismas visiškai sustoja savaitei. Tarkim, muzikantų grupė užsiregistruoja miesto savivaldybėje, kad pajudės būtent tokia gatve ir judės tam tikra kryptimi. Dažniausiai atstumas būna trumpas – apie 2–3 km, tačiau judama labai lėtai, o eitynių dalyviai tuos kelis kilometrus įveikia per 6–8 valandas. Beje, eitynės gali prasidėti dalyvaujant keliems šimtams žmonių, o baigtis jau su keliais tūkstančiais.

– Koks pirmasis baldas, kurį pagaminote būtent šiaudinių sodų principu Brazilijoje?

– Šviestuvas. Brazilijoje jį vėriau būtent su siūlu, kaip lietuvišką sodą. Dar nebuvau sugalvojęs pagrindinės jungties, kurią naudoju dabar. Tiesa, kai gaminau stalą, detales jau jungiau panašia jungtimi į dabartinę. Vis dėlto šiandienių baldų jungtį atradau tik rengdamas parodą „Dangaus sodų namai“. Būtent Brazilijoje supratau, kad įmanoma tokius baldus konstruoti ir kad tai turėtų būti labai įdomus eksperimentas.

Esu dėkingas Kultūros tarybai, skyrusiai man Jaunojo menininko stipendiją net dešimčiai mėnesių. Jei ne ši programa, idėja sukurti vidaus interjerą, pagal sodų struktūrą interpretuojant jo segmentus, būtų nusikėlusi kur kas vėlesniems laikams. Stipendija padėjo susikoncentruoti prie šio projekto, kuris pareikalavo daugiau fizinių ir finansinių jėgų, nei tikėjausi.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai jau sugalvojote kurti „Dangaus sodų namus“, kur Lietuvoje radote bambukų?

– Matote, didžioji dalis baldų yra ne bambukiniai: jie pagaminti iš ąžuolo, guobos, juodojo ąžuolo. Jei parodą būčiau rengęs Brazilijoje, gal pagrindas ir būtų buvęs bambukas, tačiau Lietuvoje, pamaniau, turime savo tradicinės medienos. Be to, baldų pagrindas turi būti tvirtas, stiprus. Bambukas nevienodas, o man norėjosi gero estetinio vaizdo. Todėl tekinau vienodo storio ir dydžio lazdas, tai buvo paprasčiau ir atrodė gražiau. Beje, Lietuvoje įsigyti bambukų – tikrai ne problema. Todėl balduose rasite visokios medienos – ir bambukų.

– Kas, kuriant šiuos etnoaliuziją turinčius baldus, jums buvo sunkiausia?

– Žinote, viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita – realizuoti. Negaliu pasakyti, kurį baldą gaminti buvo sunkiausia, tačiau, jei būčiau žinojęs tiek, kiek žinau dabar, viskas būtų ėjęsi kur sklandžiau. Juk tada aš praktiškai išradinėjau dviratį! Išbandžiau daugybę jungčių variantų, kol galiausiai atradau tą vienintelę, kurią naudoju ir dabar.

– Kaip reaguoja žmonės, išvydę jūsų baldus?

– Labai žavisi, iš tiesų. Nė vienas į akis nesakė, kad tai kažkoks absurdas ar nesąmonė (juokiasi). Dar sako, kad neįprasta.

– Džiugi žinia lietuviams, kad šiaudinių sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Gal primintumėte skaitytojams, kokia buvo sodų paskirtis senovėje?

– Sodai – gana mistinis objektas, kuris pagal senąją tradiciją simbolizuoja visatos santvarką. Sukurti sodą būdavo didelė garbė, ant sodo kabindavo paukštukus – linkėjimus, kad būtų daug vaikų, kad darnos nestigtų ir turto, taip pat – taikos, ramybės. Pagal tradiciją juos kabindavo ant paties ploniausio siūlelio, o sodas turėdavo visą laiką suktis. Jeigu kažkas užėjo į svečius, o sodas nustojo suktis, tai buvo laikoma blogu ženklu. Praėjus kalendoriniams metams būdavo rišamas naujas sodas, o senasis sudeginamas.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Tiek tradicinių sodų, tiek ir jūsų baldų kūrimas, spėju, paremtas begaliniu tikslumu?

– Taip. Matematikos ir geometrijos čia labai daug. Tačiau mokykloje nebuvau didelis tiksliukas – tiksliuosius mokslus atradau vėliau, per darbą, meistrystę. Matematiką pamėgau būtent dailidės dirbtuvėse, kur prireikė ir formulių, ir skaičiavimų. Tada pagalvojau, kad mokyklos programoje galėtų būti daugiau valandų, skirtų praktikai. Jei mokiniai matytų rezultatą, t. y. kur naudojamos tos sausos formulės, gal mokytis būtų lengviau ir įdomiau?

– Kokius baldus žmonės gali išvysti jūsų parodoje, sėkmingai keliaujančioje per Lietuvą. Beje, išduokite paslaptį, ką meistraujate dabar?

– Kaip jau minėjau, šiuo metu visos mano mintys sukasi apie Rumšiškių kultūros centrą, kur, pavasariui įsibėgėjus, gegužę, atkeliaus ir mano „Dangaus sodų namų“ paroda. Tuo pačiu principu gaminsiu ir instaliacijas kultūros centro renginiui. Esu tai daręs ir anksčiau. 5 m aukščio ir 5 m pločio piramidę kaip etnografinį sodą su šviesos instaliacijomis gaminau lygiadienio šventei, kuri vyko Vilniuje. Pernai kūriau kalėdines Švenčionių miesto dekoracijas.

Šiandien „Dangaus sodų namų“ eskpoziciją rasite Švenčionėlių miesto bibliotekoje. Ką ten išvysite? Dvi viena kitą papildančias kompozicijas. Pirmoji – svetainė, kurioje yra pietų stalas, suoliukas, kėdė, dviguba kėdė. Taip pat šviestuvas ir sodas, kuris levituoja virš stalo elektromagnetinėmis priemonėmis. Antroji skirta sėdėti beveik ant grindų, kinišku stiliumi, ramiai gerti arbatą ir pan. Ją papildo ir veidrodis, kuriame gražiai žaidžia trikampio segmentai.

– 2024-uosius pradedate mokymų kelione, kurios tikslas – tyrinėti ir puoselėti lietuvių liaudies tradicijas ir geometrijos pasaulį. Edukacijų ciklą pavadinote „Dangaus sodų konstruktorius“.

– Šios edukacijos dalyviai, naudodami mano sukurtus konstruktoriaus segmentus, galės pasigaminti klasikinio šiaudinio sodo modelį, ir ne tik. Žmonių laukia kūrybinė kelionė, kaip pritaikyti geometrinių formų pagrindus įvairioms struktūroms. Vieniems tai bus pramoga, kitiems – kūrybiškumo skatinimas, tretiems – gal meditacinė praktika ar net pradinių modelių gimimas tolesniems dizaino projektams!

Beje, konstruktoriaus idėja kilo rengiant interjero parodą „Dangaus sodų namai“. Visi jos baldai pagaminti naudojant tradicinio lietuviško sodo konstrukciją, o „DS konstruktorius“ buvo kaip pagalbinė priemonė modeliuojant baldų dizainą. Iš esmės jį sudaro lazdelės ir jungtys, kurias naudodamas žmogus gali kažką susikonstruoti pats – dėžučių, šviestuvų, eglutės žaislų ir kt. Tai puiki pagalbinė priemonė mokyti vaikus geometrijos, lavinti jų erdvinį mąstymą.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Suprantu, kad šiandien kūrybinė amatininkystė yra tiek jūsų hobis, tiek darbas, bet vis dėlto – ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Man patinka šokti, nuo 19 iki 30 metų labai daug šokau. Klaipėdoje turėjome tradicinių šokių klubą, patys organizuodavome šokius, mokydavome jaunimą šokti. Esu dalyvavęs visų Baltijos šalių vakaronėse, naktišokiuose, festivaliuose.

Dar mėgstu groti. Esu fleitininkas. Namuose turiu gal 20 skirtingų fleitų. Kiekviena iš jų skamba vis kitaip. Groju gitara, armonika, Afrikos būgnais, kažkada netgi turėjau vaikų ansamblį. Šiandien, deja, groju labai mažai. Nėra laiko. Tiesa, dar mėgstu žaisti futbolą arba krepšinį. Švenčionėliuose yra aikštelių. Brazilijoje buvo gerai: ji juk futbolo kraštas.

Norėčiau dar ir keliauti, bet mėgstu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, o šiuos dalykus nelengva suderinti. Man patinka tyrinėti kitų šalių tradicijas, suvokti šalies senąją kultūrą, žiūrėti, kaip ji per laiką evoliucionavo, kito. Kadangi esu muzikantas, stebiu visa tai per muziką. Kadangi dar esu ir amatininkas – stebiu ir per žmonių amatus, per jų tradicinio meno raštus, ženklus, simbolius. Didmiesčiai manęs nelabai domina. Norisi pakliūti į tokią terpę, kur galėčiau pačiupinėti tos senosios kultūros reliktus.