A. Martinaitis: apie smurtą reikia kalbėti

– Mes visi patiriame stresą – daug reikalavimų kelia ir aplinka, ir mes patys sau. Bet smurtauti prieš kitą nepuolame. Tad kas vis dėlto, tavo manymu,  yra pagrindinė priežastis, kad smurtas toks dažnas?

– Manau, kad negebėjimas priimti kitą žmogų, kito žmogaus kitoniškumą – viena pagrindinių smurto ir agresijos  priežasčių. Ir dar nemokėjimas kalbėti ir savo paties kitoniškumo išreikšti žodžiais. Tada žmonės pritrūksta žodžių, nesugeba išsakyti argumentų, negeba išreikšti savęs ir savo minčių, išgyvenimų, emocijų, todėl žino tik vieną būdą kalbėti – panaudoti jėgą. Ir tai gali nutikti ne tik artimoje aplinkoje, bet ir darbe, gatvėje. Ir nesvarbu, kiek streso patiria asmuo, vis tiek yra atsakingas už savo veiksmus.

– Kažkas žmogų tokį išugdo, kažkaip jis tampa toks, koks yra.

– Mano supratimu, tokie dalykai formuojasi vaikystėje, pirmiausia ir labiausiai – šeimoje, taip pat ir ugdymo įstaigose, aišku, gatvėje, viešajame transporte – bet kur. Smurtinėje aplinkoje augęs žmogus gali ir netapti smurtautoju, jeigu jį gerbs ir mylės kiti: mokytojai, treneriai, kiti sutikti žmonės. Ne tik tėvai gali išmokyti vaiką laikytis taisyklių ir įstatymų. Labai svarbu, kad jis matytų ir kitų pavyzdžių, kaip galima ir reikia bendrauti, kad tinkamas bendravimas duoda naudą, o už netinkamą gali būti nubaustas.

– Kaip, tavo manymu, reikėtų spręsti smurto  problemą?

– Aš manau, kad daugiau dėmesio reikia skirti vaikams ir jaunimui. Daugiau su jais kalbėtis, šviesti, padėti jiems jaunystės energiją nukreipti konkrečiam darbui ir įgūdžiams bei gebėjimams lavinti.

– Arvydai, o jei į tave kreiptųsi nukentėjęs nuo smurto artimoje aplinkoje asmuo (vyras ar moteris), ką jam patartum?

– Ko gero, išklausyčiau, paguosčiau ir paraginčiau kreiptis į tave ar į kitą specialistą. Manau, jis geriau išmano darbą nei pedagogas ir tapytojas, bet, aišku, ir mano darbe tenka pabūti psichologu jauniems žmonėms, išklausyti juos ir patarti.

– Na, o jei tau tektų kalbėtis su smurtavusiu asmeniu, ką jam pasakytum?

– Čia sudėtingiau būtų. Man nelengva toleruoti smurtaujantįjį. Žiūrėčiau, ar iš viso įmanoma su juo kalbėtis, ar jis blaivus, ar išgėręs. Gal bandyčiau sužinoti, ar žmogus suvokia savo atsakomybę. Bet nemanau, kad galėčiau jam kuo nors padėti. Tam yra kiti specialistai, tai nebent patarčiau į juos ir kreiptis. Pavyzdžiui, į tave. Kiekvienas dirba savo darbą. 

– Esi tapytojas, koks tavo požiūris į keitimąsi per meną, per tapymą konkrečiai?

– Be abejonės, menas, o konkrečiai tapyba, labai padeda įveikti stresą ir blogas emocijas. Kalbėjausi su jauna tapytoja, kuri dirbo projekte su nuteistaisiais ir per meno užsiėmimus tarp jų išnyko kastos, o kaliniai, kurie pusmetį buvo užsidarę ir nekalbūs, tapydami prabilo. Visi nurimo ir susikoncentravo į darbą. Manau, reikėtu daugiau tokių projektų. Apskritai, jei žmonės turėtų daugiau veiklos, mažiau problemų kiltų dėl agresijos ir priklausomybių.

– Arvydai, o ką, tavo manymu, mes patys galėtume padaryti, kad prisidėtume prie smurto visuomenėje mažinimo? 

– Sudėtingi šiandien tavo klausimai, Dovile. Kartais atrodo, čia kaip užburtas ratas: jeigu ne vienur, tai kitur. Gal čia posovietinis sindromas – tas nepasitikėjimas savimi, užsidarymas savyje, agresijos kaupimas, o vėliau – sprogimas. Atrodo, kad žmonės vis dar nemoka būti laisvi savo vidumi. Norėtųsi, kad taptume laimingesne visuomene, gerbiančia vieni kitus ir asmens laisvę bei pasirinkimą. Be abejo, savo pavyzdžiu ir augindami vaikus galime to siekti. Gal ir mudu su tavimi šiuo interviu truputį prie to prisidedame?

– Žinoma. Ačiū tau.

Akcijos organizatorius: Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.