Kunigas: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk

Kaimuose yra visko, ir reikia daryti tam tikrus žygius valstybiniu lygiu. Naujoji valstybės valdžia tai žada, ir aš labai džiaugiuosi. Gal pasiseks? Regionų, kaimo problemas reikėtų spręsti per socialinius dalykus – žmonėms reikia darbo. Šeimai, bendruomenei labai svarbūs dvasiniai, psichologiniai, ne tik materialiniai dalykai.

Darome kultūrinius renginius ir bažnyčioje, ir šioje laisvalaikio salėje, ir mokykloje jie vyksta. Visur maždaug tie patys žmonės susirenka. Yra žmonių, kurie ir kelis vaikus augina, ir dirba, ir dramos būrelį Kaune lanko, ir visur suspėja. Kas smalsus, kas viskuo domisi, suspėja. Kas pasitraukęs, nusivylęs, kieno siela serga ar pats ją sargdina, ir dėl to nemezga jokių socialinių ryšių, – gali nueiti pas jį asmeniškai, bet kultūros renginio nenuneši. Kas ateina – gauna. Idealu būtų, jei tai būtų vientisa, jei mes visi būtume socialiniais ryšiais susijungę. Deja, neįmanoma, nes vieni vienaip, kiti kitaip užsiėmę, yra ir nenorinčiųjų bendrauti.

– Vandžiogalos parapija anksčiau garsėjo vaidais, gimusiais iš tautinės nesantaikos. Lietuviai tikintieji skundėsi, kad Mišios čia aukotos tik lenkų ir lotynų kalba, lenkai sakydavo, kad tokia tradicija ir taip turi būti. Susidarė įspūdis, kad bažnyčios vyresnybė jus čia atsiuntė tarsi taikos balandį. Taigi, atlikote tokią jums lyg ir skirtą užduotį: ryškių konfliktų tarp vietos lietuvių ir lenkų, atrodo, nebekyla…

– Čia kaip pažiūrėsi. Ankstesniais metais, manau, čia nebuvo taip baisu, kaip buvo bandoma pavaizduoti. Ir dabar nėra idealu. Aš stengiuosi būti vienodas visiems. Žmonių, bendruomenių nepakeisi – patys žmonės turi keistis. Manau, kad ankstesnis kunigas gerai dirbo. O jo noras aukoti Mišias lotynų kalba yra suprantamas – lotynų kalba yra senoji bažnyčios kalba, ji daug kur yra gaivinama.

– Kokia kalba jūs pats bendraujate su vietos lenkais?

– Lietuviškai. Jie visi moka lietuviškai. Lenkų kalba Vandžiogalos apylinkėse yra daugiau dvasinis, kultūrinis, tradicinis akcentas. Ir nereikia to naikinti, nereikia niveliuoti, nereikia užaštrinti. Juk nepanaikinsi skirtingų žmonių religinių, kultūrinių, tautinių ar kitokių tapatybių. Skirtumai natūralūs. Tačiau visi mes ilgimės, kad būtų kaip rojuje, šventųjų bendruomenėje, kad visi mes būtume idealūs, šventi, vieningi. To reikia siekti, bet to niekada nebus. Grožis yra įvairovėje. Todėl ir nereikia unifikuoti – reikia išsaugoti skirtybes. Tik tiek, kad žmogiškasis ego tuos dalykus kartais per daug sureikšmina.

Vandžiogalos lenkų bendruomenė su savo biblioteka – toks atskiras kultūros židinėlis. Atrodo, galėtų būti bendras kultūros židinys visiems. Bet gal taip ir geriau, kai yra atskiri židinėliai: jie rengia savo renginius ir turime daugiau kultūrinio vyksmo. Tik tiek, kad žmogiškoji prigimtis vis nori konkuruoti, sakyti: aš geriau, daugiau padariau, o jūs – ne. Tai kiša koją geriems tarpusavio santykiams net ir krikščionims. Man dažnai tenka būti taikytoju, kai žmonių aistros įsiplieskia, kyla nesutarimai.

– Žvelgiant plačiau, tautinės, rasinės nesantaikos kibirkštėlių Lietuvoje vis kyla. Išpuoliai prieš imigrantus iš Sirijos Rukloje, ne itin draugiškomis lietuvių reakcijomis į juos skundžiasi egzotiškesnės išvaizdos Lietuvoje studijuojantys užsienio studentai. Ką reikėtų daryti, kad tautinės nesantaikos būtų mažiau?

– Ir Europos, ir pasaulio mastu tokius proveržius stebime. Ir popiežius kalba apie fragmentuotą, dalimis vykstantį trečiąjį pasaulinį karą. Ir, būdami visi skirtingi, susirinkę į Mišias meldžiame: Dieve, mažink mumyse konfliktą, karo dvasią, puikybę ir godumą. Juk iš to kyla ir didieji karai, ir mūsų mažyčiai kibirkščiavimai. Mišiose prašome tolerancijos, pakantumo, meilės, atvirumo, susitikimo, dialogo.

Vis ryškiau pasijunta ilgesys to, ką Europa pergyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą: autokratinį, fašistinį, nacistinį valdymo modelį. Ir dabar iš socialinių nuoskaudų, nusivylimo vėl kyla to ilgesys. Daug kas praradęs tikėjimą aukštesniąja būtimi, aukštesniąja paskirtimi, Dievu. Ir žmonės labai jau kabinasi į šią žemę. Ką daryti? Popiežius moko, ir kito kelio nėra: turime vis dėlto liudyti patys, gyventi kitaip, priešintis toms tendencijoms. Prieš smurtą turime būti taikingi, prieš perteklių – kuklūs. Kaip sakoma, kas kalaviją pakelia – nuo kalavijo ir žus. Nesinori teisti, kariauti, bausti. Dvasiniu lygiu tie dalykai neveikia – jie tave panardina į tą patį purvą. Religingas, dvasingas žmogus turėtų mokėti ir atleisti, ir nusileisti, ir priimti kitokius žmones, ir tą kitoniškumą gerbti. Kaip sakė ir Motina Teresė, ir sako popiežius Pranciškus: jei į tave spjauna ar tave užgauna, vis tiek tęsk savo darbus. O jei atsakysi tuo pačiu – bus tik blogiau.