Tarp dviejų pasaulių – tikro žmogiškumo tiltai

Laukė netikėti atradimai

„Didžiai Gerbiamas ir Brangus mano Geradariau, širdingai dėkoju už laišką ir sykiu atsiprašau, kad ilgai nerašiau“, – šitaip 1950 m. laiške į P. J. Žiūrį kreipėsi garsusis generolas Povilas Plechavičius, tapęs emigrantu Jungtinėse Valstijose.

Generolas iki pat mirties savo širdyje nešiojo nuoširdų dėkingumą anapus Atlanto ilgainiui artimu bičiuliu tapusiam P. J. Žiūriui – ne tik už suteiktą prieglobstį, bet ir už žmogiškumą.

Tą liudija ir jų tarpusavio laiškai: P. Plechavičius dažnai į Pijų Joną kreipdavosi žodžiais didžiosiomis raidėmis – „Brangus Prieteliau“.

Šių dviejų žmonių korespondencija šiuo metu saugoma Klaipėdos universiteto (KU) bibliotekos Retų spaudinių skyriaus archyve.

Šitie dokumentai čia pateko kartu su lietuvių išeivio, medicinos mokslų daktaro K. Pemkaus daugybę metų rinktais su Lietuva ir lietuviais išeivijoje susijusiais dokumentais.

Taip buvo „atrastas“ ir P. J. Žiūrys, kuris Lietuvoje beveik nežinomas, nors jis buvo tarsi gelbėjimosi ratas į Ameriką po Antrojo pasaulinio karo atvykusiems pabėgėliams iš jo gimtinės.

Pakilimas iš griuvėsių

Paties P. J. Žiūrio gyvenimo istorija irgi dramatiškai driekiasi tarp dviejų pasaulių – gimtinės Lietuvos, kurią paliko dar vaikystėje, ir Amerikos, kurioje teko iš naujo atrasti savo kelią.

Gimęs 1893 m. Suvalkų krašte pasiturinčių ūkininkų šeimoje jis, būdamas vos septynerių, kartu su tėvais emigravo į JAV.

Tačiau net ir turėdamas tvirtesnį šeimos pagrindą nei daugelis to meto emigrantų, jis anksti susidūrė su svetimos aplinkos iššūkiais – kalbos barjeru, kitokiu kultūriniu pasauliu ir būtinybe įrodyti savo vertę iš naujo.

Amerika jaunuoliui atsivėrė ne kaip svajonių kraštas, o kaip svetima ir dar nepažinta aplinka.

Augdamas tarp svetimų žmonių ir kultūrų, jis pamažu mokėsi būti amerikiečiu, bet neužmiršo ir savo gimtųjų šaknų.

Dar jaunystėje dėl šeimos aplinkybių jam teko kuriam laikui apleisti mokslus ir imtis darbo, tačiau troškimas mokytis niekur nedingo.

Širdingai: padėką P. J. Žiūriui legendinis generolas ne kartą išreiškė ir savo laiškuose. / KU bibliotekos archyvo nuotr.

Tiesė pagalbos ranką

Įveikęs svetimos žemės išbandymus, P. J. Žiūrys nė neįtarė, kokį vaidmenį jam ruošia likimas.

Šis jo biografijos etapas gerai atsispindi į KU bibliotekos archyvus patekusiuose P. J. Žiūrio dokumentuose.

Generolas iki pat mirties savo širdyje nešiojo nuoširdų dėkingumą anapus Atlanto ilgainiui artimu bičiuliu tapusiam P. J. Žiūriui – ne tik už suteiktą prieglobstį, bet ir už žmogiškumą.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai iš Vakarų Europos į JAV plūstelėjo nauja emigrantų banga, P. J. Žiūrys tiesė pagalbos ranką savo tautiečiams.

Ir tai buvo ne tik generolo P. Plechavičiaus šeima.

Remiantis turimais dokumentais, P. J. Žiūrys padėjo daugiau nei 60-čiai imigrantų lietuvių.

Jis rūpinosi ne tik jų dokumentais, bet ir galimybe atvykti į JAV, laidavo, kad atvykėliai turės kur gyventi, turės pakankamai lėšų pragyvenimui, kad gaus darbą.

Daugeliu atvejų P. J. Žiūrys imigrantus rėmė pinigais, apgyvendindavo savo namuose ir, žinoma, suteikė tą žmogišką šilumą, kurios taip trūko atvykus į svetimą kraštą.

Tai ypač išryškėja kalbant apie kito garsaus lietuvio, knygos „Lietuvos reformatų raštija“ autoriaus Jokūbo Kregždės šeimos atvejį.

Išlikę dokumentai byloja, kad P. J. Žiūrys pasirūpino ne tik formaliu leidimu ir garantijų suteikimu.

Jis užtikrino atvykstantiesiems sąlygas integracijai naujoje aplinkoje.

Geradariai: P. J. Žiūriui ir jo žmonai Hypatijai rūpestis lietuvių emigrantais buvo garbės reikalas. Teigiama, kad jie padėjo daugiau nei 60-čiai imigrantų lietuvių. / KU bibliotekos archyvo nuotr.

Gyvenimas nestovi vietoje

P. J. Žiūriui rūpėjo ne tik atvykimo suorganizavimas, bet ir tolesnis tautiečių įsitvirtinimas naujoje žemėje: gebėjimas susivokti, rasti kryptį ir pamažu prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Atvykusieji turėjo skirtingas, neretai sudėtingas patirtis, nulemtas netekčių ir priverstinio išsiskyrimo su artimaisiais.

Ne visi žingsniai buvo lengvi.

Svetima kalba, darbo paieškos ir kasdieniai rūpesčiai slėgė tuos, kurie dar visai neseniai gyveno gimtinėje.

Vis dėlto P. J. Žiūrio palaikymas ir buvimas šalia suteikdavo tam tikrą stabilumo pojūtį, patvirtinimą, kad jie nėra vieni likimo valioje.

P. J. Žiūrio namai buvo tarsi tarpinė stotelė tarp praeities, kuri liko už nugaros, ir nežinomos ateities.

Platesniame kontekste P. J. Žiūrio veikla dažnai būdavo nepastebėta.

Ji nebuvo lydima iškilmingų deklaracijų ar viešo pripažinimo.

Tačiau būtent toks nuoseklus ir kasdienis įsitraukimas turėjo didžiausią reikšmę tiems, kuriems jis ištiesė pagalbos ranką.

Nors kiekvieno išeivio kelias buvo skirtingas, pradžioje juos siejo tas pats žmogus – P. J. Žiūrys, kuris kaip tiltas jungė skirtingus pasaulius, o jo istorija peržengė asmeninės biografijos ribas ir įgijo platesnę reikšmę.