J. Budraitis laiką skaičiuoja filmais

Tarybinio, lietuvių kino žvaigždė Juozas Budraitis – kukli ir šviesi asmenybė. Kišenėje aktorius žodžių neieško ir noriai žvalgosi po praeitį. Tik ką svečiavęsis uostamiestyje, kur bėgo J.Budraičio jaunos dienos, jis juokavo: "Būna, kad mus su Adomaičiu vis dar supainioja: "Labas, Regimantai", – kreipiasi į mane. Bet koks skirtumas, aš nepykstu".

Vaikiški "prajovai" pajūryje

– Klaipėdą vadinate beveik gimtuoju miestu. Kodėl?

– Esu tikras žemaitis. Besibaigiant karui iš kaimo atsikraustėme į Klaipėdą ir gyvenome iki kol man suėjo penkiolika. Maždaug apie dvylika, trylika metų. 1947-aisiais pradėjau eiti į pirmą klasę, ten, kur dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas. Priešais mokyklos langus, kitoje gatvės pusėje buvo lavoninė, tai traukdavome pažiūrėti į numirėlius. Vėliau lankiau 5-ąją vidurinę. Gyvenau J.Janonio gatvėje, o šalia namų esančiuose griuvėsiuose žaisdavome karą su vietiniais rusiukais. Vėliau persikėlėme gyventi į Švėkšną, ten lankiau vidurinę mokyklą. Vilniuje atsidūriau 23-ejų, jau po kariuomenės. Galvojau: jeigu neįstosiu į universitetą, važiuosiu atgal į Klaipėdą. Bet pradėjau mokytis teisės, paskui prasidėjo mano kino epocha ir teko atsisveikinti su uostamiesčiu. Mano sesuo iki dabar čia gyvena. Labai liūdna, kad tos senosios jaunystės vietos, kur vyko mūsų vaikiški "prajovai", jau sunaikintos. Gaila, kad nespėjau nufotografuoti, nė nepajutau, kaip mūsų namą nugriovė. Troba, kurioje gimiau, irgi buvo sunaikinta per melioraciją. Tik Švėkšnoje stovi griūvantis namelis. Tad likau be gimtojo lizdo. Galima sakyti, esu benamis.

– Ar jūsų tėvų veikla irgi buvo susijusi su kinu?

– Ne. Tėvai su kinu, teatru ar menais nieko bendra neturėjo. Tiesiog geri žmonės buvo. O tai – labai daug. Juos palaidojome Švėkšnoje. Šeimoje mes augome penki vaikai. Turiu dar du brolius ir dvi seseris. Vieno iš mūsų tarp gyvųjų jau nebėra.

– Paradoksalu, jog mokėtės teisės, o ne kino ar fotografijos meno.

– Bendrasis išsilavinimas labai praturtina. Nepaisant to, kad tuomet mokslas buvo prikištas visokių marksistinių idėjų, leninizmo. Bet būdamas bent šiek tiek mąstantis žmogus, galėjai rinktis, kuo domėtis. Tiesa, kino ir fotografijos mokiausi stebėdamas žmones, aplinką. Nuo mažumės tepliojau, tad kompozicijos jausmas man nėra svetimas. Ir iki šiol mąstau pro objektyvą. Dabar galima kokybiškai fotografuoti telefonu ir net surengti visą parodą. O apie kiną nieko naujo papasakoti nebegaliu, nebent pradėčiau fantazuoti. Kai Vytautas Žalakevičius pakvietė nusifilmuoti juostoje "Niekas nenorėjo mirti", pradėjau gyventi ne metais, o filmais. Šis nepaprastas žmogus mane įvedė į kiną. Buvo smalsu būti su juo. Esu labai dėkingas V.Žalakevičiui už viską.

Vaidinti nemėgsta

– Turėjote vaidmenų teatre. Bet kino jis turbūt niekada neužgožė?

– Tiesa, teatras man niekada nebuvo toks svarbus, kaip kinas. Matyt, netiko ir nepatiko. Apskritai nemėgstu vaidinti. Darau viską: dirbu, gyvenu, egzistuoju, tik ne vaidinu. Kinas – kitas reikalas, tai visas mano gyvenimas. Jame yra egzistavimas, vieta, laikas, nepakartojamumas, išpažinties magija. Prieš objektyvą galiu išdėstyti apie save absoliučiai viską – gera ir bloga. Nuduoti, kad čia ne aš, o tik fantazijos vaisius. Dėl to savo darbo nelaikau vaidyba, veikiau bandymu suprasti tą žmogų, kurį vaizduoju ekrane. Savo kokios nors bjaurasties eksponavimu. Juk savyje mes turime ne vieną, o daug personažų, kurie tarpusavyje veda dialogą, o gal net trilogą.

– Ar kada nors įsijausti į patikėtą vaidmenį buvo itin nemalonu, bjauru?

– O taip. Kitaip negalėčiau savęs vadinti profesionalu. Nors ir nesu išsimokslinęs, bet vis tiek – profesionalas, nes iš to gyvenu. Vadinasi, jeigu ėmiausi blogo vaidmens, turiu sąžiningai ir iki galo jį atlikti. Privalau atrasti tuos malonumo taškus, kurie padėtų susidoroti su užduotimi. Tai yra rasti kompromisą tarp savęs ir to kito, kuris protestuoja.

– Ar nesipainiodavo gyvenimiški vaidmenys namuose su tais filmavimo aikštelėje?

– Matyt, ne. Tik pastebėjau, jog visuomet ieškai ar priimi tą medžiagą, kuri leistų tau teigiamai atsiskleisti. Bet nereikia bijoti pripažinti, kad esi šiek tiek blogas. Aš irgi turiu labai daug šlykštynių, pavyzdžiui, kartais kažko pagailiu, kažko pavydžiu ir panašiai.

– Buvote apdovanotas Garbės, Draugystės ordinais Rusijoje, taip pat įvertintas Lietuvoje. Negi niekada nepatyrėte "sužvaigždėjimo" akimirkų?

– Kam įdomūs tie apdovanojimai? Niekas negali manęs įvertinti geriau nei aš pats arba artimieji. Visa kita tėra šurmulynas. Juokas ima, kai žmonės mane vadina legenda. Joks aš legenda, visi mes – vienodi. Tiesa, mes negalime peržengti savo suvokimo ribų. Tarkime, man nepriimtinas miesčioniškumas, bet ne kartą teko vaidinti miesčionį. Ir buvo labai įdomu iš to pasišaipyti. Vis tiek mano pasąmonėje to miesčioniškumo kažkiek yra ir niekur nuo to nepabėgsi. Priešingu atveju turėčiau gyventi už visuomenės ribų.

Pensininkas – laisvas žmogus

– 14 metų Maskvoje dirbote kultūros atašė. Jūsų žmona Vita visą laiką buvo šalia?

– Kai gavau šį pasiūlymą, vaikai jau buvo suaugę, todėl išvažiavome dviese su žmona. Manęs prie vietos niekas nerišo. Vaikai pasiliko Lietuvoje, kartais atvažiuodavo į svečius. Dabar sūnus Martynas vadovauja Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, yra vadybininkas. Dukra Justina kuria gražius papuošalus. Turi draugą, bet tuoktis neskuba. Toks jau tas šiuolaikinis jaunimas. Žmona Vita – grynakraujė vilnietė, drauge esame jau 48 metus. Kartą Minske vieno susitikimo su žiūrovais metu manęs paklausė: "Moteris turi dirbti ar ne?" Atsakiau, kad rusų inteligentijos ar net beturčio žmona niekada nedirbdavo, nes ji turėjo saugoti namų židinį, auginti ir auklėti vaikus. Ir aš laikausi tos pačios nuomonės. Moteris neturėtų lakstyti į tarnybą, atidavusi vaikus bemokslei darželio auklėtojai. Kuriai patikima dar 30 mažamečių auklėjimas ir kultūra. Kol moterys gimdo, tol laikosi tautos.