Karališkajam mecosopranui scenoje svarbiausia – vaidmuo

Praeitą vasarą dėl ligos savo koncertą Pažaislio festivalyje atšaukusi dama S. Connolly šiemet kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru atliks vieną savo mėgstamiausių kūrinių – Hectoro Berliozo vokalinį ciklą „Vasaros naktys“. Koncertą orkestras pradės išskirtiniu kūriniu – koncertine H. Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“. Programoje taip pat skambės Maurice‘o Ravelio siuita Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“.

Pasaulinę šlovę S. Connolly pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“ ar prestižinio Glaindborno operos festivalio scenas. Ji dažnai pasirodo koncertų salėse, atlikdama solo partijas stambios formos kūriniuose ir rengdama dainų vakarus.

Artėjant susitikimui su Lietuvos publika, S. Connolly sutiko papasakoti apie savo virsmą iš pianistės į pasaulinio garso solistę, damos titulą, Jungtinės Karalystės muzikų padėtį po „Brexit'o“, stalo tenisą, didžiausius kūrybinius iššūkius kėlusį vaidmenį ir artėjantį koncertą Lietuvoje.

– Kokia buvo Jūsų muzikinio kelio pradžia, ar jau nuo vaikystės žinojote, kad rinksitės muzikės profesiją?

– Vaikystėje mūsų namuose muzika skambėjo dažnai, nes abu mano tėvai labai mėgo jos klausytis. Tėtis mėgo operos kūrinius, ypač atliekamus pokario laiku populiarių solisčių lyrinių sopranų Ritos Streich ir Elisabethos Schwarzkopf. Iš Jamaikos, kurioje keletą metų gyveno, parsivežė meilę džiazui ir kalipso žanro muzikai, itin ryškiai prisimenu mūsų namuose skambant šio žanro populiarintojo Harry‘io Belafonte‘ės kūrinius. Mano mamos mėgstamiausias kompozitorius buvo Johanas Sebastianas Bachas. Ji mėgaudavosi klausydamasi kanadiečių pianisto Glenno Gouldo ir argentinietės pianistės Martos Argerich atliekamų kūrinių. Mamos dėka dar vaikystėje girdėjau visus M. Ravelio kūrinius. Žinoma, augdama muziką mylinčių žmonių šeimoje taip pat ir pati jos dažnai klausydavausi – mėgau džiazą, popmuziką, soulą, o viena mylimiausių grupių buvo „Earth, Wind and Fire“ (liet. „Žemė, vėjas ir ugnis"), labai mėgau ir tuo metu populiarius dainininkus Davidą Bowie, Marką Bolandą ir kt.

Gana gerai prisimenu savo kaip dainininkės kelio pradžią bažnyčios chore. Bažnyčia buvo netoli mūsų namų, ir aš, būdama maždaug aštuonerių, vieną dieną nusprendžiau užeiti į vidų ir pareikšti norą giedoti chore. Pamenu tuo metu susmigusius ten buvusių choristų žvilgsnius į mane ir šypsenas veiduose. Juokdamiesi jie manęs paklausė: „Kokia tavo mėgstamiausia giesmė?“ O aš nedvejodama atsakiau, kad „When Morning Gilds the Skies“ (liet. „Kai rytas apšviečia dangų“). Jie paprašė manęs ją pagiedoti, o išgirdę liko sužavėti tuo, kaip ją atlikau, tad pakvietė sekmadieniais prie jų prisijungti. Taip aš tapau jauniausia choro nare. Lankydama šį chorą turėjau galimybę prisiliesti ir prie ten klavišais valdomų varpų. Tuomet pirmą kartą pajutau tą didžiulę galią, kad galiu groti viską, ką noriu.

Vėliau mokslus tęsiau Jorke įsikūrusioje internatinėje mokykloje, tad bažnyčios chorą pakeitė tos mokyklos choras. Nepaisant aktyvios chorinės veiklos, ilgą laiką mano muzikos mokslai buvo orientuoti į pianistės karjerą. Mano klausa yra labai gera, puikiai girdžiu intervalus, visada gebėjau gerai atpažinti tonacijas. Tačiau mokykliniame amžiuje savo muzikiniame kelyje turėjau savotiško štilio periodą, kai mano mama neleido manęs į specializuotą muzikos mokyklą, į kurią mane būtų priėmę. Taip ir neturiu atsakymo, kodėl ji taip pasielgė.

Kurį laiką lankiau mokyklą, kurioje mano muzikiniai gebėjai nebuvo pakankamai lavinami. Tačiau po tėvų skyrybų išvykau į Notingemo šeštosios klasės koledžą, kuriame buvo labai stiprus muzikos skyrius, ir jie mane skatino išmėginti viską: violončelę, fortepijoną, chorinį dainavimą, ir tai buvo nuostabu. Tiesa, šiame koledže pradėjau ir sportininkės karjerą, tapau koledžo moterų stalo teniso čempione ir tuo labai didžiavausi. Šioje sporto šakoje su manimi ir dabar varžytis būtų nelengva.

– Iš pianistės pasukote operos solistės keliu. Kokia buvo jūsų patirtis ir kokiomis įžvalgomis šiandien galite pasidalyti su jaunais muzikais, ieškančiais savo kelio?

– Savo chorinę veiklą tęsiau iki beveik 30 metų, nes baigusi muzikos koledžą pradėjau dainuoti „BBC Singers“ – nuostabiame profesionaliame radijo chore, kuriame išbuvau penkerius metus. Vėliau prisijungiau prie Glaindborno operos teatro choro, ir tai jau buvo žingsnis į solistės karjerą.

Išvykusi į Karališkąjį muzikos koledžą vis dar tęsiau pianino studijas, o dainavimas buvo viena iš pagrindinių jungtinių studijų dalių, tačiau tuo metu dar buvau per jauna suvokti, kuriuo keliu turėčiau eiti. Ilgokai buvau tarsi įstrigusi Kembridžio chore, tačiau buvimas jame palaipsniui atvedė prie suvokimo, kad esu dainininkė. Pradžioje nedrąsiai, po mažą žingsnelį, ėmiau eiti solistės keliu ir po daugybės bandymų bei įvairių išgyvenimų galiausiai pati patikėjau savo jėgomis ir visa širdimi atsidaviau soliniam dainavimui. Ir tada man ėmė sektis vis labiau ir labiau. Manau, kad daugelis jaunų dainininkų, kuriems 18, 19, 20 metų, išgyvena tą patį netikrumo jausmą, kuriuo keliu pasukti.

Dabar pati dėstau Karališkajame muzikos koledže ir, tikiuosi, galiu padėti jaunimui suprasti, kad nereikia skubotai priimti jokių svarbių sprendimų, o tiesiog daryti viską, ką kiekvienas gali, tyrinėti naujus ir senus kūrinius, mėgautis mokymosi procesu. Pradžioje linkiu sutelkti savo dėmesį mokantis ir gilinant žinias apie atlikimo techniką. Taip pat labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink, eiti į kiekvieną koncertą ir viską tarsi kempinei gerti į save. Svarbius sprendimus, mano nuomone, reikia priimti šiek tiek vyresniame amžiuje, kai žmogus jau spėjęs sukaupti daugiau patirties, žinių ir savo jėgas yra išbandęs skirtingose srityse.

– Esate ne kartą įvertinta už indėlį į Jungtinės Karalystės muzikinę kultūrą. 2023 m. Jums paskirtas Karaliaus medalis už muziką, taip pat esate apdovanota britų nacionaliniais ordinais, kurių vienas Jums suteikė Britanijos imperijos ordino damos komandorės titulą. Ką Jums asmeniškai reiškia šie įvertinimai ir kokias pareigas bei privilegijas suteikia minėtas titulas?

– Norėčiau, kad būtų kokios nors privilegijos, tačiau, deja, jokių privilegijų šie apdovanojimai nesuteikia. Bet aš pati jaučiu didelę privilegiją ir pareigą atstovauti jaunųjų muzikantų bendruomenei ir būti jų balsu visuomenėje. Ir į tai žiūriu labai rimtai, todėl nuolat kalbuosi su politikais apie pagalbą jauniems muzikantams, taip pat įvairaus amžiaus kolegoms muzikantams, kad pabandytume sušvelninti „Brexit'o“ pasekmes, kad politikai suvoktų, kokios jos yra pragaištingos britų muzikantams. Pavyzdžiui, mums taikomi apribojimai, kiek laiko galime praleisti užsienyje, ir tai labai apsunkina mūsų galimybes lanksčiai organizuoti savo turus. Nesvarbu, ar žmogus atostogauja, ar užsienyje yra dėl darbo – kitoje šalyje išbūtas laikas sumuojasi. Norėčiau, kad ši situacija būtų spendžiama ir keistųsi, juk atostogos užsienyje yra visai kas kita nei darbas užsienyje. Todėl aš daug bendrauju su politikais, einu į susitikimus su jais, dalyvauju diskusijose. Tai nėra lengva, nes jeigu noriu kažko pasiekti, turiu apsišarvuoti kantrybe, mokytis diplomatijos ir, nors neprivalau to daryti, vis tiek darau, nes matau tame prasmę. Karaliaus medalis už muziką man labai reikšmingas apdovanojimas, nes nominantus jam siūlo muzikų bendruomenė. Jaučiuosi labai pamaloninta ir pagerbta, kad mano kolegos tiki manimi.

– Kur semiatės energijos ir jėgų? Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis ruošiant naujus kūrinius?

– Tai labai geras klausimas. Manau, kad gimiau su troškimu judėti į priekį ir suvokti gyvenimą, nepaisant to, ką jis man pasiūlys. Mokykloje teko patirti nemažai patyčių ir, manau, kad šios patirtys manyje sustiprino gebėjimą kovoti už save, o tai labai praverčia muzikos pasaulyje, kuriame už savo išlikimą reikia kovoti visais įmanomais būdais. Žmonėms nepatinka puikavimasis, reikia parodyti ir įrodyti, ką sugebi, ir taip užsitarnauti gerą vardą. Šiame nelengvame kelyje man be galo padėjo ir įkvėpė mano mokytojas – Jeilio universiteto operos mokyklos direktorius Geraldas Martinas Moore'as, taip pat jo kolega Davidas McVicaras, skatindami mane pasitikėti tuo, kaip aš pasirenku traktuoti ir analizuoti savo personažus, o ne būti papūga ir gauti režisieriaus nurodymus, kur stovėti. Todėl dabar, kai koks nors režisierius man liepia atsistoti ten ir daryti kažką, aš būtinai turiu žinoti kodėl. Taigi vieniems režisieriams esu džiaugsmas, o kitiems – vargas. Tačiau negaliu kitaip, scenoje turiu atskleisti savo personažo esmę.

Partitūrų tyrinėjimas įvairiais lygmenimis ir gilus pažinimas atsispindi ir mano rečitaliuose. Pavyzdžiui, ciklą „Vasaros naktys“ (pranc. Les Nuits d'été) dainuoju jau tikrai seniai, žinau, ką man asmeniškai reiškia kiekviena iš dainų. Pirmą kartą šį kūrinį ruošiau su Kristoferiu Hogvartsu, senosios muzikos specialistu ir atlikėju, kuris ypatingai stengėsi suprasti, ką kompozitorius norėjo išreikšti savo kūriniu. K. Hogvartsas įtikino mane pirmąją dainą „Villanelle“, kuri H. Berliozo yra parašyta neįtikėtinai lėto tempo, padainuoti šiuo tempu tam, kad suvoktume, ką kompozitorius norėjo pasakyti. Ir nors man pasirodė, kad niekas jos tokiu tempu nedainuoja, sutikau pabandyti. To rezultatas – geriau ištarti prancūziški dainos žodžiai ir atėjęs suvokimas apie H. Berliozo laikų dainininkus, kurie dainuodami tarė prancūziškus žodžius itin raiškiai, net perdėtai raiškiai. Esu labai dėkinga K. Hogvartsui, kad galėjau eksperimentuoti su visais tempais, kuriuos parašė pats H. Berliozas.

– Daugiausia kūrybinių iššūkių kėlęs vaidmuo...

– Sakyčiau, kad Medėja (iš Luigi Cherubini operos „Medėja“ – aut. pastaba), nes, žinote, kaip, būdama motina, nužudysi savo vaikus? Kaip apskritai suvokti, kaip bet kas, kad ir koks beviltiškas ir kerštingas, nužudo savo vaikus? Galiausiai nusprendėme, kad tai paskatino beprotybė. Nežinau, kaip tai pavadintų psichiatrai, bet tai nereali būsena, tarsi tam tikras transas, kuris paveikia žmogų. Buvo labai sudėtinga įeiti į šį vaidmenį.

Manau, kad tai kūrinys apie tuos, kurie turi drąsos negalvoti apie tai, kas nutiks ateityje, ir nebijoti to, kas laukia. Tai tarsi buvimo čia ir dabar metafora. Buvimo laisvu, atviru, nebijant priimti šią akimirką tokią, kokia ji yra be išankstinių lūkesčių, be nieko, kas tave pririša, prikausto.

Esu vaidinusi ir moters, nužudžiusias savo vyrą, vaidmenį, kurį inscenizavo Wayne'as McGregoras, Mark-Anthony Turnage kūrinyje „Twice Through the Heart“ (liet. Dukart per širdį). Ji buvo įkalinta už šį nužudymą, nors taip pasielgė gindamasi nuo nuolatinio vyro smurtavo, tačiau ja niekas nepatikėjo. Klausiau savęs, kodėl ji tiesiog neišėjo? Tai įprastas klausimas, kurį žmonės užduoda. Tačiau ji negalėjo, nes ji buvo veikiama Stokholmo sindromo.

– Šią vasarą pirmą kartą koncertuosite Lietuvoje. Įdomu, ar turite kokių nors lūkesčių galvodama apie būsimą koncertą ir pirmąjį susitikimą su Lietuvos publika?

– Labai nekantrauju ir jaučiuosi pakylėtai, kai galvoju apie artėjantį koncertą Kaune. Esu iš tų žmonių, kurie gyvena šia akimirka, tad nekuriu jokių ypatingų lūkesčių, tiesiog labai laukiu galimybės jūsų šiltai ir nuostabiai publikai atlikti ciklą „Vasaros naktys“. Pažaislio muzikos festivalyje dalyvausiu savo kolegos ir gero bičiulio Edgaro Montvido kvietimu. Jis man jau minėjo, kad publikai gerokai iš anksto buvo pristatyta programa, tad ir jūs žinote, ko tikėtis mano koncerte, nebent dar nežinote, kokią suknelę vilkėsiu (juokiasi – aut. pastaba). Nekantriai laukiu gegužės 31 dienos ir viliuosi išvysti daug muziką mylinčių žmonių.

– Dažnai girdime sakant „mėgstamas (mylimas) kompozitorius ar atlikėjas“. Ar Jūs turite savo mėgstamiausių (mylimiausių) kūrėjų sąrašą? Kokią poziciją jame užima H. Berliozas?

– Labai vertinu H. Berliozo muziką, o mano mėgstamiausių kompozitorių sąrašo viršuje yra Gustavas Mahleris. Jo muzikinė kalba kyla iš pačių širdies gelmių. Kartais jo kūriniai skamba labai rafinuotai, gal net kiek nežemiškai ir yra tarsi nepasiekiami mums, tačiau jaučiu, kad iš jo muzikos kiekvienas gali ko nors pasisemti. Jo kūriniuose persipina pasaulio muzika, kalniečių folkloras. Jis pasakoja apie tuos, kurie jį supo ir paliko giliausią įspūdį, pavyzdžiui karių gyvenimus, nes vaikystėje jų kaimynystėje buvo įsikūrusios kareivinės. G. Mahlerio muzikoje atsiskleidžia meilės, praradimo temos.

Kompozitoriaus Trečiosios simfonijos paskutinės dalies kūrinys „Ką man kalba meilė“ (angl. What Love Tells Me) man yra tobulumo viršūnė – orkestruotė, intymumu persmelktas skambesys, nuostabi styginių instrumentų atliekama kukli melodija, – viskas taip subtilu. Ypač pastaraisiais man sudėtingais metais supratau, kad G. Mahlerio muzika man yra labai artima. Nors jis buvo visiškas pesimistas, o aš esu optimistė ir nežinau, ar pačiam kompozitoriui patiktų mano interpretacijos, bet, man regis, galiu gerai suprasti jo liūdesį, mąstymą ir meilės suvokimą muzikoje.

Anksčiau dainavau labai daug Georgo Friedricho Händelio ir J. S. Bacho muzikos. Mano mėgstamiausios G. F. Händelio operos – „Julijus Cezaris“ ir „Ariodantė“, ypatingoji oratorija „Teodora“. Šiuos kūrinius daugybę kartų teko dainuoti visame pasaulyje. Labai žaviuosi kompozitorių Roberto Schumanno, Benjamino Britteno muzika. Man atrodo, kad šio kompozitoriaus dramatinė kantata „Phaedra“, opera „Lukrecija“, kurią neseniai dainavau, kalba klausytojui iš pačių širdies gelmių. Labai mėgstu Erichą Korngoldą, kurio kūryba, deja, buvo visiškai neįvertinta savo laiku. Kaip pianistė išskirčiau Wolfgango Amadeus Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno kūrybą, man regis W. A. Mozarto opera „Tito gailestingumas“ yra tikrai ypatinga. M. Ravelio, Ernesto Chaussono, Claude‘o Debussy… Mano mėgstamų kompozitorių sąrašas tiesiog begalinis, esu taip apdovanota!

– Grįžtant prie H. Berliozo ciklo „Vasaros naktys“, Jūs minėjote, kad cikle labai ryški meilės ir mirties dualumo linija. Kaip apibūdintumėte tą nežinomą meilės salą (pranc. L‘île inconnu), į kurią norėtų patekti lyrinis ciklo herojus? Ar joje yra vietos muzikai ir ją mylinčiam klausytojui?

– Manau, kad tai kūrinys apie tuos, kurie turi drąsos negalvoti apie tai, kas nutiks ateityje, ir nebijoti to, kas laukia. Tai tarsi buvimo čia ir dabar metafora. Buvimo laisvu, atviru, nebijant priimti šią akimirką tokią, kokia ji yra be išankstinių lūkesčių, be nieko, kas tave pririša, prikausto. Dainoje kalbama apie artumą su gamta, joje figūruoja vanduo, saulė, gėlės, kvapai, meilė, ten gali būti ir muzika.

– Sakoma, kad ketvirtąją ciklo dainą H. Berliozas orkestravo specialiai savo būsimai antrajai žmonai Marie Recio. Ar ši daina išsiskiria iš viso ciklo kokiomis nors ypatingomis savybėmis, kuriose juntamos meilės apraiškos?

– Daina labai romantiška. Nors joje kalbama apie buvimą toli nuo mylimo žmogaus, tačiau ji baigiasi šviesia mažorine tonacija, tad, manau, viskas baigiasi gerai. Kelios kitos ciklo dainos yra tikrai tamsios, o ši man yra istorija apie begalinį ilgesį, kuris vainikuojamas pozityviu tikėjimu. Myliu šias dainas ir nekantrauju jas atlikti Lietuvoje.