Klimato kaita: kas vyksta Lietuvoje?

Lietuva poveikio klimatui kontrolės srityje yra tarp pažangesnių šalių, nors galėtų daugiau nuveikti išnaudodama atsinaujinančios energijos potencialą ir modernizuodama transportą.
Juo labiau kad, išjungus atominę elektrinę, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sparčiai didėja.

Apie tai interviu pasakojo Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas profesorius Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos nacionalinės ekspertų grupės narys Arūnas Bukantis.

– Rugsėjo 23 d. įvyko susitikimas Niujorke, kur kalbėta apie Jungtinių Tautų (JT) visuotinį teisiškai įpareigojantį klimato kaitos susitarimą, kuris bus pasirašytas 2015 m. Kokia šio susitikimo reikšmė?

– Šis viršūnių susitikimas buvo skirtas suteikti papildomą stimulą įvairių šalių vadovams labiau susirūpinti klimato kaitos būkle, imtis adekvačių priemonių siekiant riboti poveikį klimato sistemai. Dabar jau pakankamai įrodymų, kad klimato kaita vyksta labai sparčiai, o stiprūs stichiniai, hidrometeorologiniai reiškiniai daro didžiulę žalą ekonomikai, ūkiui, pareikalauja daug žmonių aukų. Taigi šis susitikimas buvo parengiamoji fazė prieš kitąmet numatomą bendrosios klimato kaitos konvencijos konferenciją, kurioje turėtų būti priimtas jau ir politiškai ir teisiškai įpareigojantis susitarimas.

– Šalių lyderiai šiame susitikime kalbėjo labai abstrakčiai, vengė įvardyti konkrečius darbus, kuriuos žada padaryti. Kaip manote, kodėl?

– Šį kartą tikslas, matyt, buvo tik apsikeisti nuomonėmis ir mobilizuoti tarptautines pajėgas kitų metų susitarimo siekiui įgyvendinti. Lyderių nuostatos, mano nuomone, yra teigiamos. Net ir Kinija, kuri yra pripažinta didžiausia teršėja, pripažino, kad toks susitarimas reikalingas ir kad būtina mažinti išmetamųjų dujų emisijas. Jeigu Kinija tokios pozicijos laikysis ir kitais metais, susitarimą gal ir pavyks pasiekti.

– Prezidentė Dalia Grybauskaitė JT susitikime sakė, kad, norint pasiekti pozityvių pokyčių klimato kaitos klausimu, būtina ne tik mažinti taršą, bet ir atkreipti didesnį dėmesį į energetinį saugumą ir efektyvumą. Kiek įtakos, jūsų vertinimu, klimato kaitai turi priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimas, efektyvaus energijos vartojimo skatinimas?

– Efektyvus energijos vartojimas pripažįstamas kaip esminė priemonė mažinti iškastinio kuro sąnaudas ir energijos vartojimą apskritai, kartu sumažėja iš šiltnamio dujų emisija. Žinoma, nei klimato specialistai, nei politikai, nei aplinkosaugos aktyvistai neskatina mažinti gamybos apimčių, išjungti elektrines ar kitu būdu varžyti žmonių gerovę. Kalbama apie energijos vartojimo efektyvumo didinimą, ir šiuo keliu, matyt, bus einama ir toliau. Tiesa, šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas – turi būti įgyvendintos įvairios techninės naujovės energijos gamyboje, pramonėje, visoje ūkinėje veikloje ir namų ūkiuose.

– Nemažai diskutuojama, kad dideli Europos įsipareigojimai mažinti taršą ir panašiai mažina jos ekonominį, gamybinį konkurencingumą. Ar šie dalykai gali būti suderinami, ar europiečiams lemta būti sąmoningiems, atsakingiems, bet vis dėlto – atpirkimo ožiais šalia tokių šalių kaip Kinija?

– Ši problema egzistuoja. Investuojant į modernias technologijas, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip didinama produkcijos savikaina, ir gaminys ar net tam tikra ūkio sritis darosi nekonkurencinga. Tačiau, pažvelgus į šios problemos sprendimą tolesnėje ateityje, aiškėja, kad modernizuota gamyba per kelerius metus tampa pranašesnė, gamybos sektorius tampa labiau konkurencingas, modernus, sąnaudos energijai sumažėja. Taigi praradimas būna tik trumpuoju laikotarpiu, o apskritai priemonės, skirtos mažinti poveikį klimatui, stimuliuoja techninę pažangą.

– Kokia šioje srityje yra Lietuvos pozicija? Tikriausiai nedarome didelės įtakos klimatui pasauliniame kontekste? Ar, jūsų vertinimu, mūsų politikai, šiai sričiai skiria  pakankamai, per mažai, o gal per daug dėmesio?

– Mūsų indėlis į taršą labai panašus į pasaulinį vidurkį. Pasaulyje vienam gyventojui vidutiniškai tenka 4,88 t anglies dvideginio per metus, o Lietuvoje – 5,26 t. Tik truputį viršijame pasaulinį vidurkį. Negalime sakyti, kad mūsų vaidmuo yra menkas, nereikšmingas. Ypač, lyginant su tokiomis šalimis kaip Liuksemburgas, Australija, kuriose vienam gyventojui tenka daugiausiai anglies dvideginio, Liuksemburge – 21,75 t, Australijoje – 18,77 t. O šalys, kurios kelia daugiausia problemų dėl spartaus augimo, yra Kinija (7 t) ir Indija (kol kas tik 1,6 t). Šiame kontekste Lietuva yra prie pažangesnių šalių, kadangi vien skaičiuoti išmetamųjų dujų emisijas nepakanka, reikia vertinti ir tai, kiek energijos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų tenka vienam bendrojo vidaus produkto vienetui. Šalys, kurios sugeba pagaminti didesnį vidaus produkto kiekį sunaudodamos mažiau energijos, yra tarp pirmaujančiųjų.

Lietuva savo įsipareigojimus vykdo. Padėtis lyginama su 1990 m., o nuo to laiko, prasidėjus ekonomikos restruktūrizacijai, pagal šiltnamio dujų kiekį vienam gyventojui nepasiekėme 1990-ųjų lygio. Tais metais buvo 9,5 t vienam gyventojui, dabar – tik 5,26 t. Taigi šiuo požiūriu ekonomikos pertvarka kol kas dar rūpesčių nekelia. Tiesa, dabar, kai jau išjungta atominė elektrinė, šiltnamio dujų emisijos sparčiai didėja, tad reikėtų gerai pagalvoti, ar energijos gamybos balanso struktūra yra optimali. Lietuvoje kol kas dar mažai naudojama vėjo ir saulės energija. Šia kryptimi turėtų būti dirbama daugiau.

– Kokie dabar didžiausi iššūkiai pasaulyje klimato kaitos požiūriu – kertami miškai, vystoma pramonė ar kiti?

– Vertinant kiekvieno sektoriaus šiltnamio dujų emisijas, pirmauja energetikos sektorius, toliau – pramonė, transportas, miškininkystė. Jeigu atskirai vertintume miestus, juose didžiausią visų teršalų, ne tik dujų, kiekį sukuria transportas. Šis sektorius labai akcentuojamas, jame yra didelės galimybės mažinti emisijas, jį modernizuoti. Be to, dabar smarkiai plečiasi aviacijos transportas, siejamas su turizmo industrijos plėtra. Ji taip pat kelia didelių rūpesčių.

– Koks klimato kaitos procesas dabar vyktų planetoje, jeigu nebūtų žmogaus veiklos įtakos?

– Jeigu atmestume žmogaus poveikį, liktų vadinamieji gamtiniai faktoriai. Pirmiausiai tai – astronominiai faktoriai, susiję su Žemės orbitos forma, sukimosi ašies polinkiu į orbitos plokštumą, Žemės ašies precesija. Dar veikia geofiziniai faktoriai – ugnikalnių aktyvumas, jų išmetami didžiuliai pelenų ir cheminių medžiagų kiekiai; saulės aktyvumas, saulės vėjo srautai, spinduliuotės intensyvumo svyravimas. Tų faktorių galima būtų vardyti ir daugiau: tektoninis judėjimas ir pan. Visi šie veiksniai kuria ilgalaikes, kelių šimtų tūkstančių ar kelių šimtų tūkstančių metų trukmės cikliškus arba chaotiškus klimato svyravimus. Dabar mes gyvename tarpledynmečiu, ir kol kas temperatūros fonas būdingas standartiniam tarpledynmečiui. Bet viso pasaulio mokslininkai negali aptikti nė vieno gamtinio veiksnio, kuris būtų sukėlęs tokį temperatūros kilimą, koks yra užfiksuotas nuo XX a. pradžios. Taigi lieka ta pati išvada – dabartinis atšilimas yra sukeltas žmogaus poveikio.