Į Raudondvarį vilios trys tarptautinio festivalio parodos

Aštrių pojūčių mėgėjams

Solidžiausioje ekspozicinėje erdvėje – Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje – jau kuris laikas eksponuojama Meksikos fotografijos legendos Enrique Metinides darbų paroda „Žmogus, kuris matė per daug“. Penktadienį 18 val. vyks šios parodos pristatymas. Ši suaugusiems skirta ekspozicija pristatoma kaip dovana aštrių pojūčių mėgėjams. Čia eksponuojama bemaž pusės amžiaus Meksiko miesto nelaimingų įvykių, katastrofų, automobilių avarijų ir kitų negandų kronika.

Meksikos savamokslis fotografas E.Metinideso kuriami pasakojimai stulbina savo drąsa, buvimu įvykio centre. Nelaimingų atsitikimų scenas fotografas sugeba paversti intriguojančiais kinematografiškais siužetais.

Aštuoniasdešimtmetį perkopęs kūrėjas dar būdamas vienuolikos spaudoje publikavo savo pirmąją fotografiją. Anuomet El Niño (ispaniškai – vaikas) pravardę gavęs E.Metinidesas šviesoraščio paslapčių mokėsi iš kolegų gatvėje bei... kino. Jį žavėjusią Holivudo kriminalinių dramų „film noir“ estetiką bei filmų apie gangsterius siužetus fotografas stengėsi realizuoti fiksuodamas miesto katastrofų scenografiją. Juk nelaimė – vienas geidžiamiausių gatvės spektaklių, keliantis praeiviams ne tik siaubą, gailestį, bet ir smalsumą.

Paklaustas, su kokiomis katastrofomis teko susidurti, fotografas vardina: „Mačiau visko: autobusų, lėktuvų, automobilių avarijų, automobilių ir autobusų, automobilių ir traukinių susidūrimų, nelaimingų atsitikimų su dviračiais ir greitosios pagalbos automobiliais. Buvau žmogžudysčių, tyčinių nusikaltimų, apiplėšimų ir teroro aktų liudininkas. Mačiau susišaudymų, pasikorusių, nudurtų žmonių. Stebėjau gaisrus ir sprogimus – visų rūšių nelaimes, kurias tyčia ar netyčia sukėlė žmogus“.

Nelaimingų nutikimų koncentracija

1940-1980 m. E.Metinideso sukurtuose darbuose kartais – ties absurdo riba balansuojanti miesto išgyvenimo drama ir laiko ženklų atodangos. Tragedijų fone matyti kintanti Meksikos tikrovė. Pasak Kauno rajono muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, ši paroda intriguoja emociniu paveikumu, yra šokiruojanti, verčianti susimąstyti, pasijusti nejaukiai. „Asmeninės Meksiko žmonių nelaimingos istorijos, užfiksuotos E. Metinideso nuotraukose, tai įprasti ir šiandieninės žiniasklaidos priemonėmis kasdien skleidžiami vaizdai, tačiau tokia didelė nelaimingų nutikimų koncentracija vienoje vietoje – slegianti. Pojūčius sustiprina personalizuoti pasakojimai, vis labiau ir giliau gramzdinantys į psichologinę dramą. Fotografas meistriškai geba sujungti vaizdą ir pojūtį į vieną kompozicinę visumą, sukurdamas išskirtinio paveikumo reginį“, – reziumavo Z.Kalesinskas.

Trishos Ziff kuruojamą E.Metinideso darbų parodą „Žmogus, kuris matė per daug“ Raudondvaryje lydi to paties pavadinimo dokumentinio filmo apie fotografą peržiūra Kauno Romuvos kino teatre. T.Ziff sukurtame filme persipina pasakojimai apie lemtingų momentų pakerėtą fotomenininką, fotografiją kaip būdą įsikūnyti į kitų gyvenimus ir negailestingą šiuolaikinės Meksikos tikrovę, kurios arenoje pats fotografas šiais laikais neretai tampa taikiniu. Filmo peržiūra Romuvos kino teatre vyks rugsėjo 8 d. 19 val.

Latvijos peizažų kontrastai

Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus erdvėse rugsėjo 9 d. 17:30 val. atidaroma dviejų latvių autorių fotografija. Parodoje „LV (Latviški vaizdai)“ – liepsnos atšvaitų užlieta Reinio Hofmanio serija „Ugnis“ ir žiemiškai atšiaurus Alnio Staklės projektas „Net ne kažkas“.

Festivalio vadovas Mindaugas Kavaliauskas palygina tendencijas: „Lietuvos fotografija paprastai yra antropocentrinė, humanistinė – menininkai siekia prie fotografuojamojo prieiti kuo arčiau, parodyti jo gyvenamąją aplinką, atskleisti dvasinę aurą. Tuo tarpu latviai yra linkę laikytis atstumo, apie žmogų dažniausiai pasakoja kraštovaizdžiais“. Nors temine prasme šios parodos – kardinaliai priešingos, autorių darbus sieja fotografijos kontempliatyvumas, erdvės minimalizmo estetika.

A.Staklės projektas „Net ne kažkas“ – vizualus po Sovietų Sąjungos žlugimo kintančių erdvių tyrimas. Kadaise griežtai atskirtų gyvenamųjų, pramoninių, prekybos, pramogų rajonų ribos atgavus nepriklausomybę ėmė nykti, dabar apleistomis teritorijomis skuba kelią trumpinantys miestiečiai. Sutemus čia nesaugu, net kiek „vaiduokliška“. Žiemos žibintų šviesoje matyti vieninteliai žmogaus buvimo ženklai – praeivių pėdsakai, sniege praminti takeliai. Pasak A.Staklės, „Net ne kažkas“ tyrinėja „vaiduoklių vietas“ naktį, kai šiose sunkiai apibūdinamose, mažai apgyvendintose teritorijose atsidurti itin pavojinga. Subtili erdvės estetika leidžia menininkui perteikti bauginančią apleistų teritorijų trauką, įtvirtinti jų mistiką ir grožį.

Tuo tarpu R. Hofmanio žvilgsnis krypsta seniausios žmogaus palydovės – ugnies – link. Serijoje „Ugnis“ nagrinėdamas hipnotizuojantį liepsnos poveikį, fotografas fiksuoja reginio užburtus gaisrų stebėtojus. Pavojingas, bet kerintis ugnies šokis skatina praeivius sustoti, fotografuoti(s), tik vėliau – imtis veiksmų. Pasak M. Kavaliausko, „ugnis kaip gaisras, nelaimė čia transformuojasi į kažką įspūdingo, gniaužiančio kvapą. Didelio formato kadrai tampa kontempliatyvia peizažo, kalbančio apie šalį, pop kultūrą, žmonių elgseną vizija“. 

Dukters aklumo patirtis

Trečioji paroda – antros kartos JAV lietuvio Charlie Simokaičio „Su kuo turiu garbės?“ – rugsėjo 9 d. 17 val. duris atveria Raudondvario kultūros centre.  Projekte perteikiama greitai ankančio žmogaus būklė, pojūčiai, vizijos. Pasak autoriaus, aklumas visais laikais buvo laikomas viena didžiausių nesėkmių, kuri gali ištikti žmogų. „Tuo metu, kai mano dukra apako vos per dvejus metus, išgyveno tiek fizinę regėjimo dezintegraciją, tiek psichologiškai sudėtingą pereinamąjį prisitaikymo laikotarpį. Ryškiausias įvykis – aklumas, kurį kiekvieną dieną stengiausi įamžinti savo vizualiame žurnale ir perteikti nuolatinį orientacijos sugebėjimų tobulėjimą, juntamą sumišimą. Savo idėjas – dukters aklumo patirtį bei psichines to pasekmes – darbuose perteikiu metaforomis“, – taip apie šią parodą kalba fotografas.

Ch.Simokaitis gimė ir gyvena Čikagoje. Jo darbai eksponuoti JAV galerijose, užsienyje. Projektas „Su kuo turiu garbės?“ šiais metais bus eksponuojamas ir Atėnų fotomeno festivalyje, Graikijoje.

Ch.Simokaičio ir Latvijos fotomenininkų paroda veikia iki rugsėjo 30 d., E.Metinides paroda – iki spalio 2 d.