Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2003-12-30
Nelaukta laimė
Vedę buvome jau beveik dešimt metų. Po pirmųjų penkerių santuokos metų giminaičiai nustojo klausinėti, kada ketiname parsikviesti gandrus.
Mes su Algiu labai išgyvenome negalėdami susilaukti mažylio. Negalėjau ramiai praeiti pro vaikišką vežimėlį, visi kūdikiai, net klykiantys, atrodė labai gražūs. Paskui nutariau: reikia susitaikyti su mintimi, kad vaikelio nesusilauksime, ir nusiraminti. Tame pat uošvių name gyveno vyro brolis Vytautas su žmona Nijole. Jų šeimoje augo trys vaikai. Jie visi buvo lipte prilipę prie manęs. Buvau mylimiausia ir geriausia jų teta, pas kurią galima atlėkti bet kuriuo metu, ypač tada, kai tėvai pykstasi.
O Vytas su Nijole pykosi vis dažniau. Tapo aišku, kad šeima iširs. Anyta viską gerai apgalvojo: marčiai duos pinigų, kad išsikeltų, o sūnus liks gyventi kur gyvenęs. Gal jis dar kartą ves. Mūsų užimamas aukštas kada nors atiteks jo vaikams, jos mylimiems anūkėliams.
Toks planas atrodė visai logiškas. Tik neaišku, kiek mes galėsime ramiai gyventi savo namuose: vaikai greitai auga, savi ilgiau sutelpa su tėvais, o kaip elgsis svetimi? Gyvenimas yra gana žiaurus, kai susiduria žmonių interesai.
Tokios mintys atklysdavo retai, bet atklysdavo. Pradėjau galvoti, kad reikėtų įsigyti atskirą butą, kuris būtų mūsų, o ne priklausytų nuo kieno kito malonės. Anyta, iš mano vyro išgirdusi apie tokį sumanymą, stojo piestu. Atlėkusi į mano virtuvę, apibarė: neturiu teisės ardyti jų santykių su sūnumi.
Kalėdos buvo keistos. Sėdėjome prie bendro stalo, nors taikos namuose jau seniai nebuvo. Vyro brolis, jo beveik buvusi žmona vaidino, kad viskas gerai. Anyta, pasiekusi bent tokios išorinės šeimos santarvės, irgi buvo patenkinta. Atrodė, kad man vienai nuo tos vakarienės buvo bloga. Nemėgau dirbtinių dalykų - norėjau tikro džiaugsmo ir tikros taikos. Jei jų nėra - bent sąžiningumo.
Pykino dar kelias dienas. Negalėjau nieko valgyti, buvo bloga net nuo kavos, kurią iki tol gerdavau su pasimėgavimu, kvapo. Kita mano vietoje greičiau būtų viską supratusi. Aš juk žinojau, kad negaliu turėti vaikų. Patikėjau tik tuomet, kai gydytoja paklausė, ar noriu išsaugoti nėštumą.
Parlėkiau namo kaip ant sparnų. Nešiojausi tą paslaptį iki vakaro. Negalėjau tokios žinios pranešti vyrui telefonu. Nesakiau nieko anytai, kuri visą dieną praleisdavo namuose, norėjau pirmiausia pasidžiaugti su būsimuoju tėveliu. Tačiau visiškai nesitikėjau, kad ta žinia gali būti sutikta priešiškai.
Vyras, žinoma, apsidžiaugė. Jis ne mažiau už mane nustebo, kai jo motina net iš veido persimainė. Pasijutusi nepatogiai, anyta kažką sumurmėjo apie mūsų nebetinkamą amžių. Išbėgau iš jos buto tramdydama ašaras.
Mūsų būsimasis vaikas nebuvo įtrauktas į jos planus. Jam atiteks mums skiriama dalis, o kas liks vyresniems anūkėliams? Negalėjau patikėti savo ausimis, kai ji to manęs paklausė. Sukandusi dantis iškošiau, kad jiems teks jų tėvo dalis. O anyta leptelėjo, kad jis dar gali turėti kitų vaikų. Ji susivokė, ką pasakiusi, ir prikando liežuvį, bet jau buvo per vėlu.
Tada, giminės manymu, ir pasirodė visas mano bjaurumas. Aš pasakiau vyrui, kad neketinu gyventi viename name su jo mamyte. Susirinkau savo daiktus ir išvažiavau pas savo mamą. Mano vaiko sveikata ir mano pačios nervai man buvo svarbiau negu giminaičių nuomonė apie mane.
Sukilo visi. Atkalbinėti nuo tokio sprendimo atvažiavo net Nijolė. Jei aš nenusileisiu, ji negaus pinigų. Anyta nesutiks, kad būtų draskomas dalimis jos namas. Vadinasi, ji dar ilgai su buvusiu vyru turės gyventi po vienu stogu. Užjaučiau, bet kas galvos apie mano vaiką, jei to nedarysiu aš? Dar negimęs jis tapo atmestas, nenorimas ir nelaukiamas.
Mano vyras įtikinėjo, kad jo motina nesugebėjo taip iškart priimti staiga pasikeitusios situacijos. Pasakiau Algiui, kad jis gali likti su savo tėvais, jei nori, o aš liksiu su savo vaiku ten, kur jis bus mylimas. Po mėnesio Algis, supratęs, kad aš savo sprendimo nekeisiu, taip pat persikėlė į mano tėvų butą. Gimus mūsų sūnui, skolinomės pinigų, iš ko tik galėjome, ir nusipirkome vieno kambario butą.
Po metų anyta, matydama, kad mes tikrai negrįšime į jos namus, davė Algiui pinigų, kad mes galėtume pasikeisti butą į didesnį. Nijolė susitaikė su Vytu. Dabar mes esame laimingi, o vyro tėvų namuose lankomės per didžiąsias šventes. Mūsų sūnelis iš močiutės kaskart gauna daugybę dovanų. Priimu jas kaip anytos atgailą - juk ji viską vertina pagal materialines gėrybes. Tačiau žaizda mano širdyje liko.
Danguolė
