Slapto gyvenimo skonis: patenka ten, kur pašaliniams įeiti draudžiama

Tarsi slaptieji agentai

Giedrius – ne klaipėdietis, šis jo vardas netikras ir tai vienas retų atvejų, kai nežinome pašnekovo pavardės, kuo jis dirba, nesame net jo matę, tik girdėję balsą.

Jis – vienintelis iš visos kompanijos, kuri užsiiminėja "Urban exploration", arba miesto tyrinėjimu, sutiko su dienraščiu pasikalbėti telefonu.

Toks atsargumas suprantamas. Tai, kuo užsiima šie smalsuoliai, įstatymai netoleruoja.

Vyrai siekia patekti ten, kur paprastam žmogui durys paprastai būna uždaros. Ši jų veikla, kaip patys teigia, į miestą skatina žiūrėti kaip į savo asmeninę žaidimo aikštelę.

Jie tyrinėtojai ir turistai, tačiau ne įprasta to žodžio prasme. Jiems neįdomūs muziejai, į kuriuos galima įeiti darbo dienomis pro duris. Juos domina užmirštos apleistos vietos, buvę slapti ar strateginiai objektai.

Jų tikslas – aptikti tokias vietas, sugalvoti planą, kaip ten įeiti, apsilankyti, užfiksuoti "viešnagę" ir nieko neliečiant saugiai pasišalinti.

Kaip bežiūrėsi, tai nėra legali veikla.

Tyrinėtojų judėjimas išaugo iš anksčiau buvusių digerių (tie, kurie landžiojo po rūsius ir slėptuves) ir rūferių (šių stichija buvo laipiojimas stogais).

Kaip bežiūrėsime, visi šie smalsuoliai ignoruoja visuomenės nustatytas (jie mano, kad primestas) saugumo ir etikos normas.

Judėjimas jau ne vieną dešimtmetį labai populiarus Europoje ir JAV, pas mus tokių keistuolių ėmė rastis tik prieš 15 metų.

Tada jų Lietuvoje buvo tik keli. Dabar "Urban exploration" vis populiaresnis ir šio judėjimo entuziastai vieni kitų šiandien netgi nepažįsta, nes stengiasi per daug nesiviešinti ir neplėsti draugijos.

Viename judėjimo svetainių internete pamiršta.lt į klausimą: "Ar galima prisijungti?" atsakyta tiesiai šviesiai: "Negalima. Vaikštome su uždara kompanija, naujokų nekviečiame ir neieškome".

Susipažinkime: esu vaiduoklis

Įsivaizduokite, kad solidus valdininkas, geraširdis taksistas ar paslaugus bei atsakingas bendrovės vadybininkas, baigęs darbo dieną, tampa visai kitu žmogumi.

Jis grįžta namo, kur jam ramybės neduoda jau dešimt dienų rezgamas planas, kaip pakliūti ir neįkliūti, sakykime, į užrakintą, bet tuščią pastatą Jūros gatvėje, kur dar ne taip seniai veikė Klaipėdos vyriausiasis policijos komisariatas, o požemiuose dienas leido areštuotieji.

Tokiam smalsuoliui jokių ten paliktų gėrybių nereikia, jam tiesiog svarbus pats procesas, kaip patekti į pastatą nepastebėtam, nes aplink galbūt dar tebeveikia vaizdo stebėjimo kameros, o bet koks neatsargus judesys ar veiksmas gali išjudinti ir signalizaciją.

Tada laiko patalpų apžiūrai ir fotografijoms liks nedaug, tik tiek, kol atvažiuos apsaugos ekipažas.

Taigi planas sugalvotas, kruopščiai viskas patikrinta, suderinta, belieka parinkti tinkamą laiką, geriausiai tiktų apsiniaukusi audringa naktis, kai mažiausia tikimybė, kad kažkas susidomės neaiškiais šešėliais apleistame pastate.

Bet tai dar ne viskas, reikia apgalvoti ir atsitraukimo galimybes, jei kas nors netikėtai užkluptų, nes vargiai pasiaiškinsi, kad esi anų šeimininkų pamirštas šio pastato vaiduoklis.

Klampiojo smėlio efektas

Taigi toks žaidimas įtraukia it medus. Adrenalinas garantuotas.

Ir nors, regis, nieko blogo toks tyrinėtojas nedaro, jo elgesys sunkiai suderinamas su įstatymais. Štai kodėl digerių ir rūferių pasekėjai tokie paslaptingi.

Nors Klaipėda apleistais ir užmirštais objektais ne kažin kiek nusileidžia bet kuriam kitam didesniam Lietuvos miestui, čia "Urban exploration" aktyvistų tik vienas, ir tas pats teigia, kad yra iš Palangos.

Bet kuriuo atveju, jis turi savo svetainę apleistazona.lt, ten daug žavių fotografijų iš pajūrio regiono, tačiau akivaizdu, kad palangiškis atsargesnis nei jo kolegos iš Vilniaus.

Pavyzdžiui, į Laukžemės dvarą netoli Darbėnų Kretingos rajone, kur ant durų kabo masyvus plakatas, liudijantis, jog pastatas avarinės būklės ir ten vaikščioti draudžiama, jis, regis, į vidų nelindo.

Tačiau kažkokiu būdu puslapyje vis dėlto atsirado dvi nuotraukos iš pastato vidaus.

Atėjau, pamačiau, užfiksavau

Bet tai nereiškia, kad toks lankytojas, kad ir nelegaliai patekęs į pastatą, padarė ten žalos.

Svetainėje pamirsta.lt atsakoma į klausimą, kuo "Urban exploration" skiriasi nuo vandalizmo: "Paprasti žmonės šias sąvokas dažnai sutapatina, nors skirtumas yra labai didelis. Vandalizmas (įsilaužimas, langų daužymas, piešimas ant sienų, inventoriaus vagystė) – piktybinis objekto niokojimas. "Urban exploration" tikslas yra priešingas, todėl nė vienas rimtas entuziastas tokio elgesio tikrai netoleruos. Aplankius objektą, nepalikti pėdsakų – aukščiausias meistriškumas ir siekis, dėl ko po mūsų vizitų lieka tik čia publikuojamos nuotraukos ir nieko daugiau."

Perfrazuota Gajaus Julijaus Caesario mintis "Atėjau, pamačiau, nugalėjau (Veni, vidi, vici – lot.)" į "Atėjau, pamačiau, užfiksavau" galbūt geriausiai atspindėtų šių keistuolių miesto romantikų polinkius.

"Nesakyčiau, kad mums neegzistuoja žodis "negalima", bet tikrai stengiamės kuo mažiau pažeidinėti įstatymus. Mums visada įdomu patekti ten, kur dar neapsilankė vandalai. Labai įvairių pomėgių turi mano kolegos: vienus domina bažnyčios, kitus – vaizdas nuo stogų, dar kiti neišlenda iš požemių. Tačiau svarbiausia – nedaryti žalos, toks mūsų pagrindinis principas", – pasakojo miestų tyrinėjimu užsiimantis Giedrius.