Almanachas – dar vienas poezijos metraščio tomas

Tiražai negausūs, leidinys paklausus, todėl nieko keista, kad jau po kelerių metų bibliotekos – namų ar viešosios – lieka vietomis, kur tegali rasti šių leidinių. O gaila. Kad ir kaip skirtingai ne tik kritikų iš pašalies, bet ir pačių sudarytojų vertinami almanachai atspindi, kuo kvėpavo Lietuvos poetai. Net ir tuomet, kai, atsigręžus į pernykščius metus, rodosi, kad literatų gyvenimas buvęs vaisingesnis, nei byloja viešai pasirodžiusi poezija. Todėl telieka būti dėkingiems "Poezijos pavasariui" (tiksliau, Rašytojų sąjungos fondui, leidybą paremiančiai Kultūros tarybai, titanišką darbą nudirbantiems jo sudarytojams ir viešai neįvardijamiems jo pribuvėjams) už tai, kad mūsų literatūros metraštį kasmet kantriai papildo dar vienu tomeliu.

Sugrįžusi tradicinė almanacho anketa, žinoma, skirta poezijai, tačiau žodis suteiktas prozininkams.

Šiemečio almanacho sudarytojos – literatūros kritikės Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Donata Mitaitė – neslepia: joms buvę itin sunku 2016-ųjų kultūrinėje spaudoje viešai paskelbtos poezijos pelenuose rasti aukso gabalėlius. Tačiau net jei lietuviškos literatūros sodas šiemet pramečiuoja, almanacho svorio tai nesumenkina.

Per ilgus rengimo metus pirmapradė almanacho idėja pasipildė naujomis, išgrynintas knygos dizainas, kurio stilistikai leidėjai lieka ištikimi, nepaisydami kasmet besikeičiančios leidinio sudarytojų komandos. Estetikos pedantai turėtų būti patenkinti: knygos dailininkų (ankstesniais metais – Tomas Mrazauskas, pastaruosius dvejus – Tomo S.Butkus) dėka vienas šalia kito sustatyti almanacho tomeliai kuria ramią darną, o paimti skyrium kviečia išspręsti viršelio metaforą ir leistis gylyn į šiųmetį poezijos sodą. Jame, sudarytojų sumanymu, – ne vien poezija, bet ir proza. Sugrįžusi tradicinė almanacho anketa, žinoma, skirta poezijai, tačiau žodis suteiktas prozininkams.

Galima tik paantrinti Rašytojų sąjungos pimininkui Antanui A.Jonynui, kuris pastarąją knygos dalį pavadino viena šiųmečio almanacho vertybių. Švelniems tardymams sudarytojos pasirinko Agnę Žagrakalytę, Andrių Jakučiūną, Audronę Urbonaitę, Dalią Staponkutę, Danutę Kalinauskaitę, Giedrą Radvilavičiūtę, Jurgą Tumasonytę, Pauliną Pukytę, Tomą Vaisetą, Vidą Morkūną, Vytautą Martinkų. Vien išvydus šias pavardes galima nutuokti, kad, pvz., paprašyti įvardyti asmeniškai būtinus lietuvių ir užsienio poetus ar įsimintiniausius pastarųjų metų poezijos rinkinius, prozininkai neskubėjo slėptis po kolegiško korektiškumo kaukėmis.

Almanache atiduota pagarba metų jubiliatams: poetui, vertėjui Almiui Grybauskui, laiką aplenkusiam, anksti mirusiam avangardistui Arvydui Ambrasui. Eugenijaus Matuzevičiaus 100-metis minimas netikėtu rakursu – kelis dešimtmečius apimančius poeto laiškais Kaziui Bradūnui. Juditos Vaičiūnaitės 80-mečiui skirtas literatūrologo Kęstučio Nastopkos rašinys. Jurgis Kunčinas ir Marytė Kontrimaitė, minint jų gimimo 70-ąsias metines, pagerbti pluoštelių eilėraščių. V.Cibarauskė tekstu "Liūnė Sutema – niekados neišėjusi, niekados nesugrįžusi" 90-mečio proga primena visą gyvenimą nepriklausomos Lietuvos pasą išsaugojusią garsiąją išeivijos kūrėją. "Poezijos pavasario" laureatas Tomas Venclova almanache prabyla eilėmis ir ištraukoje iš leidyklos "Apostrofa" rengiamos Ellen Hinsey knygos "Nelyginant šiaurė magnetą".

Belieka pridurti, kad almanache rasime ir "Poezijos pavasario“ svečių kūrybą (atrinko Marija Mažulienė ir Vytas Dekšnys) bei kompaktinę plokštelę (parengė Regina Germanavičiūtė), skirtą vienuolikai žodžio meistrų.

Iš G.Radvilavičiūtės anketos

"Pernai buvau geriausių metų knygų (procoz ir poezijos) penketuko rinkimo komisijoje. Padariau kreletą išvadų. Užtenka parašyti vidutinio lygio eilių knygą su vieno kito akibrokšto, sąmojaus gliukomatu ir tai suteikia rašliavai poezijos, įpakuotos viršeliuose, skonį. Antra. Kaip poezija imtas vertinti tiesiog keistas kalbėjimas. Tokiu bestruktūriu, neasociatyviu kalbėjimu parašyto eilėraščio pusę galima priklijuoti prie kito eilėraščio pabaigos, niekas "kūrinyje" nepasikeis, nes jis nesudasrytas iš prasminių dėmenų. Ir dar. Tapome atlaidesni tai poezijai, kuri neturi modernumo atmetamų ingredientų – jausmingumo, lyrizmo, grožio ir esetikos, kad ir kaip tai poezijoje suvoktume. Manome, kad tradiciniai eilėraščiai jau "kartą valgyti". Tačiau toleruojame tekstus be talento žymės, jei jie žaidybiniai, paradoksalūs, komiksiški.

Manau, kad poezija taikysis prie laiko, kaip ir visų kitų sričių kūrėjų veikla. Ji bus mažiau skaitoma vienatvėj ir susikaupus, bet kavinėse, auditorijose, muzikos fone, festivaliuose, "tūsuose" ji liks "populiari".

Gera poezija, jei poetas dar tinka ir savo kraujo grupe, beveik visada skatina rašyti prozą. Asociacijos, kai skaitytojai turi patys užpildyti prasme atsiradusį tarpą, yra ir prozos stiliaus "ėjimas". Nekalbu jau apie metaforiką, metonimiką, tikslius būdvardžius, nuotaikos kūrimą, ritmą. Jis prozą ir poeziją sieja tiesiogiai.

Geriausios poezijos knygos, kuria skaičiau pastaruoju metu: G.Kazlauskaitės "Singerstraum, M.Nastaraviaisu "mo" ir V.Bako "Kaštonų tonai".

G.Radvilavičiūtės įžvalgos iliustruojamos eilėraščiu, kurį ji sako "per penkias minutes sukūrusi iš minėtų poetų knygų trijų kūrinių".

Tilstančiam poetui

Ir ką man daryti, ką man dabar

aryti, sėdžiu ir ši tyla

nieko geresnio nesako...

o tu esi iš pėstininkų būrio

kodėl taip greit dezertyravai

verčiu verčiau mokytumeisi, kas yra verlibras;

pastudijuotum silabotoniką,

parašytum sonetą trenažui.