Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2003-03-01
Vieversiai
Naujojo Prezidento inauguracijos proga bus pasakyta dar ne viena kalba ir parašytas ne vienas straipsnis. Žinoma, tai metas, kai žmonėse gimsta daugiau vilties. Mums reikalinga pasikartojanti pradžia - kažkas turi būti vis nauja, vis iš pradžių. Politiniai rinkimai tam ir vyksta, kad gyventume ir viltumės. Šį kartą yra tikros vilties, kad atsinaujins bent kelios ministerijos ar bus pradėta vystyti regioninė - Lietuvos kraštų - politika.
Vasario 24 dieną vadinama Vieversio diena. Jau galime girdėti, kaip nedrąsiai čirksi šie gležni paukštukai pamiškėse. Į apsnigtus laukus jie dar ilgai neskris, ir nereikia, kad skristų, nes sušaltų į ragą. Žmonės sako, kad vieversiai parskrido dar prieš vasario 24-ąją, tai blogai, nes liaudis yra pastebėjusi taisyklę: grįžta ir šalčiai. Taip ir nutiko: vasario 26-osios rytą termometrai vietomis rodė net 15 laipsnių šalčio. Vilniuje buvo skaidri, padūmavusi nuo šviežio šąlančio rūko diena. Karinis paradas ir visa, kas gražiausia įvyko, vyko šaltyje. Tačiau saulė padėjo, prablaškė. Švaru ir giedra buvo. Tokie pirmieji kontrastai.
Tikėkimės, kad šį kartą taip pat galios taisyklė “Gera pradžia - pusė darbo”.
Viena tikrai puiku: Prezidento inauguracinės kalbos. Jos buvo gerai parengtos, deramai perskaitytos. Atitiko rangui ir momentui.
S.Daukanto aikštėje - įspūdinga kalba, geresnės negalima nė norėti. Kiekvienam Prezidentui vertėtų pradėti panašiai - ne ekonomikos temomis, o kultūra, bendrumo dvasia, kuri vienija mus. Gražu buvo klausytis, kaip skambėjo pats žodis “tauta”, nes kasdienybės grumtynėse jo dažniausiai nesigirdi. Vadinasi, nei pasenęs jis, nei pavojingas, ir tokios progos kaip ši - primena mums pačius mus. Tautai tautą. Laimė, mes tikrai esame tauta, kalbame tautos kalba, puoselėjame ir saugome savo kalbą. Nesame kaip tie žirniai, paberti ant aslos. Savigarba tai sako. Todėl ir kaimynai suklūsta, pajunta, kad valstybės sienos ne stulpais nužymėtos, o jos susitelkimu, pasirengimu neišsivaikščioti.
Labai puiku, kad savo pirmoje kalboje tautai Prezidentas R.Paksas pabrėžė, kad niekuomet nebus paisoma skeptikų, teigiančių, jog kalba - tik komunikacijos priemonė. Mums, pasakė, ji bus giliausia kultūros versmė. Puiku. Labai svarbus teiginys šiais komunikacijos laikais, žinių visuomenės kūrimo įkarštyje. Kai visa Tėvynė tarsi užkelta ant ratų.
Bus galima nuolat priminti Prezidentui, ką jis pasakė pradžioje.
Tiesa, pasakė jis ir apie S.Daukantą bei V.Kudirką. Lietuvybės šaknis, kuriomis atėjome į šiuolaikinę Europą.
Yra kuo didžiuotis, ačiū Dievui. Svarbu, kad Prezidentas apie tai kalba daugiau ir giliau negu apie pasaulio ir globalizacijos reikalus. Globalizacija spaudžia ir spaus mus, vilios ir ves mus iš namų neatsiklausdama mūsų, be mūsų valios. O mums reikia išlikti. Savigarba reikalauja. Likimas ant žemės šiandien vertas didžiausios pagarbos, nes kas dar lieka? Amžinai nelėksi per Žemę - nei laiko neužteks, nei jėgų.
Metų metus Lietuvos politikoje, laikraščiuose ir gatvėje skrajojo daug keistų žodžių. Kad ir tokių: “Jeigu laimėjome ne mes, vadinasi, laimėjo išdavikas!” Tėvynės išdavikais vadinti tie, kurie laimėdavo ir rinkimus. Tokių žodžių dar ir prieš penkerius metus prisiklausėme, o prieš dešimtmetį jie kybojo ant kiekvieno kampo kaip voratinkliai. Regis, ir šiandien, kai dauguma politikų tebemano, yra įsitikinusi, kad liaudis išsirinko ne tą Prezidentą, galima kalbėti apie “išdavikus”. Dėkui Dievui, tylėta tą inauguracijos dieną. Kalbėta ir dar bus kalbama apie paklydusius, suklaidintus, negalvojančius, lengvatikius ir kitokius rinkėjus. Bet žmonės - ne priešai sau. Ir ne šnipai. Neseniai dar būdavo, vos kas nepatiko karštesniam priešininkui, tuoj apipils kaltinimais: “KGB agentas, bolševikas, Maskvos agentas!” Tiesa, dabartiniam prezidentui teko fašisto vardas. Naujovė.
Palydint Prezidento darbo pradžios iškilmes, reikėtų turėti vilties. Tokia proga - ji reikalauja šviesos spindulio.
Žinoma, Lietuva ne itin lengvai atsitiesia. Bet ir ne itin lengvai ji pražudoma. Be to, yra ir tokia mūsų būdo savybė: padejavęs lietuvis geriau jaučiasi, o kitą kartą tiesiog ilsisi dejuodamas. Arba net dirba dejuodamas. Dejonės mums kartais labai padeda.
Šiomis dienomis vis neina iš galvos Vaižgantas. Prieš gerą šimtmetį, pasirodžius katalikiškam “Tėvynės sargui”, jis rašęs: “Kas seka Europos dvasios krutėjimą, tas, be abejojimo, nuolat girdi apie klaidingą materializmo sūnų bankrutavojimą ir pagrįžimą prie krikščionybės. Tegul ta grįžtanti viltis ras tame laikraštyje savo garsą, o gal ne vienas iš Lietuvos jaunuomenės susilaikys beskaitydamas nuo taip tankiai atsitinkančio paklydimo”.
Šiandien Europoje ne toks dvasios krutėjimas - materializmo ten daugiau nei pas mus. Bet ir mes to materializmo trokštame, vadinasi, judame ta kryptimi. Kur tikėjimo bus mažiau. Tad dabar prisialsuokime jo.
Ką inauguracijos dieną būtų pasakęs ne tik S.Daukantas ir V.Kudirka, bet ir “deimančiukų” rankiotojas iš Aukštaitijos? Jis greičiausiai prisimintų žemę ir jos vargo pelę. Kviestų mylėti patį darbą ir ypač vaikus. Kad daugiau jų, mūsų vaikų, būtų. Ir dar pridurtų: vieversiai parskrido.
