Dar kartą apie regėjimą: santykis tarp to, ką regime, ir to, ką darome

  • Teksto dydis:

Norėtųsi tikėti, kad akys – lyg kameros, kiek įmanoma objektyviai fiksuojančios mus supantį pasaulį. Vis dėlto, taip toli gražu nėra – pasirodo, reginys, tikslas ir veiksmas susiję artimais ryšiais.

Kertinio argumento autorius – JJ. Gibsonas, dar praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje išvystęs ekologinę teoriją, aiškinančią, kaip mes regime ir suvokiame pasaulį. Jo teorinė prieiga rėmėsi klausimu, kam apskritai skirtas regėjimas. Teoretikas pabrėžė, kad pagrindinė ir svarbiausia regėjimo funkcija – padėti žmogui efektyviai veikti, o regėjimo sistema – tam suteikti reikiamos informacijos, ra6o psychologytoday.com.

Vadinasi, mūsų tikslai gali daryti įtakos tam, ką matome. Jau klasika tapusiame Brunerio ir Goodmano tyrime buvo pastebėta, kad vaikams iš skurdesnių šeimų monetos rodosi didesnės nei jų pasiturintiems bendraamžiams. Pastebėjimo esmė: jei tikrai reikia monetos, ji atrodys didesnė nei yra iš tikrųjų.

Kiek vėlesniame tyrime Dennis Proffitt su kolegomis pastebėjo, kad žmonės, žiūrėdami į kalną, į kurį netrukus teks lipti, ant pečių turintys sunkią kuprinę, jį laiko statesniu, nei tie, kurių pečių sunki našta neslegia.

Jessica Witt padarė panašią įžvalgą ir sporto srityje. Jos darbe išaiškėja, kad beisbole kamuoliuko mušėjams šis atrodo didesnis, kai jiems pasiseka jį atmušti. Lygiai taip pat ir golfe: į duobutę pataikiusiems žaidėjams ji atrodo didesnė. Pasitikėjimas šiose sporto šakose lemia sėkmę.

2012 metų žurnalo „Psychological Science“ balandžio mėnesio numeryje aprašytame Jessicos Witt, Sally Linkenauger ir Dennis Proffitt tyrime į regėjimo ir veiksmo santykį pamėginta pažvelgti kitaip. Čia teigiama, kad matymo būdo pakeitimas gali daryti įtakos gebėjimams. Tyrimo dalyvių buvo paprašyta atlikti 10 golfo mušimų į duobutes. Norėdami paveikti tai, kaip tyrimo dalyviai regi duobutės dydį, tyrėjai pasinaudojo klasikine optine – Ebbinghauso – iliuzija su apskritimu, apsuptu kitais apskritimais (žr. paveiksliuką žemiau). Kai centrinį apskritimą supa dideli apskritimai, šis atrodo mažesnis, nei tuomet, kai jį supa mažesni.

Aplink golfo duobutę esančiame paviršiuje tyrėjai suprojektavo atitinkamo dydžio šviesos apskritimus. Kai suprojektuoti šviesos apskritimai buvo maži, golfo duobutė atrodė didesnė, atitinkamai tada, kai suprojektuoti apskritimai – didesni, duobutė rodėsi mažesnė. Pirmuoju atveju (kai duobutė atrodė didesnė) dalyviai pataikydavo dažniau palyginus su antruoju (kai duobutė atrodė mažesnė). Nors efektas itin reikšmingu nepavadinsi (10 proc. sėkmingų mušimų buvo atlikta, kai ji atrodė mažesnė, o 17 proc. – kai didesnė), vis dėlto jis buvo statistiškai reikšmingas ir įdomus – juk dauguma ligšiolinių tyrimų parodė, kad tikslai ir veiksmų atlikimas daro įtaką regėjimui. Pavyzdžiui, su sunkia kuprine ant pečių į kalną lipti sunkiau, todėl jo šlaitas atrodo statesnis. O štai pastarajame tyrime viskas atvirkščiai. Čia parodoma, kad keičiant tai, kaip žmonės regi ir suvokia aplinką, galima pakeisti ir jų veiksmus.


Šiame straipsnyje: regėjimasveiksmasmatymasakys

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių