Vis stebiu šiuolaikinį jaunimą ir negaliu atsistebėti. Kad ir kur būtų, kad ir ką darytų, jie spaudinėja tuos savo telefonus ir nieko nemato. Net eidami per gatvę įsikniaubę į tą savo aparatą, tarsi žemėje nieko daugiau nebeegzistuotų. Gal taip jie, įlindę į tą virtualų pasaulį, slepiasi nuo realybės? Tačiau realybė – juoda ir negailestinga, su ja anksčiau ar vėliau teks susitikti, nesėdės juk tokie "pusgyviai tipai" tėvams ant sprando iki savo pačių senatvės. Man šiuolaikinis jaunimas atrodo išglebęs, kažkoks anemiškas, neturintis nei idėjų, nei nor